Jonas Nedveckas
JAV prezidentas Donaldas Trumpas oficialiai paskelbė apie „Taikos tarybos“ veiklos pradžią. Apie tai jis pranešė per iškilmingą inauguracinių dokumentų pasirašymo ceremoniją, vykusią Pasaulio ekonomikos forumo metu Davose, Šveicarijoje. Ceremonijos pradžioje D. Trumpas buvo paskelbtas „Taikos tarybos“ pirmininku.
Pasirašymo metu buvo patvirtinta organizacijos chartija ir inauguracinė rezoliucija, apibrėžianti „Taikos tarybos“ įgaliojimus spręsti padėtį Gazos Ruože pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją, skirtą konflikto Gazos Ruože užbaigimui. Baltųjų rūmų spaudos sekretorė Caroline Levitt pareiškė, kad nuo šiol „Taikos taryba“ oficialiai gali būti laikoma tarptautine organizacija.
D. Trumpas skelbia siekiantis pritraukti Vakarų sąjungininkus į naująją tarybą, kuri, pasak jo, turėtų spręsti pasaulinius konfliktus. Vis dėlto kol kas iniciatyva daugiausia sulaukė Artimųjų Rytų monarchijų, autoritarinių režimų ir prieštaringai vertinamų lyderių palaikymo, o jos mastas ir ambicijos sukėlė nerimą daliai JAV sąjungininkių, ypač po D. Trumpo pareiškimo, kad ši institucija „galėtų“ pakeisti Jungtines Tautas.
Iš pradžių „Taikos taryba“ buvo sumanyta kaip ribotos veiklos institucija, skirta prižiūrėti po du metus trukusio Izraelio karo Gazos Ruožo atstatymą, bet vėliau jos misija buvo išplėsta – dabar ji turėtų spręsti konfliktus visame pasaulyje, nors kartu su kvietimais išsiųstame chartijos projekte apie Gazą net neužsimenama.
Ceremonijoje Davose dalyvavo mažiau nei 20 šalių – daugiausia iš Artimųjų Rytų, Azijos ir Pietų Amerikos. Tai gerokai mažiau nei apie 35 valstybes, kurias anksčiau prognozavo vienas aukšto rango JAV administracijos pareigūnas. Europos lyderių beveik nebuvo, o vienintelė Vakarų Europos valstybė buvo Vengrija.
Kaip skelbia unian.net, prie „Taikos tarybos“ prisijungė Jungtiniai Arabų Emyratai, Saudo Arabija, Egiptas, Kataras, Bahreinas, Pakistanas, Turkija, Vengrija, Marokas, Kosovas, Armėnija, Argentina ir Paragvajus. Taip pat prisijungė Centrinės Azijos valstybės Kazachstanas, Mongolija ir Uzbekistanas bei Pietryčių Azijos šalys Indonezija ir Vietnamas. Sutikimą dalyvauti taip pat davė Armėnija ir Azerbaidžanas, pernai pareiškusios duodančios JAV išskirtinę prieigą prie svarbaus tranzito koridoriaus Pietų Kaukaze.
Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu taip pat sutiko prisijungti, nors viešai kritikavo Turkijos ir Kataro atstovų įtraukimą į Gazos Ruožo vykdomąją valdybą. Ceremonijoje Izraelio atstovo nebuvo – nors prezidentas Isaacas Herzogas tuo metu lankėsi Davose, B. Netanyahu renginyje nedalyvavo.
Pasirašė Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka
Prisijungimo dokumentus taip pat pasirašė Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka, laikomas artimu Rusijos prezidento Vladimiro Putino sąjungininku. Pats D. Trumpas teigė, kad V. Putinas taip pat sutiko prisijungti, nors Rusijos prezidentas to kol kas oficialiai nepatvirtino.
Galimas Rusijos įtraukimas sukėlė didelį susirūpinimą dėl to, kaip aktyviai kariaujanti valstybė galėtų dalyvauti tarptautinėse taikos užtikrinimo pastangose. JAV specialusis pasiuntinys Steve’as Witkoffas ir D. Trumpo žentas Jaredas Kushneris turėtų vykti į Maskvą derybų su V. Putinu dėl galimo taikos susitarimo su Ukraina.
