Celeste A. Wallander
Prezidentas Donald Trump Europoje vykdo pavojingą strateginį eksperimentą. Šį mėnesį Jungtinės Valstijos paskelbė atsisakančios tolimojo nuotolio tiksliųjų smūgių bataliono dislokavimo Vokietijoje ir išvedančios iš šalies apie 5 tūkst. karių. Taip pat netikėtai buvo atšaukta į Lenkiją turėjusi vykti 4–5 tūkst. karių rotacinė kovinė grupė, kaip anksčiau 2025 m. buvo atšauktas panašus dislokavimas Rumunijoje.
Baltieji rūmai užsiminė, kad naujos pajėgos vis dėlto gali būti siunčiamos į Lenkiją, tačiau nepatikslino, ar jos atvyktų iš Jungtinių Valstijų, ar būtų perkeltos iš Vokietijos. Šią savaitę Europos sąjungininkai žiniasklaidai taip pat pranešė, kad Pentagonas informavo NATO apie planus sumažinti pajėgas, kurias Vašingtonas krizės atveju galėtų greitai dislokuoti Europoje — pavyzdžiui, Rusijai užpuolus Aljanso teritoriją.
Tuo pat metu D. Trumpo administracija mėgina raminti sąjungininkus, teigdama, kad JAV įsipareigojimai Europos gynybai nesikeičia, ir žada išlaikyti NATO branduolinį skėtį. Toks iš pirmo žvilgsnio tvarkingas naštos pasidalijimo modelis — mažiau amerikiečių karių Europoje, bet išsaugotos branduolinės garantijos — gali patikti daliai JAV rinkėjų, tačiau strategiškai jis yra pavojingas. Jis ardo atgrasymo pagrindus, kurie dešimtmečius saugojo transatlantinį aljansą.
Užuot stiprinusi stabilumą Europoje, D. Trumpo administracija faktiškai kviečia Rusiją išbandyti NATO eskalacijos dominavimą — gebėjimą kiekviename konflikto eskalacijos laiptelyje primesti priešininkui nepriimtinas išlaidas ar nesėkmę ir priversti jį atsitraukti, o ne eskaluoti konfliktą toliau. JAV pajėgų mažinimas silpnina šį dominavimą ir kartu mažina atgrasymo nuo Rusijos agresijos veiksmingumą Europoje. Ilgainiui toks eskalacijos ciklas gali pastatyti Amerikos prezidentą prieš nepavydėtiną pasirinkimą: atsitraukti arba rizikuoti branduoliniu konfliktu.
Raktas į veiksmingą Maskvos atgrasymą slypi ne aukščiausiame eskalacijos laiptelyje, kuriame atsiranda branduoliniai ginklai, o žemesniuose lygmenyse, kur lemiamą vaidmenį atlieka konvencinės pajėgos. Pagrindinis tikslas turėtų būti atgrasyti Vladimir Putin nuo bet kokių veiksmų prieš NATO. Jei Rusija užgrobtų ribotą teritoriją rytiniame Aljanso flange ir mestų iššūkį Vašingtonui rizikuoti branduoliniu karu siekiant susigrąžinti prarastas pozicijas, Jungtinėms Valstijoms liktų tik blogiausi pasirinkimai.
Kad tokio scenarijaus būtų išvengta, Vašingtonas turi išlaikyti Europoje tas pajėgas, kurias gali suteikti tik Jungtinės Valstijos ir kurių Maskva labiausiai baiminasi — tolimojo nuotolio tiksliųjų smūgių pajėgumus ore, sausumoje ir jūroje. Taip pat būtina aiškiai signalizuoti Maskvai, kad Jungtinės Valstijos nestovės nuošalyje pradiniame Rusijos puolimo etape, laukdamos, ar Europos konvencinės pajėgos pačios pajėgs atremti agresiją.
D. Trumpo administracija pagrįstai spaudžia Europos sąjungininkus daugiau investuoti į gynybą, tačiau vien tuo apsiriboti negalima. Priešingu atveju Rusija įgytų eskalacijos dominavimą, kurio siekia jau daugelį metų, o Jungtinės Valstijos būtų stumiamos vis arčiau branduolinio karo slenksčio.
KO LABIAUSIAI BIJO MASKVA
Per pastaruosius du dešimtmečius Kremlius vis labiau baiminosi Jungtinių Valstijų gebėjimo vykdyti ilgalaikes konvencines karines operacijas — ne savaites ar mėnesius, o metus. Vladimir Putin stebėjo, kaip 1999 m. Jungtinės Valstijos smogė Serbijai, siekdamos priversti jos vadovybę nutraukti karines operacijas Kosove. Jis matė, kaip JAV pajėgos Afganistane nuvertė Talibaną ir medžiojo „al Qaeda“ tinklo narius. Jis taip pat stebėjo JAV invaziją į Iraką, vienos didžiausių Artimųjų Rytų kariuomenių sutriuškinimą, režimo nuvertimą ir daugiau nei dešimtmetį trukusias operacijas šalyje.
Amerikiečiai šias kampanijas dažnai prisimena kaip nesėkmių ir „amžinųjų karų“ simbolį. Tačiau Maskvoje jos vertinamos kitaip. Rusijos vadovybė gali pašaipiai vertinti Jungtinių Valstijų patirtas išlaidas, tačiau kartu ji baiminasi stulbinamo dominavimo, kurį JAV demonstravo konfliktuose visame pasaulyje.
