Romualdas Zemeckis. Kada tiesa tampa stiprybe, o ne priekaištu

Skaitydamas Kazio Jakimavičiaus publikaciją „Dėl Birželio sukilimo: atmintis ir politinė veidmainystė – kai bijome savo šešėlio“, matau ne tik skaudų, bet ir labai žmogišką liudijimą – žmogaus, kuris neišmainė savo patirties į cinišką tylą, bet ir nesuredukuoja jos iki tuščios pretenzijos.

Tai – tekstas, kuriame, užuot kaltinus ar smerkus, girdisi gilus troškimas: kad tai, ką išgyveno tremtiniai ir politiniai kaliniai, nebūtų pamiršta. Kad ta patirtis būtų ne tik pagerbiama, bet ir įpareigojanti. Ir tai yra žinia, kuri šiandien turėtų būti aktuali ne tik valdžiai, bet ir mums visiems, įskaitant politines bendruomenes, kurios siekia Lietuvą kurti atsakingai, moraliai ir su pagarba jos istorijai.

Lietuvos gyventojų skaičius mažėja, visuomenė sensta, regionai tuštėja. Tokia realybė verčia atsakingai vertinti tai, kur dedame savo energiją. Turime mažai laiko ir dar mažiau žmonių, kuriuos galime vadinti ateities kūrėjais. Todėl kiekvienas viešas ginčas, skirtas ne problemoms spręsti, o vienas kitam įrodyti kaltę, tampa per didelė prabanga. Būtina atsigręžti į tai, kas vienija – pagarba, tiesa, gebėjimas išgirsti net ir skausmingą kritiką. Ne dėl to, kad viskas būtų gražu, o todėl, kad kitaip mes tiesiog nebeišgyvensime – nei demografiškai, nei morališkai.

Nacionalinis susivienijimas atsirado iš suvokimo, kad valstybės pamatai turi būti grindžiami ne tik ekonomine logika ar partiniais interesais, bet ir vertybėmis. Tačiau net ir siekiant aukščiausių tikslų klaidos yra neišvengiamos. Organizacijos, kaip ir žmonės, bręsta per nesėkmes, per savęs pervertinimą, per kritiką. Ir tik tada, kai kritika priimama be susierzinimo, bet su pasiryžimu mokytis, atsiveria galimybė tapti brandesniems.

Suprantama, kad žmonės pavargsta nuo tuščių pažadų. Jų neišgydys nei gražūs minėjimai, nei istorinės kalbos. Tačiau kasdienis, nuoseklus darbas – ar tai būtų įstatymų iniciatyvos, ar bendruomenių telkimas, ar viešojo atminties lauko formavimas – gali grąžinti pasitikėjimą. Tik jei politinė veikla bus grindžiama ne noru pasirodyti, bet tikru rūpesčiu.

Lietuva šiandien turi galimybę pasirinkti: ar nueiti dar giliau į susipriešinimą, ar išdrįsti susikalbėti net tada, kai skauda. Ši galimybė prasideda ne nuo institucijų – ji prasideda nuo laikysenos. Nuo pasirinkimo kalbėtis ne iš viršaus, o su pagarba. Ir šis pasirinkimas reikalauja ne jėgos, o atsakomybės.

Kaip primena Evangelija: „Tiesa padarys jus laisvus“. Laisvė be tiesos – tuščia, bet tiesa be pagarbos – žeidžianti. Todėl kviečiu ne tiek kovoti, kiek dirbti. Dirbti tyliai, nuosekliai, kartais ir netobulai – bet su atvira širdimi. Lietuvai šiandien reikia ne herojų, bet žmonių, kurie atsakomybę už Tėvynę prisiima ne šūkiuose, o pasirinkimuose kasdienybėje.

Galime tikėtis, kad iš patirtų pamokų, net ir iš nusivylimų, Nacionalinis susivienijimas išaugs stipresnis – brandesnis ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Tokį jį ir noriu matyti.