Savo kalboje Davose D. Trumpas sakė, kad ceremonijoje dalyvavo „daug jo draugų“ iš įvairių pasaulio šalių, ir pabrėžė, jog „Taikos taryba“ turėtų veikti kartu su Jungtinėmis Tautomis. Jis tvirtino, kad JT turi didžiulį potencialą, tačiau jo neišnaudoja, ir pridūrė, jog jo administracija prisidėjo prie aštuonių karų užbaigimo be JT įsitraukimo.
Kalbėdamas apie Gazos Ruožą, JAV prezidentas pakartojo, kad jo planas numato anklavo demilitarizavimą ir atstatymą, o „Taikos tarybos“ pradžią pavadino pirmuoju žingsniu „šviesesnės dienos Artimuosiuose Rytuose ir saugesnės ateities visam pasauliui link“.
Analitikai pažymi, kad daugeliui valstybių, ypač toms, kurios remia daugiašališkumą ir tarptautinę teisę, JT principai išlieka kertiniai, todėl jos atsargiai vertina iniciatyvą, kuri gali susilpninti JT vaidmenį.
Kartu pabrėžiama, kad net ir neprisijungiančios valstybės greičiausiai sieks palaikyti glaudžius ryšius su Vašingtonu dvišaliais kanalais – per gynybos bendradarbiavimą, prekybą ar diskretišką humanitarinę paramą – tačiau pageidaus, kad bet kokie sprendimai, susiję su teisine galia ir kariniu įsitraukimu, būtų priimami JT rėmuose.
Kebli Lietuvos padėtis
Šioje situacijoje Lietuva atsiduria sudėtingame diplomatiniame ir politiniame žaidime, nes susikerta sąjungininkės ir nepripažinimo politika. Jeigu JAV faktiškai pradeda bendradarbiauti su Baltarusija, o Lietuva ir toliau nepripažįsta Aliaksandro Lukašenkos režimo, susidaro paradoksali padėtis, kai Lietuva ir JAV formaliai yra sąjungininkės, bet jų pozicijos Baltarusijos klausimu iš esmės išsiskiria.
Pirmasis keblumas yra dėl politinio lojalumo, nes Lietuva privalo išlaikyti strateginę partnerystę su JAV, ypač saugumo ir gynybos srityje, bet kartu turi laikytis savo ankstesnės pozicijos Baltarusijos atžvilgiu, nes tai reikštų vertybinį atsitraukimą ir netiesioginį autoritarinio režimo legitimizavimą.
Antras keblumas yra diplomatinis, nes praktiniame lygmenyje gali atsirasti tarptautinių formatų, kuriuose Lietuva ir JAV dalyvautų kartu, tačiau kartu dalyvautų ir Baltarusijos režimo atstovai. Lietuvai tai reikštų būtinybę nuolat taikyti išimtis, atsiribojimus ir specialias formuluotes, kad nebūtų sudarytas įspūdis apie bendrą poziciją ar bendrą veikimą su nepripažįstamu režimu, net jei tame pačiame formate veikia artimiausias saugumo sąjungininkas. O tai iš esmės atrodytų naiviai ir neįtikinančiai.
Trečiasis keblumas susijęs su saugumo ir regioninės grėsmės vertinimu, nes Baltarusija Lietuvai kelia tiesioginę karinę ir politinę riziką dėl jos glaudžios integracijos su Rusija. Jeigu JAV Baltarusiją ima traktuoti kaip derybų ar „taikos proceso“ dalyvę, Lietuva negali interpretuoti priešingai.
Ketvirtasis keblumas yra vidaus politikos ir visuomenės pasitikėjimo klausimas, nes Lietuvos visuomenė ir politinis elitas nuosekliai rėmė griežtą laikyseną Baltarusijos režimo atžvilgiu. Bet koks įspūdis, kad Lietuva tyliai prisitaiko prie JAV ir Baltarusijos suartėjimo, galėtų būti suprastas kaip principų išdavystė.
