Praėjusią savaitę dalyvavau Akmenėje vykusioje konferencijoje. Turėjau garbės perskaityti pirmąjį pranešimą apie kultūros paveldo kaip tapatumo pamato stiprybes ir silpnybes. Po manęs kalbėjo prof. Alfredas Bumblauskas. Nors jis žinomas kaip publikos provokatorius, jo pranešime iš esmės nebuvo nieko naujo – skambėjo tie patys motyvai, girdėti dar nuo mano studijų laikų VU Istorijos fakultete. Profesorius kalbėjo, kad Lietuvoje, lyginant su kaimyninėmis valstybėmis, buvę per mažai mūrinių pilių, kad Akmenės kraštas neva neturi kuo pasigirti (šeimininkų vietoje būčiau įsižeidusi, bet santūrūs žemaičiai mandagiai nutylėjo), kad kuris nors Lietuvos miestelis garsus tik tuo, jog iš ten kilę kokio nors pasaulinio garso žydo protėviai, kad vis dar reikia kovoti su „istoriniais mitais“ ir pan. Pabaigoje dar „pajuokavo“ apie moteris, kurios, paklaustos kelio, esą „visada užsiplepa ir nuveda nežinia kur“ – tikras mizoginijos perlas! (Tikiuosi, renginio filmuota medžiaga greit bus viešai prieinama ir patys galėsite paklausyti).
Bumblauskas – ryškiausias viešai veikiantis Lietuvos istorikas. Jo aštrūs pasisakymai – Lietuva „atsilikusi“, „vėluojanti tauta“, „praradusi šansus tapti Europa“ – gerai žinomi. Tokia retorika patraukia dėmesį, bet ir palieka slogų įspūdį: ar tikrai esame tokia jau nevykusi valstybė ir tauta? Nuo pat karjeros pradžios jis kovojo su „romantiniais tautinės istorijos mitais“ – herojišku LDK pasakojimu. Vietoje to pabrėžė, kad į daugelį europinių procesų įsijungėme pavėluotai, kad LDK buvo daugiaetninė, o ne vien lietuviška, kad mūsų kultūriniai pasiekimai dažnai pervertinami. Akademiškai tai ne visada neteisinga: šiuolaikinė istoriografija visur laužo mitus. Tačiau viešojoje erdvėje tokia kalba skamba ne kaip sveika kritika, o kaip nuolatinis savo šalies menkinimas. Dar svarbiau, kad Bumblausko žvilgsnis beveik visada nukreiptas „į viršų“ – į lenkus, čekus, vokiečius. Su jais lyginantis mes atrodome provincialūs, kažkuo vis prastesni. Bet kodėl jis niekad nepalygina su rytiniais kaimynais, kurie buvo dar mažiau išsivystę? Toks pasirinkimas nėra akademiškai neutralus – jis formuoja tautinio nepilnavertiškumo jausmą.
Sovietmečiu jis buvo įstojęs į LKP, tad tokioje pozicijoje lengva atpažinti marksizmo-leninizmo palikimą – tautų dėliojimą ant neva objektyvių istorijos dėsnių nulemtų „išsivystymo laiptelių“. Vėliau Bumblauskas aktyviai įsijungė į „Lietuvos europietinimo“ diskurso kūrimą, kuriame atrodėme amžinai besivejantys Vakarus. Šiandien jis kalba apie litvinizmą (kritiškai, bet švelniai), pasisako už toleranciją. Visa tai atitinka laikmečio konjunktūras, kurios jam užtikrina apdovanojimus, pripažinimą ir tribūną.
Bet Bumblausko fenomenas nėra vienišas. Tai tik ryškiausias pavyzdys platesnės tendencijos – postmoderniosios dekonstrukcijos, kuri įsitvirtino mūsų humanitarikoje. Nepriklausomybės pradžioje ji atrodė reikalinga ir savalaikė: tada buvo būtina išsivaduoti iš sovietinės ideologijos ir tuo pat metu atsisakyti nepagrįstų romantizuotų pasakojimų. Vėliau prie to prisidėjo ir tarptautinės akademinės tendencijos, paremtos kairiojo liberalizmo (neomarksizmo) idėjomis: nacionaliniai mitai čia laikomi įtartinais, o savikritiškumas – brandumo ženklu. Viešojoje erdvėje tokia laikysena greitai tapo patraukli, nes ji dera ir su Vakarų auditorijoms maloniu naratyvu apie „Rytų Europos provincialumą bei amžiną atsilikimą“. Todėl šiandien dekonstrukcija skamba garsiau nei bet kokie bandymai bešališkai tirti praeitį ar juolab ieškoti įkvepiančių pasakojimų ir sektinų pavyzdžių.
