Jonas Nedzveckas
Viešumoje diskusijos kilo dėl to, kad Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja, nuo 2020 metų gyvenanti Vilniuje, artimiausiu metu kartu su savo komanda paliks Lietuvą ir persikels į Varšuvą.
Vietos politologai šį sprendimą ėmė aiškinti kaip dalies visuomenės spaudimo pasekmę, savo vertinimuose vengdami įvardinti arba neįžvelgdami platesnio politinio konteksto bei gilesnių tokio sprendimo priežasčių.
S. Cichanouskajos biuro persikėlimas iš Lietuvos į Varšuvą yra savotiškas politinis pralaimėjimas. Biuro buvimas Vilniuje buvo pradėtas klaidingai suvokti kaip Lietuvos „kontrolė“ ar atsakomybė už Baltarusijos opozicijos sprendimus. Todėl šio biuro perkėlimas yra signalas, kad Baltarusijos klausimas galutinai persikėlė į didžiųjų politinių sprendimų lygmenį.
S. Cichanouskaja kandidatavo prieš autoritarinį Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką 2020 metų rinkimuose, kuriuos opozicija laiko suklastotais. Po jų Baltarusijoje buvo nuslopinti masiniai protestai, tūkstančiai žmonių suimti, o dar daugiau pasitraukė į užsienį.
Lietuvoje ši Baltarusijos opozicijos lyderė vertinama nevienareikšmiškai. Ankstesniais metais Vilniuje buvo rengiami protestai, kurių metu S. Cichanouskaja buvo viešai raginama pasitraukti iš Lietuvos. Šie raginimai neatspindėjo oficialios valstybės institucijų ar pagrindinių politinių jėgų pozicijos.
Vis dėlto Lietuva 2025 metų pabaigoje sumažino S. Cichanouskajos apsaugą – vietoje Vadovybės apsaugos tarnybos ją perėmė policija. Sprendimas buvo argumentuotas sumažėjusia grėsme, tačiau kritikai teigė, jog taip buvo sumenkintas opozicijos lyderės statusas.
Sprendimai dėl S. Cichanouskajos priimami ne Lietuvoje
Kaip bebūtų, reikėtų aiškiai pripažinti, kad sprendimai dėl S. Cichanouskajos buvimo ar nebuvimo Lietuvoje nėra priimami Lietuvos visuomenės ar atskirų politinių grupių lygmeniu – juos lemia gerokai platesnis tarptautinis ir saugumo kontekstas.
Tai patvirtina Europos Sąjungos (ES) valstybių bei Jungtinių Amerikos Valstijų laikysena šios Baltarusijos opozicijos lyderės atžvilgiu.
Pvz., 2026 metų sausio 9 dieną Prahoje Baltarusijos demokratinių jėgų biuras Čekijoje surengė priėmimą Tarptautinės padėkos dienos proga, kurio metu buvo įteikti garbės apdovanojimai „Čekijos širdys Baltarusijai“. Jais pagerbtos Čekijos visuomenės ir politikos asmenybės, reikšmingai prisidėjusios prie laisvos Baltarusijos rėmimo.
Tarptautinė parama Baltarusijos demokratinėms jėgoms atsispindi ir kituose Europos Sąjungos šalyse vykstančiuose renginiuose. 2026 metų sausio 12 dieną S. Cichanouskaja susitiko su Europos Parlamento pirmininko pavaduotoja Pina Picierno, o sausio 13–14 dienomis lankėsi Varšuvoje, kur tęsė susitikimus su tarptautiniais partneriais.
Tąkart Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis Baltarusijos demokratinei bendruomenei surengė tradicinį kalėdinį priėmimą. Renginys vyko ketvirtus metus iš eilės ir laikomas išskirtiniu, nes suburia Baltarusijos demokratinių jėgų, pilietinės visuomenės ir kultūros atstovus.
Priėmime dalyvavo daugiau kaip 150 asmenų, tarp jų – žurnalistai, tinklaraštininkai, kultūros veikėjai, žmogaus teisių gynėjai, politikai, menininkai ir sportininkai. Renginyje taip pat dalyvavo neseniai iš Baltarusijos kalėjimų paleisti politiniai kaliniai, tarp jų Maryna Zolatava, Maksimas Znakas, Ksenija Lutskina, Yauhenas Merkis ir kiti.
