Tautos forumo tribūna: Žemaitaitis, Kultūros asamblėja ir du kovojantys tigrai – kas pasiima kailius?

Naujienų portalas Delfi paskelbė: „Žemaitaitis Vilkaviškyje apstumdė protestuotoją“.

Algimantas Pozemkauskas

Rašoma, kad Vilkaviškio rajono viešojoje bibliotekoje vykusio susitikimo su gyventojais metu kilo konfliktas tarp „Nemuno aušros“ pirmininko Remigijaus Žemaitaičio ir vieno iš protestuotojų, kuris buvo užfiksuotas vaizdo įraše ir vėliau paviešintas socialiniuose tinkluose bei žiniasklaidoje.

Į susitikimą buvo susirinkę protestuotojai su plakatais, kuriuose skambėjo kritiniai ir provokuojantys užrašai, o dalis jaunimo ir protestuojančių asmenų iš anksto buvo informuoti, kad į renginį nebus įleidžiami. Pasak liudininkų, vienas vyras su didele lenta bandė patekti į salę, kilo įtampa, o vėliau įvyko fizinis susistumdymas, kurio metu politikas protestuotoją išstūmė iš patalpos.

Į įvykį buvo iškviesta policija, kuri patvirtino, kad konfliktas ir susistumdymas vyko, tačiau apstumdytas asmuo pretenzijų neturėjo ir pareiškimo rašyti atsisakė, todėl galutinis sprendimas bus priimtas tik įvertinus visas aplinkybes. Pats Žemaitaitis teigė, kad protestuotojas elgėsi nepagarbiai, stumdė vyresnio amžiaus žmones ir trikdė susitikimą, todėl, jo teigimu, buvo imtasi veiksmų siekiant užtikrinti tvarką.

Tuo tarpu jaunimo organizacijų atstovai ir dalis visuomenės veikėjų šį įvykį įvertino kaip pavojingą precedentą – mat viešo politinio susitikimo metu neva buvo ribojamas dalyvavimas pagal amžių ar pažiūras, o iškilęs konfliktas neva buvo sprendžiamas fizine jėga.

Viešojoje erdvėje ši situacija išeskaluota ne tik kaip konkretus incidentas, bet ir kaip debatai apie politinės kultūros lygį, kaip demokratinėje visuomenėje turėtų būti reaguojama į protestus ir kritiką.

Šį konfliktą pirmiausia paviešino žiniasklaida, ypač portalas Delfi, kuris pasirinko konfrontacinę antraštę, aprašė įvykių eigą ir pateikė skirtingų pusių komentarus, taip suteikdamas incidentui platų viešą matomumą.

Papildomą informaciją ir paties politiko poziciją skleidė ir naujienų agentūra ELTA, publikavusi Žemaitaičio paaiškinimus apie jo veiksmus. Situaciją taip pat vertino Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, patvirtinęs konflikto ir susistumdymo faktą.

Ir vėl Kultūros asamblėja – jaunieji kultūrininkai

Vis dėlto didžiausia konflikto eskalacija vyko socialiniuose tinkluose, kuriuose vaizdo įrašas buvo aktyviai platinamas ir interpretuojamas. Jį paviešino ir vertino Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas Umberto Masi.

Jam antrino protestų organizavimu liūdnai pagarsėjusi Kultūros asamblėja – tiksliau, jos iniciatyvinė grupė, kurios narė Gintarė Mastaikaitė dar prieš renginį viešai informavo apie sprendimą į susitikimą neįleisti nepilnamečių ir protestuojančių asmenų, taip apibrėždama, kokiomis sąlygomis susitikimas vyko.

Dabar jau galima neabejoti, kad R. Žemaitaičio reitingai vėl šoks į viršų.

Kyla klausimas, kodėl jie šiuo metu pradėti sąmoningai ar pusiau sąmoningai didinti, nes viešojoje erdvėje akcentuojamas pats skandalas yra vertingesnis nei jo turinys.