Panašų toną randame ir kalbotyroje. Loreta Vaicekauskienė ir kiti lingvistai laužo mitus: lietuvių kalba atseit nėra „seniausia pasaulyje“, jos archajiškumas nėra joks privalumas, o sovietmečiu suvešėjęs norminimas – tik galios instrumentas. Visa tai moksliškai argumentuota, bet visuomenėje skamba kaip pasididžiavimo unikalia mūsų kalba menkinimas.
Literatūrologijoje – tas pats. Viktorija Šeina ar Žydronė Kolevinskienė dekonstruoja lietuvių literatūros kanoną, parodydamos jį vien kaip ideologinę konstrukciją. Bet retai atskleidžiama, kuo jis gali būti įkvepiantis dabarties ar ateities kartoms. Tad šis natūralus tautinis autoritetas atmetamas, o lietuvių literatūra, palyginus su pasauline, atrodo provincinė, „mužikiška“ ir, žinoma, nebeaktuali (apie to pasekmes mūsų savivokai nemažai yra rašęs Darius Kuolys).
Politologijoje ir sociologijoje panašiai. Zenonas Norkus, rašydamas apie Lietuvą kaip „pusiau periferiją“, iš esmės konstatuoja struktūrinę padėtį pasaulinėje sistemoje. Nors jo būtent ir negalima apkaltinti sąmoningu Lietuvos menkinimu, tačiau viešojoje erdvėje tokios mintys redukuojamos ir vulgarizuojamos iki antraštės „Lietuva – periferija“. Nerija Putinaitė tuo tarpu kalba apie prisitaikymą sovietmečiu ir „nenutrūkusią stygą“, o Tomas Venclova dar aštriau kritikuoja lietuvišką nacionalizmą kaip provincialų ir pasenusį. Šie teiginiai plačioje visuomenėje skamba kaip dar vienas patvirtinimas, kad buvome, ir esame, tokie menki.
Šioje kompanijoje viešieji intelektualai tik sustiprina tautinių kompleksų diegimo toną. Kristina Sabaliauskaitė, pristatydama savo romanus, ironizuoja patriotinę patetiką, akcentuoja tamsiąsias istorijos puses, rodo didvyrius kaip silpnus ar kompromituotus, atmeta literatūros kanono pamatines figūras, niekina „sovietinius rašytojus ir poetus“. Marius Ivaškevičius ne kartą buvo kritikuotas už tai, kad jo kūryboje Lietuvos istorija esą vaizduojama kaip parodija, o ne įkvėpimas. Menine prasme šie rašytojai, žinoma, turi teisę dekonstruoti istorinius pasakojimus, tačiau bendrame kontekste jų balsai susilieja su minėtų akademikų retorika: mes buvome provincialūs, atsilikę, prasčiokai, o mūsų šlovė – tik mitas.
Taip įsitvirtina pavojinga tendencija. Yra didelis skirtumas tarp neutralaus, tikrovę siekiančio pažinti ir paaiškinti konstatuojamojo akademinio diskurso ir publicistinio menkinančio ideologinio diskurso. Jei sakome, kad Lietuva yra periferija, nes taip išsidėliojo geopolitinės plokštės ir civilizacinės įtakos, tai bus tiesiog neutrali konstatacija. Bet jei nuolat kartojame, kad buvome atsilikę, nevertingi, žemesni už kitus, lyg būtume patys dėl to kalti, tai tampa vidinės kolonizacijos forma – pradedame žiūrėti į save svetimųjų, šiuo atveju Vakarų, akimis.
