Šiandieninis pasaulis primena teatrą po gaisro: dekoracijos apdegusios, scenarijus dingęs, bet aktoriai vis tiek eina į sceną ir vaidina taip, lyg nieko nebūtų nutikę.
Pasimetę visi – valstybės, institucijos, ekspertai, komentatoriai. Viešojoje erdvėje jų daugiau nei niekada. Žmonės lipa ant scenos su tokia drąsa, tarsi būtų tikri, jog publika vis dar gyvena 1995-aisiais.
Jie keliais akordais tebegroja tuos pačius šimtus kartų girdėtus politologijos standartus – „tarptautinė teisė“, „vertybinė lyderystė“, „gilus susirūpinimas“. Skamba gražiai, beveik nostalgiškai. Tačiau trys pagrindiniai kvintakordai G5, F5 ir C5, taip pat vienas G#5 puikiai skamba grupės „Deep Purple“ dainoje „Smoke on the Water“, bet ne šių dienų politologijoje. Ji primena apstulbusią saldaus popso mėgėją su kasytėmis, kuri ėjo į „Modern Taking“ koncertą, bet netyčia pakliuvo į areną, kurioje kurtinančiai griežia „Rammstein“.
Politikai ir didelė dalis žiniasklaidos demonstruoja stulbinamą intelektinę ir mąstymo inerciją. Jų mintys apjuostos saugos diržais ir apsaugotos oro pagalvėmis, kad tik neduok Dieve nereikėtų pripažinti, jog realybė pasikeitė greičiau nei jų kalbų šablonai.
Jie vis dar kalba apie taisykles, kai kiti jau seniai žaidžia be teisėjų ir stebisi, kodėl jų kalbos sukelia tik atlaidžią šypseną. Europa atlieka ypatingą vaidmenį. Ji – tarsi žilagalvis filosofijos profesorius bokso ringe: protingas, rafinuotas, giliai įsitikinęs, kad begalinės abstrakčios šnekos apie vertybes galiausiai nugalės.
Tačiau bokso ringe moralizavimas neturi jokių šansų. Europa vėl ir vėl įrodo, kad yra neveiksni, lėta ir visiškai nepasirengusi naujai realybei. Ironiška tai, kad sveikas protas, kuris yra išstumtas iš viešosios erdvės, visa tai mato.
Jis taip pat mato ir jaučia, kad senosios taisyklės nebegalioja, bet politikai iš inercijos vis dar kurpia naują deklaraciją ir susirūpinimą. Ir tie amžinai vakarykščiai politikai nuoširdžiai stebisi, kodėl realybė jų neklauso.
O problema labai paprasta: daugelis vis dar bando susikalbėti su pasauliu kalba, kuri jau yra mirusi. O kol vieni vis dar groja tuos pačius tris akordus, kiti jau rašo naują sunkiojo metalo partitūrą. Be mūsų.
Tai buvo ironijos dozė, bet apie galią, teisę ir mažų valstybių likimą – rimtai, nuosekliai ir analitiškai. Skaitom ir mąstom.
Po Šaltojo karo pasaulis ilgą laiką gyveno iliuzijoje, kad tarptautinė politika gali būti „civilizuota“. Jungtinių Tautų sistema, tarptautinė teisė, žmogaus teisių temos ir kolektyvinio saugumo mechanizmai kūrė įspūdį, jog galia pagaliau yra pajungta taisyklėms. Net kariniai veiksmai buvo legitimuojami tarptautine teise, JTO rezoliucijomis, įvairiomis procedūromis.
Tačiau tai visada buvo trapi iliuzija arba kompromisas. Realistai atkakliai tvirtino, kad tarptautinė sistema iš esmės yra anarchinė: joje nėra aukščiausios valdžios, todėl sprendžia ne teisė, o galia. Naujausi įvykiai leidžia manyti, kad ši realistinė diagnozė buvo teisinga. Tačiau esminis lūžis yra ne tai, kad naudojama jėga.
Tarptautinėje politikoje jėga buvo naudojama visada. Lūžis slypi tame, kad nebėra būtinybės veidmainiauti ir apsimesti, jog veiksmai kyla iš bendro sutarimo ar universalių normų.
