Skelbiamas M. Kundroto straipsnis veikiausiai yra tiesiogiai įkvėptas jaunimo sambūrio Pro Patria organizuotų Vasario 16-osios eitynių su deglais paliktų įspūdžių. Bet kuriam politiškai išprususiam renginio dalyviui ar įžvalgesniam pašaliniam stebėtojui negalėjo nekristi į akis eisenos metu nešti plakatai su Nacionalinio susivienijimo ideologinę tapatybę ir politinį kursą radikaliai paneigiančiais šūkiais.
Reikia pripažinti, kad keliantis taiklius klausimus straipsnio autorius įžvalgiai fiksuoja nuo praėjusių metų rudens gilėjančios Nacionalinį susivienijimą ištikusios ideologinės ir politinės tapatybės krizės apraiškas.
Vieša paslaptis, kad neteisėtai surengtame neeiliniame NS suvažiavime, nušalinus nepriklausomos nacionalinės lietuvių valstybės ideologiją nuosekliai išpažįstančią partijos vadovybę, naujųjų organizacijos vedlių branduolį sudaro katalikiško jaunimo sambūrio Pro Patria nariai.
Daugelis jų vadovaujasi tradicionalistinės KB kongregacijos – arkivyskupo M. Lefebvro įsteigtos šv. Pijaus X Brolijos – nuostatomis. Jas mėginama perkelti į NS ir paversti idėjiniu partijos ideologijos ir politinės veiklos pagrindu. Ne veltui V. Sinica šios krypties atstovą M. Parčiauską pasirinko savo pavaduotoju.
Jau praėjusių metų eitynės buvo organizuojamos slapčia nuo NS vadovybės siekiant, kad ši „neužkrėstų“ renginio jas Vasario 16-osios tautinės valstybės dvasia ir nebūtų jokių priminimų, jog tos valstybės nebėra, ir kurstytojiškų kalbų apie būtinumą ją susigrąžinti.
Visi mėginimai tartis su Pro Patria nariais dėl visuomenei siunčiamos politinės žinios buvo brutaliai atmesti. V. Sinica ir jo sambūrio nariai nesileido į jokias kalbas. Todėl eitynėse Valstybės atkūrimo dienos autentišką istorinį bei politinį turinį užgožė Vasario 16-ąją įkvėpusios Idėjos esmę slepiantis katalikiškos Lietuvos vaizdinys. Lietuvos atkūrimo dienai buvo suteikta grynai memorialinė seniai mirusios praeities fakto prasmė. Šių metų eitynėse Vasario 16-osios minėjimo turinio ištautinimas ir išvalstybinimas tapo visiškai atviras ir absoliučiai akivaizdus.
Propatrijinis NS priėjo tapatybės kryžkelę esminiu klausimu, kokios Lietuvos projektui atstovauja: tautinė lietuviška Lietuvos valstybė ar multikultūrinė katalikiška Lietuvos provincija centralizuotos ES sudėtyje?
M. Kundrotas teisingai įvardija tokiam „propatrijiniui“ Nacionaliniam susivienijimui iškylančius idėjinės sumaišties pavojus ir gresiančius praktinių pasirinkimų spąstus. Pasak autoriaus, „Geopolitinių tektoninių lūžių ir masinės imigracijos kontekste vis populiaresnės tampa <…> koncepcijos, kur bendradarbiaujantį tautų pasaulį keičia kovojančių tarpusavyje civilizacijų vaizdinys. Tauta čia privalo nusilenkti didesniam dariniui.
Iš esmės tai – imperializmas ir žingsnis į globalizmą.“ Belieka sutikti su šia įžvalga: NS renkasi (neabejotinai utopinę) integruotos katalikiškos ES viziją ir neatsitiktinai išsižada partijos kelto tikslo susigrąžinti tautinę suverenią Lietuvos valstybę, kuri Pro Patria nariams neatrodo svarbi.
Autorius taikliai nurodo, kad NS išsižadėjus 1918 m. Lietuvos valstybę įgalinusių atkurti tautinio sąjūdžio idealų, „perimamos svetimos lenkų endekų ir ispanų Falangos nuostatos, kur tauta tapatinama su konkrečia kultūrine, o pirmiausiai – religine srove.“ Tai – tiesiausias kelias nuo tautinės lietuviškos prie multikultūrinės katalikiškos Lietuvos administracinio vieneto, tai yra provincijos, sampratos.
Tokia samprata savo ruožtu kuria milžinišką praktinį paradoksą: „Pagal tokią sampratą katalikas iš Afrikos turi daugiau teisių gyventi Lietuvoje nei musulmonas totorius.“
Skaitant kitą M. Kundroto straipsnio vaizdingą pastraipą savaime kyla mintis palyginti, kuo šiuo metu ES integracijos idėjiniu pagrindu esantis leftistinis multikultūrizmas skiriasi nuo propatrijiečių Nacionaliniam susivienijimui ir visai Lietuvos visuomenei peršamo katalikiškos multikultūrinės visuomenės vizijos: „Šiam junginiui derėtų apsispręsti, kam jis atstovauja – tautai ar konfesijai. Ir jei atstovauja konfesijai, nuoseklu būtų keisti pavadinimą.