Šio vizito metu įvyko pirmasis S. Cichanouskajos ir K. Nawrockio dvišalis susitikimas po to, kai K. Nawrockis buvo išrinktas prezidentu – anksčiau jiedu buvo susitikę Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos kuluaruose.
K. Nawrockis su S. Cichanouskaja aptarė politinių kalinių paleidimo klausimus, žurnalisto Andrzejaus Poczobuto padėtį, santykius su JAV administracija bei regioninio saugumo situaciją.
Tomis dienomis S. Cichanouskaja susitiko ir su Lenkijos Senato pirmininke Małgorzata Kidawa-Błońska. Šalys diskutavo apie teisėto buvimo Lenkijoje klausimus, galimą Baltarusijai skirtą konferenciją Lenkijos parlamente, pasirengimą Koordinacinės tarybos rinkimams bei platesnę strategiją Baltarusijos atžvilgiu, pabrėždamos būtinybę siekti ne tik politinių kalinių paleidimo, bet ir represijų nutraukimo bei sisteminių pokyčių šalyje.
Sausio 15 dieną S. Cichanouskaja susitiko su Estijos užsienio reikalų ministru Margus Tsahkna. Jie aptarė saugumo situacijos regione klausimus, politinių kalinių paleidimo procesą, santykius su JAV, bendradarbiavimą tarptautinėse organizacijose ir ES sankcijų politiką. Taip pat aptarė Demokratinės Baltarusijos atstovybės Taline veiklą ir galimybę plėsti bendradarbiavimą su Šiaurės ir Baltijos šalimis. Estijos užsienio reikalų ministras patikino, kad Estijos parama Baltarusijos demokratinėms jėgoms bus tęsiama tiek nacionaliniu, tiek ES lygmeniu.
ES palaiko S. Cichanouskają
Taigi ES nuosekliai palaiko S. Cichanouskają kaip pagrindinę Baltarusijos demokratinės opozicijos politinę atstovę ir simbolinę 2020 metų suklastotų prezidento rinkimų nugalėtoją. Nors ES jos nepripažįsta Baltarusijos prezidente de jure, ji laikoma teisėta Baltarusijos žmonių atstove politiniu ir moraliniu lygmeniu ir reguliariai kviečiama į aukšto lygio ES institucijų susitikimus.
ES politika jos atžvilgiu grindžiama dviguba strategija: viena vertus, teikiama parama Cichanouskajai, pilietinei visuomenei ir nepriklausomai žiniasklaidai, kita vertus, taikomas nuolatinis politinis ir ekonominis spaudimas A. Lukašenkos režimui sankcijomis dėl žmogaus teisių pažeidimų, politinių kalinių laikymo ir Baltarusijos vaidmens Rusijos kare prieš Ukrainą. ES pabrėžia, kad santykių normalizavimas su Baltarusija galimas tik nutraukus represijas, paleidus politinius kalinius ir surengus laisvus bei tarptautiniu mastu prižiūrimus rinkimus.
Kartu kai kurios ES valstybės narės laikosi atsargesnio požiūrio dėl saugumo sumetimų, diplomatinių kanalų išsaugojimo ir galimų teisinių precedentų, bet nekvestionuoja bendros ES linijos šios Baltarusijos opozicionierės atžvilgiu.
Tuo metu JAV jos atžvilgiu laikosi kiek kitokios pozicijos. Vašingtonas nepripažįsta A. Lukašenkos legitimumo, tačiau pastaraisiais mėnesiais Donaldo Trumpo ir Baltarusijos vadovo santykiuose įvyko atšilimas. Jo rezultatai – iš Baltarusijos kalėjimų paleisti 123 politiniai kaliniai, tarp jų Nobelio taikos premijos laureatas Alesis Bialiackis, 2020 metų demokratinio judėjimo lyderiai Marija Kalesnikava ir Viktaras Babaryka, taip pat žurnalistai, pilietiniai aktyvistai ir žmogaus teisių gynėjai. Dauguma jų buvo perkelti į Ukrainą, dalis – į Lietuvą.