Ši besiformuojanti naujoji tvarka pasižymi keliais esminiais bruožais. Pirma. Ji yra fragmentuota. Nėra vienos visuotinai pripažintos taisyklių sistemos, egzistuoja kelios tarpusavyje konkuruojančios tvarkos. Antra. Ji yra neapibrėžta.
Mažėja prognozuojamumas, didėja strateginė rizika, o sprendimai vis dažniau priimami ad hoc principu. Trečia. Tai pasaulis, kuriame moraliniai argumentai nepranyksta, bet tampa instrumentiniai. Žmogaus teisės, demokratija, tarptautinė teisė nėra atmetamos – jos naudojamos selektyviai, priklausomai nuo interesų konteksto. Tai nėra visiškas chaosas, bet nebėra ir griežtomis taisyklėmis grindžiama tvarka. Tai – galios pasaulis, kuriame normos konkuruoja su jėga, o ne ją riboja.
Dabartinei situacijai apibūdinti turbūt labai tiktų Samuelio Beckett‘o tragikomedijos „Belaukiant Godo“ pagrindinė mintis – laukimas, amžinas laukimas ir to laukimo absurdiškumas bei beprasmybė.
Jau anksčiau sveikam protui buvo visiškai aišku, koks yra prezidento Donaldo Trumpo modus operandi, ir aš apie tai pernai rašiau savo tekste „Suvokti Donaldą Trumpą“, tačiau dabartinės reakcijos rodo, kad mąstymo inertiškumas, negebėjimas suvokti ir prisitaikyti prie naujos realybės yra mūsų laikmečio bruožas.
Jei LRT yra prieš Ameriką, vadinasi ji yra už priešus?
Be abejo, tai yra sisteminės propagandos ir kritinio mąstymo išgujimo iš viešosios erdvės pasekmė. LRT.lt ir LTV „Panorama“, plaukianti leftizmo farvateryje, yra antiamerikanizmo flagmanas. Tiesiog įdomu, kam dirba „laisvojo žodžio“ šaukliai: jei visuomeninis transliuotojas yra prieš Ameriką, svarbiausią mūsų sąjungininkę, vadinasi jis yra už jų priešus? Ar ne taip? Europos Sąjunga ir JAV nėra priešai…
Bet aš dabar nesigilinsiu į smulkmenas, kurios nėra svarbios, siekiant suvokti naująją realybę ir siūlau į viską pažvelgti iš aukščiau. Prezidento D. Trumpo administracija radikaliai pakeitė JAV valstybės kursą ir nuo abstrakcijų perėjo prie praktinių klausimų sprendimo.
Tai yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių dominuojančias mūsų ir Europos reakcijas, nes, kaip jau esu rašęs, europiečiai vis dar nenori suprasti svarbiausio D. Trumpo ir jo komandos darbo principo – amerikiečiai yra orientuoti į rezultatą, o europiečiai – į procesą, kuris dažniausiai neturi jokių laiko rėmų, todėl begaliniai plepalai niekur neveda. Nicolasas Maduro JAV kalėjime yra šio mentalitetų skirtumo simbolis.
Inertiškas europinis ir lietuviškas mąstymas ištraukė iš archyvų praeities mąstymo vaiduoklius. Antraštėse, susijusiose su operacija Venesueloje, matėme žodžius „užpuolimas“, „agresija“, „karas“ ir t. t.
Vėl girdime kalbas apie amerikietiškąjį imperializmą, triuškinama D. Trumpo deklaracija, kad JAV valdys šalį ir parduos jos naftą, Amerika vėl pažeidė tarptautinę teisę ir pasaulines normas ir t. t.
Tai patogi ir nostalgiška kritika, sklindanti iš europinių geopolitinio bejėgiškumo bokštų. Tačiau ji yra pavojingai klaidinga, nes vertinti dramatišką N. Maduro nuvertimą tik per naftos prizmę, reiškia nesuprasti esminio pokyčio Amerikos didžiojoje strategijoje.
Venesuelos operacija yra visai ne apie naftą
Vašingtonas nenukirto Venesuelos valstybės galvos ne todėl, kad jam reikia daugiau naftos, bet todėl, kad ruošiasi galimam karui su Kinija. Rimti analitikai konstatuoja, kad dvišaliai prieštaravimai tokie dideli, kad vargu, ar gali būti išspręsti derybomis.
Todėl mums tai yra dar vienas signalas, kad naujoje situacijoje reikia labai atsakingai pasirinkti draugus net jei ne visi jų charakterio bruožai mums patinka.