Maskvos problema galimo konflikto su NATO atveju nėra vien Aljanso konvencinės pajėgos rytiniame flange. Tikroji kliūtis Kremliaus planams yra pasaulinė Jungtinių Valstijų karinė aprėptis — gebėjimas smogti giliai Rusijos teritorijoje, taikantis į logistiką, transportą, vadovavimo grandines ir operacinius pajėgumus, taip sutrikdant bet kokius veiksmus prieš NATO. Būtent tai Maskva matė Serbijoje, Afganistane ir Irake.
Rusijos padėtį dar labiau komplikuoja įrodytas JAV gebėjimas ilgą laiką vykdyti pažangias daugiasrites operacijas ore, sausumoje ir jūroje, remiamas pasaulinių žvalgybos ir ryšių tinklų, bei kartu aprūpinti sąjungininkus ir partnerius ilgalaikiam karui. Po Krymo okupacijos 2014 m. Vakarų analitikai svarstė, ar Kremlius galėtų pamėginti panašų scenarijų Baltijos valstybėse — išnaudoti etninių rusų protestus vienoje ar keliose NATO šalyse ir, prisidengiant jų „gynyba“, greitai užgrobti teritorijas. Tačiau Rusijos kariuomenė suprato, kad JAV pasaulinė karinė logistika ir operacinis pajėgumas greičiausiai pasmerktų tokį bandymą žlugti.
Šiandien Rusiją vis dar atgraso JAV eskalacijos dominavimas. Kol Jungtinės Valstijos išlaikys reikšmingą karinį buvimą Europoje, Maskva nesiryš prieš NATO valstybę pakartoti to, ką padarė Ukrainoje 2022 m. — koordinuotų sausumos, oro ir jūrų puolimų, skirtų užimti oro uostus, kelius, uostus ir vadovavimo centrus. Tačiau Vašingtonui pasitraukus iš Europos, Kremliaus strateginiai skaičiavimai pasikeistų.
Pažangiausios Rusijos pajėgos — oro pajėgos, daugiaplatformės karinio jūrų laivyno smogiamosios raketos bei antžeminės sparnuotosios, balistinės ir hipergarsinės raketos — nėra visiškai panaudotos kare prieš Ukrainą. Didelė jų dalis laikoma rezerve galimai konfrontacijai su NATO. Šios pajėgos negalės būti panaudotos visu pajėgumu tol, kol Jungtinės Valstijos išlaikys dominavimą tolimojo nuotolio tiksliųjų smūgių srityje ir gebėjimą per Atlantą greitai permesti pastiprinimą bei karinę techniką.
2022–2025 m. JAV ginklai padėjo Ukrainai gintis nuo Rusijos invazijos, nors pačios Jungtinės Valstijos buvo tik tiekėja, o ne tiesioginė karo dalyvė. Gindamos NATO ir savo teritoriją, Jungtinės Valstijos būtų nepalyginamai pavojingesnė jėga — Rusijai tektų susidurti su didesniu karių skaičiumi, gausesne technika ir milžiniška logistine sistema.
KVIEČIANTI AGRESIJĄ
Jungtinės Valstijos negali palikti konvencinės eskalacijos europiečiams, pačios likdamos nuošalyje ir tik žadėdamos branduolinį atsaką, jei visa kita žlugtų. Nors Europos valstybės dislokuoja reikšmingas konvencines pajėgas, įsigyja Lockheed Martin F-35 Lightning II naikintuvus ir tolimojo nuotolio tikslaus smūgio sistemas, jos vis dar neturi pasaulinio masto logistikos ir operacinio pajėgumo, kurį NATO suteikia Jungtinės Valstijos.
Iki šiol bet kokią Maskvos pagundą smogti Aljansui ir įgyti pranašumą prieš rytines NATO nares ribojo būtent JAV pajėgų mastas, gilumas ir gebėjimas veikti ilgą laiką.
Norint suprasti, kaip rimtai Kremlius vertina JAV eskalacijos dominavimo problemą, būtina pažvelgti į Rusijos karinės doktrinos raidą. 2020 m. Maskva paskelbė, kad gali ribotai panaudoti branduolinius ginklus tuo atveju, jei priešo konvencinė ataka „keltų grėsmę pačiam valstybės egzistavimui“. Daugelis analitikų šį scenarijų laikė mažai tikėtinu NATO ir Rusijos konvencinio karo atveju, todėl jo nevertino pakankamai rimtai.
Tačiau šis doktrinos pokytis iš tiesų atspindėjo Kremliaus įsitikinimą, kad Jungtinės Valstijos konflikto pradžioje galėtų panaudoti tolimojo nuotolio tikslius konvencinius smūgius Rusijos vadovybei neutralizuoti ir strateginiams pajėgumams, reikalingiems atsakomajam smūgiui, sunaikinti. Maskvos grasinimai ribotu branduoliniu panaudojimu — bandymas kilti eskalacijos laiptais — buvo viešas mėginimas susigrąžinti eskalacijos dominavimą.
Kremlius suprato, kad Vašingtonas pajėgus vykdyti ilgalaikę konvencinę kampaniją, naudodamas neprilygstamus pažangius smogiamuosius pajėgumus prieš Rusijos vadovybę, kontrolės sistemas ir strateginius karinius objektus. Todėl jokia „žaibiško karo“ operacija NATO rytiniame flange negalėtų būti laikoma patikimai sėkminga.
Celeste A. Wallander yra „Penn Washington“ vykdomoji direktorė ir Center for a New American Security vyresnioji bendradarbė. Joe Biden administracijos laikotarpiu ji ėjo gynybos sekretoriaus padėjėjos tarptautinio saugumo reikalams pareigas ir prižiūrėjo JAV karinę pagalbą Ukrainai.
link.foreignaffairs.com
