Rasa Čepaitienė. Teisė pykti

Kai tik leido veikti lauko kavinėms, sugalvojom su drauge išeiti pasižmonėti. Ir abi juokėmės supratusios, kad nebemokam elgtis mieste – viskas čia taip keista ir neįprasta. Sulaukėjom…

Karantino išbandymas apdildė ne tik šiuos, atrodytų elementarius, buvimo viešumoje įgūdžius, bet ir atskleidė apie mus pačius kažką, ko nenumanėm turį. Štai imi ir kalbėdamas pastebi, kad staiga, nei iš šio, nei iš to, balso tonas ima kilti ir agresyvėti. Arba visa puokštė kitų negatyvių emocijų – nerimas, susierzinimas, paaštrėjusios nuoskaudos, nekantrumas, ar, priešingai, vidinis sustabarėjimas ir atsainumas kitiems… – staiga išlenda nežinia iš kur, lyg ir be jokios aiškios ir tiesioginės priežasties. Dar blogiau tai, kad šių jausmų intensyvumas darosi stipresnis ir sunkiau valdomas.

Bendravimui daugiausia persikėlus į virtualią erdvę, matyt, jis tik iš dalies kompensuoja gyvo pokalbio ir gyvo santykio poreikį. O jeigu tai dar ilgiau užsitęs…?

Pykčio, retkarčiais imančio ir užpuolančio klastingai, lyg iš pasalų, tema domina seniai. Štai psichiatrės E.Kubler-Ross nustatytose gedėjimo stadijose jis atsiduria trečioje vietoje, po neigimo ir derėjimosi etapų, ir jos laikomas pozityvia, aktyviai veikti skatinančia emocija. Tuo tarpu krikščionybėje jis priskiriamas prie septynių didžiųjų nuodėmių. Bet ir čia esama tam tikro neaiškumo. Evangelijos fiksuoja, kad Jėzus yra pykęs, ir ne kartą, o sykį, pagautas įsiūčio, su bizūnu, kaip dabar sakytume, panaudojęs smurtinius veiksmus, net išvaikė prekeivius iš Šventyklos. Tai jis irgi buvo nuodėmingas?

Veikiausiai jokia kita žmogiškoji jausena, gal nebent išskyrus seksualinius impulsus, nebuvo taip stipriai bandyta kontroliuoti ir tramdyti kultūros. Šiandien gi jaučiame pyktį, bet nebežinome, ką su juo daryti. Nemokame. Jo slopinimas, ypač ilgalaikis, gresia staigiu ir netikėtu sprogimu arba, dar blogiau, lėtinėmis ligomis. Bet leidimas sau jį išlieti, ypač ant galią turinčių, be abejo, sulauks griežtų, dažnai parodomųjų sankcijų. Be to, smarkiai kirs per reputaciją, nes juk žinoma, kad nesivaldo tik buduliai ir asocialai.

Atrodo, kad būtent šiuolaikinės visuomenės probleminiam santykiui su vidiniais agresijos impulsais ir yra skirtas filmas “Kvadratas” (The Square), kurio recenzijos kiek suglumino savo neapibrėžtumu. Jų autoriai filme įžvelgė plėtojant dabartinės švedų visuomenės veidmainystės temą, tačiau aš sakyčiau, kad tai, ką jie palaikė veidmainyste, iš tiesų buvo nevykę, tragikomiški, bailūs ir dramatiški bandymai spręsti pykčio valdymo problemą.

Atsakymą, kodėl ši problema iškyla šiandien taip aštriai ir dargi tokia besiplečiančia apimtimi, atrodo, randame amerikiečių politinio filosofo Patricko J. Deneeno knygoje “Kodėl žlunga liberalizmas”, kuri neseniai buvo išversta ir į lietuvių kalbą. Aptardamas liberalizmo Vakaruose iškilimo ir nuopuolio procesą šis autorius atkreipia dėmesį į tai, kad tiek klasikinis, tiek ir nūdienis, vadinamasis progresyvusis, liberalizmas yra itin linkę išlaisvinti individą iš visų socialinių bei kultūrinių konvencijų (tradicijų, paveldo, papročių, poreikio puoselėti dorybes) apribojimų, tačiau, paradoksas, einant šiuo keliu vis labiau ima augti valstybės vaidmuo auklėjant ir baudžiant piliečius, kitaip tariant, ir jų pykčio kontrolę išimtinai perimant į savo rankas.