„Naftos imperializmo“ teorija neatlaiko elementarios kritikos. JAV nėra naftos išalkęs milžinas. Vien Teksasas dabar patenkina apie 43 proc. JAV žalios naftos poreikio ir turi 31 proc. jos perdirbimo pajėgumų.
Amerika yra užtvindyta savo pačios angliavandeniliais. Venesuelos žalia nafta, kuri yra sunki ir sunkiai perdirbama, yra tik Amerikos infrastruktūros apsauga. Pasižiūrėkime į žemėlapį. Didžiuliai naftos perdirbimo ir eksporto kompleksai JAV Meksikos įlankos pakrantėje, svarbiausia ekonomikos gyvybinė arterija, yra pernelyg arti Venesuelos pakrantės.
Šiuolaikinių hipersoninių raketų eroje Karibai ir Centrinė Amerika nebėra rami turistų Meka, tai kryptis iš kurios JAV pietinė siena lengvai pažeidžiama ir kurioje nuosekliai bando įsitvirtinti Kinija.
Pentagono pateikiami skaičiai labai iškalbūs: atstumas nuo šiaurinės Venesuelos iki Hiustono yra maždaug 3300 kilometrų, o iki Panamos kanalo – vos 1100 kilometrų. Kol Vašingtonas klampojo po Artimųjų Rytų politinį raistą, į Venesuelą ir kitas Pietų Amerikos šalis koją įkėlė rusai ir kinai.
Pastarieji šimtais milijardų dolerių tyliai pirkosi lojalumą Vakarų pusrutulyje, o Venesuelai teko didžiausias kąsnis. N. Maduro pasiūlė Kinijos liaudies išlaisvinimo armijai nepaskandinamą lėktuvnešį JAV pašonėje, todėl Vašingtono košmaras buvo ne socialistinė Venesuela, o didelė karinė bazė, vardu Venesuela, kurioje dislokuota Kinijos žvalgyba, bombonešiai ir raketos. Juk Kubos socializmas kol kas paliktas ramybėje, ar ne?
Ši situacija tiesiogiai susijusi su Taivanu. Karo strategai supranta, kad konfliktas Pietų Kinijos jūroje neapsiribotų vietiniu mastu. Jei JAV laivynas bandytų blokuoti strateginį Malakos sąsiaurį arba ginti Taipėjų, Pekinas atsakytų grasinimais JAV teritorijai arba logistikai ir kinai iš Venesuelos galėtų laikyti taikiklyje Meksikos įlankos pakrantę, veiksmingai ribodama JAV galią.
Be to, Ramiojo vandenyno karo logistika labai priklauso nuo Panamos kanalo. Kinijos įmonių invazija Panamoje jau seniai kėlė nerimą Vašingtonui, nes krizės atveju iškiltų kanalo uždarymo rizika ir JAV laivynas būtų priverstas plaukti ilgu keliu per Magelano sąsiaurį. Taigi, pašalindamos N. Maduro, JAV efektyviai nutraukia potencialų Kinijos žirklių manevrą Karibuose.
Politinis veiksmo trileris „N. Maduro su antrankiais“ yra atnaujintos Monro doktrinos įgyvendinimas.
Pažymėtina, kad vėl visiškai susimovė daugelis Europos ir mūsų politikų bei komentatorių. Galbūt todėl, kad esame pripratę, kad mūsų Vyriausybių rengiamos ir skelbiamos įvairios strategijos ar programos nevertos popieriaus ant kurios jos parašytos.
Praėjusio gruodžio pradžioje buvo paskelbta nauja JAV nacionalinio saugumo strategija (NSS). Tiems kurie supranta, tai buvo aiškus signalas užsiimti patogesnes vietas parteryje, nes netrukus prasidės šou, tačiau daugelis europiečių ir lietuvių vėl atsuko inertiško bei dogmatiško kalbėjimo čiaupus ir pasipylė naujas scholastikos srautas.
JAV atvirai atsisako pasaulinio policininko vaidmens
Visišką politikos elito nesuvokimą, kas realiai vyksta, rodo, pavyzdžiui, ir buvusio Latvijos premjero Krišjanio Karinio interviu „Reutres“ kai jis pareiškė: „Laimingiausia šalis tai (NSS – aut. past.) perskaičiusi, yra Rusija“. O, varge!