Žiniasklaida, siekdama dėmesio ir paspaudimų, kartojo incidentą ir politiko pasisakymus net kritikuodama, taip faktiškai suteikdama jam nemokamą reklamą. Prie to prisidėjo ir politiniai oponentai, kurie vietoje racionalios politinės kritikos pasirinko moralinį smerkimą arba bandymą nutildyti, taip leisdami Žemaitaičiui stiprinti persekiojamo politiko įvaizdį ir pasakojimą apie sistemą, kovojančią su „kitokia“ nuomone.

Socialiniai tinklai veikė kaip greitintuvas, nes žmonės dalijosi įrašu net ir be pasipiktinimo, o algoritmams nėra svarbus emocijos ženklas – svarbus pats įsitraukimas.

Galiausiai dalis visuomenės, kuri jaučiasi neišgirsta ir neapsaugota, ėmė tapatintis su Žemaitaičiu ne kaip su idėjų šaltiniu, o kaip su simboliu žmogaus, kuris, jų akimis, drįsta kalbėti drąsiai tada, kai jį bandoma nutildyti ar nustumti į informacines paraštes. Todėl visuomenės nepasitenkinimas esama sistema ne mažėja, o tik stiprėja.

Kam tai naudinga?

Ir čia neišvengiamai kyla klausimas: kam tai naudinga?

Pirmiausia, naudinga pačiam Žemaitaičiui, nes kiekvienas skandalas didina jo matomumą, stiprina persekiojamo politiko įvaizdį ir mobilizuoja rinkėjus, kurie nepasitiki valstybės institucijomis ir jaučiasi politinės sistemos atstumti.

Tai naudinga ir žiniasklaidai, nes konfliktas, emocija ir priešprieša generuoja paspaudimus, auditorijos dėmesį ir reklamos pajamas, net jei vystoma paviršutiniška politinė diskusija.

Tai naudinga ir daliai politinių oponentų, kurie gali demonstruoti moralinį pranašumą, tačiau kartu, dažnai to nesuvokdami, padeda kurti Žemaitaičio kaip „persekiojamojo“ naratyvą.

Galiausiai tai naudinga Rusijai, nes kiekvienas viešas skandalas, kuris skaldo visuomenę, silpnina pasitikėjimą demokratine valdžia, žiniasklaida ir galimu politiniu dialogu.

Visuomenė mato politiką kaip chaotišką ir veidmainišką procesą. Tokia situacija tiesiogiai atitinka Rusijos interesus vaizduoti Vakarų demokratiją kaip nefunkcionuojančią, veidmainišką ir nepajėgią susitarti be konfliktų.

Be to, kai viešojoje erdvėje daugėja informacijos apie persekiojamą politiką, nutildomą nuomonę ir „elitą prieš paprastą žmogų“, tai sutampa su rusiškos informacijos strategija, kuria siekiama kurstyti nepasitikėjimą valstybėmis iš vidaus.

Net jei konkretus incidentas nėra koordinuotas ar valdomas iš išorės, jo eskalavimas ir emocinis pateikimas bei nuolatinis kartojimas, sukuria palankią terpę dezinformacijai.

Tokie konfliktai ypač naudingi Rusijai, nes nereikalauja jos aktyvaus įsikišimo – visuomenė pati padeda atlikti jos norimą darbą – dalinasi, piktinasi, stoja į priešingas stovyklas ir gilina tarpusavio priešpriešą.

O išvada tokia: kai demokratinė visuomenė pradeda naikinti pasitikėjimą savimi iš vidaus, išoriniam veikėjui nebereikia veikti tiesiogiai – jam pakanka stebėti ir pasinaudoti pasekmėmis. Tokią situaciją taikliai apibūdina kinų metafora: „kai du tigrai pjaunasi, medžiotojas laukia ant kalvos, o paskui, jiems nusilpus, nusileidžia ir pasiima abiejų kailius“.