Žvelgiant per Immanuelio Wallersteino pasaulio-sistemos teorijos prizmę Lietuva iš tiesų buvo „periferijos periferija“. Bet tame nėra jos kaltės ar menkumo – tiesiog taip susiklostė geopolitinė padėtis, kuri lėmė mūsų veikimo galimybių ribas. Tačiau šiandien humanitarikoje konstatuojamasis faktas dažnai virsta moraliniu nuosprendžiu. Ir vietoje sveikos kritikos ir nuosaikios analizės gauname nuoseklią savinieką ir kolektyvinius kompleksus, vedančius prie išmokto bejėgiškumo.
Ar tai padeda tautai šiandien, kai gyvename didėjančios geopolitinės įtampos sąlygomis? Nemanau. Būtent čia slypi vidinės grėsmės mūsų atsparumui prieš Rusijos agresiją, baltarusiškus litvinizmo pseudonaratyvus, informacinių karų išpuolius ir operacijas. Tokiose sąlygose tautinis tapatumas nebėra vien kultūrinis klausimas – tai saugumo resursas. Jei patys apie save kalbame tik menkinamai ir žeminančiai, nuolat lyginamės su pranašesniais ne mūsų naudai – silpniname dvasines visuomenės galias. Nuolatinė dekonstrukcija be alternatyvaus pozityvaus pasakojimo ilgainiui suformuoja „išmokto bejėgiškumo“ jausmą: visur atsilikome, viskas – mitas, niekas nevertas pasididžiavimo, mūsų didvyriai iš tiesų niekšai ir t. t. Tai ne padeda, o demoralizuoja, ypač jaunąją kartą.
Tarpukariu sąmoningai puoselėtas tautos istorijos mitas davė gausių vaisių – tautą, nepabijojusią stoti į nelygią Dovydo ir Galijoto kovą su totalitarizmu, išlikti sovietmečiu, nepaisant demoralizacinės jo galios. O šiandien mes sėdime dekonstruotų mitų šukių krūvoje ir nebeturime į ką atsiremti…
Kapuose vartosi habil. dr. E. Gudavičius, taip daug tikėjęs iš savo studento, LRT „Būtovės slėpiniuose” jam dalyvauti pasiūlęs… 🙁
Autorė prabilo apie nepilnaveriškumo mokytojus, net pavardijo pavardes, gana tiksliai. Bet kas sukūrė nepilnavertės nepriklausomos Lietuvos įvaizdį? O kartu ir nepriklausomybės realybe patriotiškai nusivylusio lietuvio įvaizdį? Kas nurodė dėl kieno kaltės, po 50 metų komunizmo statybos, prasidėjusios žiauria kenksmingų šviesuolių atranka ir pasibaigusios banaliu ūkiniu atsilikimu ir bankrotu , Lietuva atgimė ne visų taip pageidaujamu klestinčiu pavidalu? Ir ūkiškai ir kultūriškai? Kas žmogų, daugiausiai nusipelniusį nepriklausomybės atgavimui, vadovavusi lemtingu ir kritišku momentu, nuvertino tarp visų politikų vos ne iki Tomaševskio lygio? Kaip gražios ir klestinčios mūsų tarybų Lietuvos sugriovėją? Yra tokia partija, mūsų nuotaikų vairininkė. Ir yra , kaip priklauso, jai dirbantys nepilnavertiškumo mokytojai, o tai kaip kitaip?
Niekinė rašliava.
Sakyčiau – nevykęs infantilaus NLP bandymas.
Pridaugžodžiauta… už honorarą.
O už kiek pakomentuota?
O autorė drąsi. Pamini pustuzinį kūrybos sričių ir visose turi savo nuosprendį. O jau tarptautiniais žodžiais straipsnis persmelktas, atrodytų, kad tikrai gimtoji kalba nieko neverta… Dėl komentarų. Deja, nė vieno. Tai kuo čia ir girtis. Ir – į temą. Kur problema minint savo istorinius trūkumus? Normaliems, išprususiems, sąmoningiems piliečiams tai nepakenktų. Bet pirma reikia gerai išstudijuoti savo gerąsias puses, jomis gyventi. Tuomet bus nebaisūs ir vienas kitas šešėlis. Taigi, kaltė tų, kurie turi išsilavinimą, praprusę, pagaliau, užima pareigas, o neatlieka savo vaidmens šviesti, žadinti, kelti.