ES lyderiams kelia susirūpinimą
ES lyderiams tai kelia susirūpinimą. Briuselyje pabrėžiama, kad bet koks atšilimas negali virsti A. Lukašenkos režimo legitimizavimu. Kaja Kallas akcentavo, jog dialogas be realių sisteminių pokyčių tik suteiktų Minskui laiko ir erdvės tęsti represijas, o politinių kalinių paleidimas negali būti laikomas pakankamu pagrindu sankcijų politikai keisti.
Šią poziciją palaiko ir dalis Baltarusijos demokratinės opozicijos atstovų tremtyje, teigiančių, kad politiniai kaliniai negali tapti mainų objektu. Jų vertinimu, A. Lukašenka jau ne kartą naudojo paleidimus kaip taktinį įrankį siekdamas trumpalaikių nuolaidų, o vėliau represijas atnaujindavo. Todėl ES spaudimas, jų manymu, išlieka būtinas siekiant ne tik pavienių humanitarinių sprendimų, bet ir ilgalaikių politinių pokyčių Baltarusijoje.
Kita vertus, kai kurie analitikai Briuselyje ir Vašingtone pripažįsta, kad visiška izoliacija taip pat turi ribas. Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos išaugo, o bet koks, net simbolinis, ryšys su Vakarais gali būti A. Lukašenkos bandymas išlaikyti bent minimalią manevro laisvę santykiuose su Maskva. Būtent tai, anot ekspertų, paaiškina Minsko atvirumą JAV pasiuntinių vizitams ir selektyviems humanitariniams žingsniams.
Baltarusijos opozicijos atstovai tremtyje taip pat nėra vieningi. S. Cichanouskajos aplinkos patarėjai teigia, kad JAV ir ES galėtų veikti pagal vadinamąjį „gero ir blogo policininko“ modelį: Vašingtonas derėtųsi humanitariniais klausimais, o Europa išlaikytų nuolatinį politinį spaudimą. Kiti ekspertai perspėja, jog A. Lukašenka politinius kalinius naudoja kaip „atsinaujinantį resursą“ – paleidžia dalį jų siekdamas nuolaidų, o vėliau represijas atnaujina.
ES ir JAV pozicijos Baltarusijos atžvilgiu išsiskiria
Taigi šiandien ES ir JAV pozicijos Baltarusijos atžvilgiu bent jau priemonėmis išsiskiria. Abi pusės deklaruoja paramą Baltarusijos žmonėms ir demokratiniams pokyčiams, tačiau kol Briuselis renkasi ilgalaikio spaudimo ir sankcijų kelią, Vašingtonas eksperimentuoja su ribotu įsitraukimu, siekdamas apčiuopiamų humanitarinių rezultatų. Dėl to formuojasi dvi linijos, kurių tarpusavio sąveika šiandien lieka neaiški. Viena aišku – S. Cichanouskaja yra svarbi korta platesnių politinių žaidimų kaladėje.
Šis kontekstas neatsiejamas nuo A. Lukašenkos priklausomybės nuo Vladimiro Putino. Po 2020 metų Baltarusija faktiškai tapo Maskvos vasaline valstybe, o jos teritorija buvo panaudota Rusijos karui prieš Ukrainą. Dėl šios priežasties net simbolinis JAV dėmesys Minskui suteikia A. Lukašenkai tarptautinio legitimumo ženklus ir ribotą manevro erdvę santykiuose su Kremliumi.
Šiuo atveju analitikų nuomonės išsiskiria. Vieni mano, kad JAV prezidento Donaldo Trumpo pasirinktas riboto įsitraukimo modelis yra rizikingas: jis gali padėti išlaisvinti politinius kalinius, tačiau kartu kelia grėsmę autoritarinio režimo įteisinimui. Kiti teigia, jog Europai per ankstyvas santykių atšilimas pakirstų ilgalaikį tikslą – siekį ne tik pavienių humanitarinių sprendimų, bet ir sisteminių politinių pokyčių Baltarusijoje.