Galiausiai atsiranda ir ES bei NATO koordinavimo problema, nes Lietuva gali atsidurti tarp skirtingų sąjungininkų pozicijų, kai dalis partnerių laikosi griežtos nepripažinimo linijos, o JAV renkasi pragmatišką bendradarbiavimą. Tokiu atveju Lietuvai tenka sudėtingas vaidmuo – išlikti patikima JAV sąjungininke saugumo srityje, bet kartu būti viena ryškiausių vertybinės politikos gynėjų Europos Sąjungoje (kažin ar tam pajėgūs mūsų politikai).
Ar tai JTO pabaiga?
Tarptautinė reakcija į iniciatyvą išliko nevienareikšmė. Didžiausias susirūpinimas dėl „Taikos tarybos“, kad ji gali tapti JT konkurente. Nors JT jau aštuonis dešimtmečius yra pagrindinis pasaulinės diplomatijos ramstis, kritikai teigia, kad naujos ad hoc struktūros, vadovaujamos didžiųjų valstybių lyderių, gali palaipsniui „išplauti“ JT vaidmenį – nukreipti dėmesį, finansavimą ir sprendimų centrą į alternatyvius formatus.
Ekspertai pabrėžia, kad JT vis dar turi tai, ką naujoji taryba sunkiai atkartotų: beveik visuotinę narystę, tarptautinį teisinį statusą ir plataus masto agentūrų tinklą, galintį veikti įvairiose krizėse. Todėl, jų vertinimu, dalis sostinių priešinsis prisijungimui, stiprins JT kanalus ir „Taikos valdybą“ traktuos kaip laikiną, su Gaza susietą įrankį, o ne naują pasaulinio konfliktų valdymo modelį.
Kaip skelbia apžvalgininkai, D. Trumpas gali vadovauti „Taikos tarybai“ ir pasibaigus JAV prezidento kadencijai 2029 metais. Nuo pat „Taikos tarybos“ paskelbimo diplomatai, pareigūnai ir pasaulio lyderiai reiškia rimtą susirūpinimą dėl išplėstos šios struktūros kompetencijos, neterminuoto Donaldas Trumpas pirmininkavimo ir galimos žalos Jungtinės Tautos vaidmeniui pasaulinėje taikos architektūroje.
Pagal siūlomą modelį valstybės narės būtų renkamos trejų metų kadencijai, po kurios už nuolatinę vietą tektų sumokėti 1 mlrd. JAV dolerių (dokumentais tai nepatvirtinta).
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis patvirtino gavęs kvietimą, tačiau pabrėžė, kad Ukraina negali dalyvauti taryboje kartu su Rusija, kuri yra jos priešas.
Tuo pat metu kai kurios šalys kvietimą atmetė. Jungtinė Karalystė pareiškė nepasirašysianti sutarties dėl susirūpinimo Rusijos dalyvavimu, o užsienio reikalų sekretorė Yvette Cooper teigė, kad tai teisiškai sudėtinga iniciatyva, kelianti daug platesnių klausimų.
Prancūzija ir Norvegija nurodė, jog joms neaišku, kaip „Taikos taryba“ veiks kartu su JT, Kinija kol kas neatskleidė savo sprendimo, o Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni pareiškė, kad prisijungimas galėtų kelti konstitucinių problemų. Airijos užsienio reikalų ministrė Helen McEntee nurodė, kad kvietimą dar svarstys.
Pagal „Taikos tarybos“ steigimo projektą galutinį sprendimą, kurias šalis pakviesti į narius, priims pats D. Trumpas. Sprendimai bus priimami balsų dauguma, tačiau visiems jiems reikės JAV prezidento pritarimo. Nuolatinei narystei taryboje numatytas 1 mlrd. JAV dolerių įnašas, trejų metų laikinoji narystė būtų suteikiama nemokamai, o surinktos lėšos, pasak organizatorių, būtų skirtos Gazos Ruožo atstatymui.