O šį vakarą neužmirškime 21:30 įjungti LRT TV – paklausyti eilinių išminties pamokymų laidos
([už?]praeitą kartą su mieląja p. Loreta svarstė, kaip lietuvių kalbą patvarkyti)
mulkis žiūri LRT?!
patikrinkime Bumblowskio čekiukus ir honorarus. Viskas taps aišku, tą pačią dieną.
po 50 metų trukusios ir bankrotu pasibaigusios priverstinės komunizmo statybos Lietuvos vieta ES visai gera . Jeigu Lietuva būtų pirma, visi imtųsi statyti komunizmą, kad po bankroto taptų pirmi ES
Čepaitienė, ” žvelgdama per Immanuelio Wallersteino pasaulio-sistemos teorijos prizmę”, pamatė, kad ” Lietuva iš tiesų buvo „periferijos periferija“. Pažvelgus į eurostato ir vietinės statistikos publikuojamus eurosojūzinės Lietuvos „pasiekimus”, palyginus su tuo, kaip atrodė analoginiai rodikliai (gyventojų demografija, fizinė ir psichinė sveikata, kokią dalį atlyginimo išleisdavo maistui, būstui…) „periferijos periferija” Lietuvos gyventojai.., Immanuelio Wallersteino pasaulio-sistemos teorijos prizmė ir „nuosaiki analizė” rodo, kad Lietuva Eurosojūze iš tiesų sėkmingai tapo eurosojūzo „periferijos periferija“, išsivaikščiojanti, išsižudanti, išmirštanti… kaip „tvarte…”..
Čepaitienė lansberginiame durnių laive ieško ir neranda „sveikos kritikos ir nuosaikios analizės”(matomai, nesidomi eurostato ir vietinės statistikos nenoriai publikuojamus eurosojūzinės Lietuvos gyventojų „vakarietiškus pasiekimus”), todėl Čepaitienei realus gyvenimas pelnytai pasiūlo pamatyti ” nuoseklią savinieką ir kolektyvinius kompleksus, vedančius prie išmokto (tiksliau būtų užsitarnauto..) bejėgiškumo.”…
Geriau būti paskutiniu Pirmoje lygoje, negu pirmu Antroje
Autorei nepatiks, bet kaip tik komunistai po 1992 rinkimų labiausiai mėgavosi ne tik prieš landsbergininkus laimėta pergale , bet ir žlugusiu landsbergininkų neatsargiai sukurtu mitu apie pabudusią ir prisikėlusią didvyrišką tautą. 60 proc balsų už komunistus – ir buvo tik propagandinės technikos reikalas pavaizduoti rezultatą kaip atsikleidusį tikrąjį tautos veidą…Suirzusios, kolūkietiškos, prie rusiškos tvarkos ir betvarkės prisitaikiusios tautos. Besididžiavusios prieš rusą rusui ir penimų kiaulių lašiniais. O čia staigiai iš mito realiais tapę Vakarai …Parodyk ką turi pasididžiavimui. O ką turi ? Gal ir turėtum , jei būtum šimtmečiais turėjęs nuosavą lietuvišką valstybę ir vystęs joje lietuvišką kultūrą. Čia , demokratiškų rinkimų rezultatų paskatinti, prabudo ir mazochistiški kultūros veikėjų instinktai. Geriau jokios Lietuvos negu tokia. Būtume lenkai, turėtume kaip savą ir visą lenkų kultūrą, jeigu rusai, tai ir vėl…
…asei visai sutinku su burbuliausku – musu didvyris Nr.1 – leeenzburbergierius – nieksas.