Tai logiška išdava, nes valstybinis prievartos monopolis poroje su tuo, ką Deneenas vadina “antikultūros kūrimu”, piliečius palieka bejėgius tiek prieš milžiniškai jų atžvilgiu išaugusią valstybės galią, tiek ir prieš savo pačių vidinius agresyvius impulsus, su kuriais nebemokama tvarkytis. O vien slopinti ne visuomet išeina, ypač kai tai grasina narciziško savivaizdžio pažeidimu. Kitaip tariant, šiuolaikinis progresyvus vidurinės ar aukštesniosios klasės europietis iš tiesų pasirodo besąs bailys ir veidmainis, nepajėgus eiti į tiesioginę konfrontaciją net su vaiku.

Tačiau už jo blizgaus ir brangiais kvepalais iškvėpinto fasado tėra budulis, tuo metu, kai įsivaizduoja galįs likti nepastebėtas visaregės Leviatano akies, atvirstantis į paprasčiausią barbarą. Budulis kaip aukščiausia progresyviojo liberalizmo laikų žmogaus išsivystymo stadija ir forma. Ir tame nėra jokio atsitiktinumo.

Štai, dabar viešai piktinamasi tūlu pandemijos Lietuvon nežinia iš kokių pasviečių atsviestu buduliu, užsipuolusiu Seimo nario A. Anušausko šeimą. Bet kuo čia iš tiesų piktintis? Jeigu mūsų švietimo sistema ir dabarties papročiai skatina savo papūstas lūpytes arba torso kaladėles veidrodyje fotografuojančių ir į instagramus ar feisbukus dedančių, nuo tėvynės, kalbos, tradicijų, moralės ir žmogiškosios savigarbos išsilaisvinusių tipažų dauginimąsi, tai kas čia ir kuo turėtų baisėtis?

Šitie, skirtingai nuo inteliOgentų, bent nevaizduoja to, kuo nėra, o, esant reikalui, sugebės pastovėti už save ir duoti į liūlį. Tuo tarpu inteliOgentas veikia kitaip. Jis niekuomet neis į atvirą ir tiesioginę priešpriešą, bet puikiai mokės kenkti iš pasalų, apkalbomis, šmeižtais, melais, ėdimu ar tiesiog patylėjimu, kuomet reikėtų garsiai kalbėti apie kito patiriamą neteisybę, dorodamas nusižiūrėtą auką. Ir jam nieko už tai nebus. Priešingai, vien tik bonusai – ir reputacija švari, ir užuito konkurento palikta vieta, pastarajam, neapsikentus pjudymo, išėjus į gatvę ar anapilin… Jau nekalbant apie visokias premijas, grantus, ordinus ar sklandų tolesnį kopimą karjeros laiptais. Bet tik pabandyk nuo tokių gintis. Liksi durnius, nevykėlis, nesivaldantis, marginalas, beprotis. Sumokėsi geru vardu, darbu, perspektyvomis…

Dievas mato, nenoriu gyventi buduliškų inteliOgentų arba inteliOgentiškų budulių krašte. Net jei tektų būti kaip tas Don Kichotas iš filmo “Platforma” arba tas satisfakcijos pareikalavęs berniukas iš “Kvadrato”, nes jo kultūra vertė siekti apginti savo garbę.

Taip, ta pati ujama, išjuokiama, atmetama, neprogresyvi ir nepolitkorektiška kultūra. Kuri vienintelė sukuria rėmus ir terpę mūsų gyvūniškus grobimo ir agresyvumo impulsus perdirbti ir paversti į pozityvią energiją. Tik ar šiandien jau ne per vėlu jos ieškoti tarp griuvėsių?