JAV jau visiškai atvirai signalizuoja, kad atsisako pasaulinio policininko vaidmens ir rimtai imasi savo tvirtovės – Vakarų pusrutulio gynybos. D. Trumpo administracija leidžia suprasti, kad gali toleruoti karą ir chaosą Donbase, bet ji netoleruos, kad svarbiausias varžovas įsteigtų operatyvinę bazę Amerikoje.
O ką Rusija? N. Maduro nuvertimas yra skambus antausis Maskvai. Ji tiekė ginklus, priešlėktuvinės gynybos sistemas, teikė paskolas, kurias vėliau restruktūrizavo, ten ketino įsitvirtinti Kremliui ištikimi oligarchai. Skaičiuojama, kad Rusija ten prarado daugiau kaip 20 mlrd. dolerių.
Nuo dugno vėl pakilo visas dumblas, pasigirdo grasinimu burbulai, bet tas kauksmas tik dar kartą priminė, kad Rusija apskritai nebeturi jokio balso, jokios globalios reikšmės ir įtakos. „Kijevas per tris dienas“, N. Maduro, Iranas, konfiskuoti tanklaiviai yra viena nesibaigianti Rusijos gėda.
Sveiki pasaulio protai galutinai įsitikino Rusijos niekingumu ir visišku negebėjimu daryti įtaką bet kokiems globaliems procesams. O juk V. Putinas ir N. Maduro prisiekinėjo vienas kitam politinę, karinę ir ekonominę ištikimybę, beveik broliavosi.
Tačiau ir N. Maduro, ir Irano mulos buvo tokie kvaili, kad iki paskutinės minutės tikėjo Maskvos pagalba ir tuo, kad Rusijos apsauga yra patikima. Bet, regis, V. Putinas suprato užuominą, kaip pranešama, jis neišlenda iš bunkerio, apsauga sustiprinta.
Tačiau strategiškai šis antausis gerokai skaudesnis Pekinui. Rusija faktiškai prarado pinigų, viešųjų ryšių platformą ir imitacinį sąjungininką, tačiau Kinija prarado ne tik labai brangiai kainavusią politinės įtakos zoną, bet ir išvajotąją karinę bazę, kuri būtų labai svarbus placdarmas galimo konflikto su JAV atveju. Jos ilgalaikė įsitvirtinimo programa Venesueloje buvo sunaikinta per vieną naktį.
Apibendrinant reikia akcentuoti, kad Venesuelos operacija yra visai ne apie naftą ar socializmą. Tai yra tik pirmas žingsnis, globalios šachmatų lentos valymas, ruošiantis ilgesniam dviejų didžiųjų valstybių konkuravimui.
Turint galvoje mano komentaruose jau ne kartą minėtą D. Trumpo strateginį nuoseklumą, nereikia turėti jokių iliuzijų – vienokia ar kitokia forma JAV naudai bus išspręstas ir nepaprastai svarbus Grenlandijos klausimas.
Lietuviai būna prorusiški, proeuropietiški, proamerikietiški, net prolenkiški būna… Nebūna tik prolietuviškų, ką akivaizdžiai rodo pats straipsnis ir skaitytojų pastebėjimai po juo 😀
Super straipnis. Kaip visada.
Rachlevičius straipsnelyje „piešia”-„Naujojo pasaulio kontūrus (1)”,kaip atrodo – ” Galia, teisė ir mūsų valstybės likimas”…
Rachlevičius rašo:
– „… Europa atlieka ypatingą vaidmenį. Ji – tarsi žilagalvis filosofijos profesorius bokso ringe: protingas, rafinuotas, giliai įsitikinęs, kad begalinės abstrakčios šnekos apie vertybes galiausiai nugalės… Venesueloje, matėme žodžius „užpuolimas“, „agresija“, „karas“ ir t.t. Amerika vėl pažeidė tarptautinę teisę ir pasaulines normas ir t.t… Venesuelos operacija yra visai ne apie naftą..JAV nėra naftos išalkęs milžinas. Vien Teksasas dabar patenkina apie 43 proc. JAV žalios naftos poreikio ir turi 31 proc. jos perdirbimo pajėgumų… Amerika YRA UŽTVINDYTA savo pačios angliavandeniliais… JAV atvirai ATSISAKO pasaulinio policininko vaidmens.. N. Maduro nuvertimas yra SKAMBUS ANTAUSIS Maskvai. Ji tiekė ginklus, priešlėktuvinės gynybos sistemas, teikė paskolas, kurias vėliau restruktūrizavo, ten ketino įsitvirtinti Kremliui ištikimi oligarchai. Skaičiuojama, kad Rusija ten prarado daugiau kaip 20 mlrd. dolerių… Tačiau ir N. Maduro, ir Irano mulos buvo tokie kvaili, kad iki paskutinės minutės tikėjo Maskvos pagalba ir tuo, kad Rusijos apsauga yra patikima. Bet, regis, V. Putinas suprato užuominą, kaip pranešama, jis neišlenda iš bunkerio, apsauga sustiprinta.”….