Štai Valdovų rūmų teritorijoje prieš daugiau ne 20 metų rasta metalinė plokštė su galimai lietuvišku runų raštu ir graikišku įrašui Algirdos Basileos- Imperatorius Algirdas. Tuo tarpu kai kurie mūsų istorikai galimai teigia, kad vadinti Lietuvos Didžiuosius Kunigaikščius yra proto užtemimas… Manau, kad jei panašus radinys būtų rastas kur nors Vakarų valstybįėse, valdžia skirtų didžiules lėšas įrašo tyrimas, iššifravimui, neslūgtų žiniasklaidos dėmesys, būtų pranešta visam pasauliui. Pas mus valdžios ir žiniasklaidos dėmesi nematyti. Kitas atvejis- Šalčiinkų rajone, netoli Eišiškių gimė vienas lietuvių raštijos pradininkų, pirmasis Biblijos vertėjas į lletuvių kalbą Stanislovas Rapolionis ( 1485-1545). Jo gimtinėje Atgimimo laikotarpiu pastatytas paminklas dabar galimai apleistas ( gal raštijos ne ta kalba pradininkas?) Ar šį paminklą aplanko Lietuvos prezidentas, Seimo nariai, Kultūros , Švietimo ir mokslo ministrai? Gal jis galimai neatitinka peršamos „Vilniaus etnografinio regiono” teorijos, kurią glimai propaguoja ir gerb. TV ekspedicijų istorikas ? Manau, latviai ar estai apie savo raštijos pradininkus gimusius Narvoje ar Latgalos rytuose galimai paskelbtų visam pasauliui.Matyt kai kam iš mūsų galimai pritrūksta tautinės savivertės?
Patikslinu- vadinti Lietuvos Didžiuosius Kunigaikščius karaliais.
Puikus straipsnis. Tokie jau mūsų humanitarai intelektualai – arba rusofilai, arba lenkofilai, arba zydofilai, tik ne gerbiantys savos praeities, kaip Bumblauskas.
Tarp sporto sirgalių tokių nedaug , bet irgi būna. Serga ne už savus, bet už stipresnius.
..po sito,hmmmmmm,joooono tvirtinimo,kad sikmonkyte buvusi protingiausia premjere – kiek abejoju tulo piliecio galveles tvirtumu.
Puikus straipsnis , nuosaikiai argumentuotas požiūris ,- tad, Gerb.Rasai Čepaitienei nuoširdus ačiū. Dabartiniai Lietuvos ,,pažangūs” intelektualai yra užvaldę ne tik viešąją erdvę,bet ir užėmę aukštus ir aukščiausius postus moksle,kultūros,švietimo srityse.Deja. Daugelis iš jų žavisi Vakarų ,ypač Lenkijos ,pavyzdine kultūra,geopolitika, o kultūrinius -politinius reiškinius vertina iš užsienietiško atspirties taško.
Nepilnavertiškieji intelektualai net naudingi, kuomet užima jiems pritinkančią vietą kerčioje. Tokie reikalingi palyginimui su tais kurie dirba, išnaudodami su nepriklausomybe atsiradusias galimybes; geresnes ar prastesnes, būna visaip .
Sporte visI atsilieka nuo čempionų. Ypač tie kas bėga supančioti. Jei peržvelgti mūsų tautos istorija, tai kultūriškai didžiausias pasiekimas kad tauta išliko – kada aplinkinės kultūros, pakaitomis ir kartu, tiesiog dusino lietuvišką . Deja, tuo atžvilgiu aukštesnės kultūros „kultūringumu” nepasižymi. Be abejo, iš Europos tautų kultūrų daug ką gavome veltui – ačiū joms – bet nepamirškime, kiek Naujų laikų Europos kultūros, besikapstydamos iš viduramžiško atsilikimo , paėmė veltui iš Antikos kultūrų. Ar buvo tuomet toks atsilikimo kultas kaip dabartinėje Lietuvoje? Kažkiek buvo. Graikų , Romėnų aukštinimas irgi buvo pramaišiui su nusižeminimu ir savęs niekinimu. Nuo kompleksų išvadavo Naujų laikų pasiekimai moksle, mene – visur. Prieškariu lietuvių kultūros atsilikimas buvo suvokiamas sveikai: tokia ir turėjo būti lietuvių kultūra po lenkiškos ir rusiškos kultūrų stelbiančio dominavimo. Tam ir nepriklausomybė, kad vaduotumėmės iš atsilikimo. Manytume, dabartinis kultūrininkų nesibaigiantis inkštimas prasidėjo lygiai po 1992 Seimo rinkimų rezultatų suskaičiavimo. Kurgi, Sąjūdžio metu pasijutome vos ne priekyje visos planetos…Patiko. O čia šaltas dušas. Pasirodo, esame tokie kaip visi tarybiniai. Ir prasidėjo mėgavimasis savinieka.