Šiame kontekste neaišku, kaip vertinti Sviatlanos Cichanouskajos sprendimą persikelti iš Lietuvos į Lenkiją. Nors Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis laikomas politiškai artimu D. Trumpo aplinkai, S. Cichanouskajos persikėlimas nebūtinai reiškia aiškų posūkį JAV naudai arba nenaudai. Varšuva šiandien žaidžia platesnį diplomatinį žaidimą, siekdama išlaikyti įtaką tiek Briuselyje, tiek Vašingtone, todėl tampa patogesne ir lankstesne platforma Baltarusijos opozicijos veiklai.
Tuo tarpu Lietuva, vis labiau tapatindamasi su bendra ES linija Baltarusijos atžvilgiu, grindžiama ilgalaikiu spaudimu ir sankcijomis, riboja savo politinį manevrą, kai JAV renkasi kitokį kelią.
Viena išlieka aišku: Baltarusijos ateitis priklausys nuo to, ar Vakarams pavyks suderinti spaudimą ir ribotą dialogą taip, kad būtų išsaugotas šalies suverenitetas Rusijos atžvilgiu, bet kartu nebūtų legitimuotas A. Lukašenkos režimas. Ši dilema ir toliau išlieka viena sudėtingiausių Europos saugumo ir vertybinės politikos kryžkelių.
Todėl manyti, kad Lietuvos politikai gali tarti lemiamą žodį šiuo klausimu, būtų naivu. Kyla abejonių, ar Lietuva apskritai yra tiesiogiai įtraukiama į didžiųjų galių politinių sprendimų priėmimo procesą. Dėl to prielaida, kad S. Cichanouskaja pasitrauks iš Lietuvos dėl mūsų vidaus politinio nepasitenkinimo ar atskirų visuomenės grupių spaudimo, yra naiviai klaidinga ir pernelyg supaprastinanti šį sudėtingą tarptautinį kontekstą.
S. Cichanouskajos biuro nuotraukos
Prie ko čia Lietuvos laimėjimai? Pas mus niekas nelaikomas prievarta.
Nors viena gera žinia, jeigu tikra, o ne pletkai…Kodėl lenkai „mielai”ją pasiima ir arkliui aišku….Jau dabar Lenkijoje klestėte klesti licvinistai, kurie aiškina, kad mes etnianiai lietuviai iš tikrųjų esame „imigrantai” o tikrieji , jie bulbašai, net nekalbantys savo kalba…Lenkai darys viską , kad tik kuo labiau mums kenktų…Imperijos ilgeys niekur nedingo…Nuo Wilno iki Lvivo…Šiuo atžvilgiu jie panašūs į rusus…jeigu tik gali ką nors užgrobti progos nepraleis…O ką mes? O ne mes nieko, pas mus viskas liuks, niekada taip gerai negyvenome ir viskas mums …iki lemputės , juk mūsų tai neliečia ar ne? Kai turime tokią valdžią, priešai nereikalingi…kad prarastume valstybę…
Kuo mažiau slaviškos smarvės Lietuvoje, tuo oras švaresnis. Kokia nauda mums iš tos C.? Tokia pat kaip ir iš Navalno ar pan., Krymas jiems tai „naš”. Nematau didelio skirtumo tarp Lukašenkos ir tos vadinamos gudų opozicijos. Lukašenka mažesnis litsvinistas, nei C. ir visa jos „opozicija”. Jis bent kol kas nesisavina Vyties, herbo ir Vilniaus. Nesirkime kitų ligomis, tegu jie patys gydosi, bet panašu, kad nelabai nori. Tai tegu serga ir toliau. Mes turime savų problemų per akis. Buvo padaryta milžiniška klaida ir žala Lietuvai susipykstant su Lukašenka, dėl ko jis buvo pastumėtas toliau į Rusiją (neturėjo kitos išeities), prasidėjo nelegalūs imigrantai (o vėliau ir legalūs), balionai ir kitos nesąmonės. O to galėjo nebūti, viskas per politikų kvailumą. O ką šneka ES politikai ar JAV, juolab vadinami politologai, tai čia dar ne viskas, matome iki ko jie priėjo. Visokios merkelytės, barozai, sarkoziai ir obamos, nukriošę baidenai per 25 m. išpopino banditą Putiną ir paleido į Europą. Dėkokime Dievui, kad jis patraukė ne pas mus (žinoma negalima džiaugtis ukrainiečių nelaime). Tai štai kokie tų ES politikų pasiekimai. Mes turime gyventi savo galva ir nekišti pirštų tarp durų kur nereikia, nes būna, kad jos kartais jos užsiveria, kartu su pirštais. Tai tiek.