Nepastikėjimas JTO
D. Trumpo pareiškimai, jog „Taikos taryba“ galėtų pakeisti JT, dar labiau sustiprino baimes, kad ši iniciatyva gali tapti bandymu išstumti beveik prieš 80 metų įkurtą organizaciją, skirtą pasaulinei taikai palaikyti, juolab kad tarybos įstatuose kalbama apie „institucijas, kurios pernelyg dažnai žlunga“, tiesiogiai neįvardijant, bet aiškiai turint omenyje Jungtines Tautas, kurias Trumpas ne kartą kritikavo.
Nors Trumpas formaliai nėra pareiškęs, kad ketina pakeisti JT, jo vieši pasisakymai ir praktiniai veiksmai leidžia manyti, jog jis neatmeta tokios galimybės arba siekia sukurti JAV kontroliuojamą alternatyvą esamai tarptautinei sistemai.
Jis pats yra sakęs, kad „Taikos taryba“ galėtų pakeisti JT, nors kartu teigė, jog ji turėtų veikti kartu su Jungtinėmis Tautomis, palikdamas erdvės skirtingoms interpretacijoms. Vis dėlto neribotas Trumpo vadovavimas tarybai, mokamos nuolatinės narystės modelis ir sprendimų priėmimas tik su jo pritarimu sukuria struktūrą, kuri funkcionaliai konkuruoja su JT Saugumo Taryba, todėl kai kurios valstybės atsisakė prisijungti, baimindamosi, kad ši iniciatyva gali susilpninti JT vaidmenį pasaulinėje taikos ir saugumo sistemoje.
Tuo tarpu JT pareigūnai tokias baimes atmeta ir pabrėžia, kad Jungtinės Tautos išliks pagrindine tarptautine organizacija, atsakinga už pasaulinės taikos palaikymą.
Trumpui Jungtinės Tautos neįtinka pirmiausia todėl, kad jis jas laiko neefektyvia, per daug biurokratizuota ir politizuota organizacija, kuri, jo nuomone, nesugeba realiai spręsti karų ir konfliktų.
Jis ne kartą teigė, kad JT turi didžiulį potencialą, tačiau jo neišnaudoja, nes sprendimai stringa dėl veto teisės, ilgų procedūrų ir sudėtingų politinių kompromisų, be to, jam nepriimtina, kad vienodą balsą turi ir demokratinės, ir autoritarinės valstybės, įskaitant šalis, kurias jis pats laiko agresorėmis.
Trumpas taip pat kritikuoja JT finansavimo modelį, teigdamas, kad JAV sumoka neproporcingai didelę dalį, tačiau mainais negauna atitinkamos politinės įtakos, o jo požiūriui apskritai būdingas verslo mąstymas – jis labiau pasitiki dvišaliais susitarimais, aiškia hierarchija ir greitais sprendimais nei lėtu, kolegialiu ir kompromisais grindžiamu JT veikimo principu.
Prie šios kritikos prisideda ir Trumpo ideologinė nuostata – jis ne kartą kaltino Jungtines Tautas ir kai kurias jų agentūras pernelyg „kairiąja“ ar „liberalia“ darbotvarke, teigdamas, kad jos per daug orientuojasi į klimato politiką, migraciją, lyties ir tapatybės klausimus ar, jo manymu, išplėstines žmogaus teisių interpretacijas, kurios kertasi su JAV suverenitetu ir konservatyviomis vertybėmis.
Šią poziciją sustiprino ir jo praktiniai sprendimai – per ankstesnę kadenciją Trumpas inicijavo JAV pasitraukimą iš JT Žmogaus teisių tarybos, UNESCO, Pasaulio sveikatos organizacijos, pasitraukė iš Paryžiaus klimato susitarimo, nutraukė dalyvavimą Irano branduoliniame susitarime ir sustabdė finansavimą UNRWA, taip nuosekliai mažindamas JAV įsitraukimą į daugiašales JT struktūras.
Visa tai rodo, kad „Taikos tarybos“ kūrimas nėra atsitiktinis žingsnis, o logiška Trumpo ilgalaikės politikos tąsa – vietoje bandymų reformuoti Jungtines Tautas iš vidaus jis renkasi kurti naujas, JAV interesams ir kontrolei palankesnes alternatyvas.
Parengta pagal edition.cnn.com; aljazeera.com; unian.net