Kokių akivaizdžių dalykų, „amerikoniškai pasipatriotinęs”, Rachlevičius savo ” naujuose pasaulio kontūruose” NEPAMATĖ… ar pamatė gana ribotai…
Rachlevičiui yra -„Europa- tarsi žilagalvis filosofijos profesorius bokso ringe”, tačiau istorinis faktas akivaizdžiai demonstruoja, kad po antro pasaulinio karo taip vadinama Vakarų Europa beliko tik buvusių pasaulinių kolonijinių imperijų KAPINĖS..
„Venesuelos operacija”, JAV skelbta kaip „operacija prieš narkotikų kartelį, kuriam vadovauja Maduro”, pačio Trumpo žodžiais yra kova dėl Venesuelos naftos,kurią iki Čavezo nacionalizavimo vienvaldiškai pumpavo JAV.. Venesuelos sunkiai perdirbamos naftos perdirbimui JAV pastatė gal tris dideles įmones, kurios paskutinius dešimtmečius stovi be darbo..
JAV „naftos milžinas” išgauna šiandiena JAV daugiausiai naftos pasaulyje, 13 milijonų barelių per dieną, bet naftos sunaudoja gal 19 milijonų barelių naftos per dieną.. Ir panašus santykis JAV buvo visą laiką, daugiausiai naftos JAV importuodavo iš Saudo Arabijos už „naftos dolerius”.. Didžiausias Venesuelos naftos pirkėja jau ne vieni metai yra Kinija, Venesueloje investavusi į Venesuelos naftos gavybą 50 milijardų dolerių.. Rusijos pagalba, investicijos Venesueloje 20 milijardų $.
„Kvaili Maduros su Irano mulomis” žino, kad Rusija nuo 1991 metų jau nėra tarybinė, liaudies, darbo žmonių, socialistinė – „darbo žmonių išnaudojimui visame pasaulyje „NE””- ką nors šiais laikais „gins”, jei Rusijai „neapsimokės”.. Akivaizdus pavyzdys yra Rusijos „noras vėl ateiti okupuoti” Lietuvą… su Gorbačiovo palikta JAV „globai” Rytų ir vidurio, buvusio soc. lagerio valstybėmis, ir Jakaterinos iš Osmanų imperijos atkariauta teritorija, Lenino pavadinta „Ukraina” „gynyba”.. Tiesa, JAV su visu NATO žino „ką reiškia” po Kursko „peremoginių” Ukrainos reikalų, su Šiaurės Korėja sudaryta Rusijos strateginio karinio „bendradarbiavimo” sutartis…
Kas yra juokingiausia, kad jokio „geopolinio balso neturinčiai, vyžotai…” Rusijai nepadaro daug kartų JAV su visu NATO, ir ne tik NATO, viso 51 valstybės super puper valstybių bloku, daugiau kaip Rusijai įvestų 28000 ekonominių sankcijų, Ukrainos karinei pagalbai išliestų šimtų milijardų dolerių.., VIS NESIMATO JAV su visu NATO skelbto Rusijos”starteginio pralaimėjimo”..