Tai gerai, kad Cichanouskiai išvyksta ar ne?
Skaitykite mano pirmą sakinį.
Tai neaišku kodėl tada vasara kritikavot protestą prieš Cichanouskius, jeigu dabar jau gerai?
Atpasakojimo stiliaus rašinėlis, taip į nieką ir neatsakantis. Papezėjimai apie nieką.
Tai rašytojas už Cichanouskajos pasilikimą Lietuvoje? Keista girdėti, kad šis portalėlis yra už ES
Kodėl nesigirdi ir nesimato Lietuvos politikų ir žiniasklaidos ( taip pat ir LRT) rūpesčio ir veiksmų dėl Baltarusijos valdžios sprendimų uždarytų lietuviškų mokyklų ir draugijų dabartinėje Baltarusijos teritorijoje ( Gervėčių krašte- Rimdžiūnuose, taip pat Pelesoje, Brėslaujos apylinkėse ir kitur)-juk autochtonai lietuviai nebegali leisti savo vaikų į lietuviškas mokyklas, lietuviškai savasčiai ir lietuvių kalbai toje šalyje iškilo didžiulis pavojus. Kodėl tiek daug dėmesio baltarusių imigrantams ir jų reikalams ?
Atsakymas labai paprastas – jiems nerūpi nei Lietuva, nei lietuviškumas net pačioje Lietuvoje, o čia dar Gudijoje. Atleisti griekai. Per 35 m. nesugebėjo panaikinti rusiškų ir lenkiškų getų Lietuvoje, Lietuvos piliečius, gimusius Lietuvoje tebemokome svetimų tautų, buvusių okupantų kalbomis ir ugdome naują penktąją slavų koloną (dar ir atsivežame iš ten). Ar čia normalu? Net latviai ir estai jau susitvarkė, o mes nenorime. Tai apie ką kalbame? Po 1992 m. neturėjome nei vienos normalios Vyriausybės ir nei vieno normalaus Seimo, kurie būtų dirbę Lietuvai. Kažkokių sovieticus žmogelių ir kolaborantų mišrūnai, mišinys. Net gėda ir kalbėti apie juos. Mintykime.
Nuomonei. O kodėl klausiat tik dabar? Juk lietuviškos mokyklos buvo sunaikintos prie buvusių valdančiųjų!
Ten lengviau bus artinti Žečpospolitą į Lietuvą.
Bent viena lietuviškai nesimokanti rusakalbė išvažiuos iš Lietuvos. Vis šis tas.
ar pats nori iš jos padaryti Lietuvos pilietę, ar palaikyti Baltarusijos opoziciją Lukašenkai?
Nėra esminio skirtumo, ar jie už Lukašenką, ar prieš. Visi jie kalba rusiškai ir turi Lietuvai pretenzijų. Lukašenkininkai bent Lietuvos herbo nevagia.
Vis viena mums gerai kad jie pykstasi su Lukašenka. Dabar gerai,o kas bus paskui matysim. Kol kas reikia palaikyti, o ne mokyti lietuviškai.
Vadinasi, siūlote su jais kalbėti rusiškai? Ir gal dar Lietuvos herbą padovanoti? „Universiteto“ Vilniaus senamiestyje, to rusų kalbos židinio, dar neužtenka? Kas mes jiems, po galais, „auksinė žuvelė“ iš vienos slaviškos pasakos? Spasibo, tovarišč, bet manęs tai nežavi.
Vilnius prie pat sienos, dėl ko didesnis pavojus kad Cichanouskaja gali būti išvogta. O saugojimas nepigiai kainuoja ir atsiliepia nervams.
Nors priežastis visai kita.
Lietuva laimėjo.