Kaip ir yra daugiau nei juokingas Rachlevičiaus tik visiškai atmintį pragėrusiems vietiniams runkeliams transliuojamas nebuvęs Rusijos „per tris dienas”, kurį prieš 2022 vasario mėn., kai buvo iš Kijevo evakuotos visos Vakarų ambasados, Ukrainos Zelia Lvove laukė kaip „peremogiškai rutuliosis” Rusijos SVO.., užsienio visokio plauko ekspertai.. Kas vyko iki balandžio mėn. prasidėjusių Stambulo „taikos”derybų, Rusijos karinių veiksmų sustabdymo. Rusijos ir Ukrainos derybinėms grupėms Stambule pasirašius „taikos susitarimą”, JAV su Vakarais paprašius saugumo garantijų Putino leidimo grąžinti ambasadas į Kijevą, paprašius, kaip „geros valios žestą” atittraukti Rusijos kariuomenę nuo iš trijų pusių apsupto Kijevo, ką Putinas ir padarė.. O kur dar „za tri dnia” Putino Donbasui primesti 2015 „taikos susitarimai Minskas 1 ir Minskas 2 „epopėjos”.. Taip kad ir labiausiai „amerikoniškai” vietiniams beviltiškiems runkeliams „peremogiška”i musolinti „za tri dnia” Rusijai nesigavo, gali sudirbti nebent prie šiukšlių konteinerių, pasibaigusio galiojimo maisto savaitinio davinio eilėse laukiančių.., „laisvalaikiu” uostantiems laukuose prisikintos kanapės, „diklofoso”, klijų…vietiniams „intelekto aristokratams”,(„koksas”, kita „aristokratinė protinio intelektualinio kaifo” medžiaga šiai publikai yra per brangi)
Matyt esi pilvakalbis.
„Matyt esi pilvakalbis.”-„Mobi”, pasibaigus kanapei, po klijų „kvėptelėjimo”… Vido Rachlevičiaus „Super straipnyje”. – Naujojo pasaulio kontūrai”- komentaruose geriau nesireišk.. Nes pacituotu tavo komentaro „intelektualiniu smūgiu Intelektualiai ne ta kryptimi pakraipai” Rachlevičiaus super puper straipsnelyje „piešiamus naujo pasaulio kontūrus”..
Jei Amerikai pačiai nereikia Venesuelos naftos, nereiškia kad ją galima užleisti rusams ir kinams. Taip kad Venesuelos naftos Amerikai vis tik reikia.Čia Autorius teisus . Bet niekaip nėra Amerikai svarbus išsigalvotas Grenlandijos klausimas. Nebent norint atsiriboti nuo sąjungininkų Europoje. O kam ruošiantis imtis su Kinija ir šeimininkauti Lot Amerikoje reikia pyktis su sąjungininkais Europoje ? Tą žino tik Trumpas. O gal Trumpas kartu su Putinu. Tai jau būtų rimta, ir ne tik mums su latviais ir estais.
Tavo „keistybės” sveiku protu nesuvokiamos. Trampas pats aiškiai sako kam jam reikalinga Gr. – JAV gynybai. Negi toks esi bukas ir nesi matęs pasaulio žemėlapio, gaublio, kad nesupranti, kad karo atveju ruskių, o gal ir kinų raketos skris tiesiai, per Gr.? Tai ar tai suprasti reikia daug proto? O dar bandai kažką veblenti.
Grenlandija kartu su Danija priklauso NATO, kaip ir USA. Taigi, tokios pat galimybės statyti priešraketines užtvaras kaip jei Grenlandija priklausytų vien USA
„Senas” pasaulis susiformavo preiš 80 metų po WWII , su 50 milijonų aukų, iš ko buvo padarytos tam tikros išvados ateičiai . Todėl gal nereikėtų skubėti skelbti tvarkos griuvimą dėl ko kad Rusijos ir USA vadovais kuriam laikui tapo neprognozuojami asmenys.Gal palaukime bent 3 metus, kol Amerika išrinks kitą prezidentą, nes gali tekti paskubomis skelbti vėl naują pasaulio tvarką.
Daugiau nei 200 metų buvo kartu, o dabar jau atskirai, ane? Irgi remiesi Kapsukėje parengtų išgalvotos istorijos istorikų deziuku. Jų sukurptais ir išgalvotais pseudo istorijos naratyvais. Pamiršai, kur buvo supleškintas pirmasis LR prezidntas A.Smetona, kodėl?
„Europa vėl ir vėl įrodo, kad yra neveiksni” Dar ir kaip veiksni ,kai reikia į Europą įstumti pasaulio nelegalus ir platinti lgbt .Visokie vakarų lrt nelaiko priešu visos Amerikos,jie tiesiog nekenčia Trampo.