„Nacionalinis susivienijimas“, atsiveriant milijonams afrikiečių ir indų, kad tik ne musulmonų, o tuo pat metu – atmetant istorinius lietuvių bendrapiliečius ir net atsivertusius į islamą etninius lietuvius, kurių jau esama, skamba tikrai keistai. O gal net ir veidmainiškai.
Taigi skiriasi tik požiūris į musulmonų imigrantus. Bet Briuseliui tai nėra didelis nusižengimas. Jam iš tiesų svarbu tik viena – turi nelikti tautų ir nacionalinių valstybių. Propatrijinis NS, kuriam nebesvarbios tauta ir valstybė, šiuos lūkesčius su kaupu pateisina. Nieko daugiau nereikia – svarbiausiu klausimu užimta politkorektiška, taigi ES sostinei bei Lietuvos nomenklatūriniam sluoksniui nekelianti galvos skausmo pozicija.
Prof. habil. dr. Vytautas Radžvilas
Nacionalizmui – taip, bet kokiam gi?
Marius Kundrotas, istorikas, politologas, tautininkas
Nacionalizmas kaip klasikinė kultūrinė ir politinė pasaulėžiūra gimė iš humanizmo, kaip jo raiškos forma. Pagal šią pasaulėžiūrą, žmogų su žmonija jungia daugybė tarpinių bendruomenių, viena iš jų – tauta. Kiekviena tauta ar tautų grupė kuria savo kultūrą, praturtindama žmonijos dvasinį ir materialųjį lobyną.
Idant kiekviena tauta galėtų užsitikrinti savarankišką kultūrinį ir socialinį būvį, pageidautinos dvi sąlygos: tautos teritoriškumas ir valstybingumas. Tauta turi teisę į savo namus ir savivaldą. Tautoje žmogus įgauna tapatybę ir mokosi mylėti artimą. Meilė žmonijai prasideda nuo meilės konkrečiai bendruomenei. Kas sakosi mylintis žmoniją, būdamas abejingas ar netgi priešiškas savo tautai, tas, greičiausiai, meluoja.
Tai, regis, vadovėlinės tiesos. Bet šiandien matome visiškai priešingą nacionalizmo sampratą, labai nutolusią nuo didžiųjų klasikų – Johano Gotfrydo Herderio (Johann Gottfried Herder), Džiuzepės Madzinio (Giuseppe Mazzini), Vilhelmo Storostos-Vydūno, Antano Smetonos. Čia daugiau Tomo Hobso (Thomas Hobbes) su jo egoistų asociacija ar net Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) su jo galios kultu.
Tauta čia tampa galios buveine, o nacionalizmas – tautiniu egoizmu. Nuo meilės ir pareigos pereinama prie naudos kriterijaus, kruopščiai skaičiuojant, kiek naudingas man – ir mums – konkretus sprendimas. Idealą keičia interesas. Nacionalizmas devalvuojamas iki tariamo realizmo, už kurio slypi cinizmas.
Šalimais kyla ir trečia nacionalizmo samprata. Geopolitinių tektoninių lūžių ir masinės imigracijos kontekste vis populiaresnės tampa Osvaldo Špenglerio (Oswald Spengler), Samuelio Hantingtono (Samuel Huntington), Džulijaus Evolos (Julius Evola), Aleksandro Dugino koncepcijos, kur bendradarbiaujantį tautų pasaulį keičia kovojančių tarpusavyje civilizacijų vaizdinys.
Tauta čia privalo nusilenkti didesniam dariniui. Iš esmės tai – imperializmas ir žingsnis į globalizmą. Paradoksalu, bet tai irgi vadinama nacionalizmo vardu.
Vis garsiau prabylama apie krikščioniškąją Europą, tarsi krikščionybė būtų išskirtinė ir visos Europos savastis. Tarsi Kristus būtų miręs tam, kad sukurtų tapatybę mistinei Europos civilizacijai, o ne už kiekvieną žmogų iš bet kurios tautos, kultūros, rasės, pasukusį atgailos keliu. Viena vertus, ši nacionalizmo samprata skatina europiečius vienytis, ir tai yra teigiama pusė. Iš kitos pusės, skelbiamas karas kitoms civilizacijoms, o pirmiausiai – islamo pasauliui, visiškai keičiant istorinius nacionalizmo akcentus.
Ši deformuoto nacionalizmo samprata iš Vakarų Europos ir Amerikos veržiasi ir į Lietuvą. Išsižadant autentiško lietuviškojo nacionalizmo su A. Smetona priešakyje. Perimamos svetimos lenkų endekų ir ispanų Falangos nuostatos, kur tauta tapatinama su konkrečia kultūrine, o pirmiausiai – religine srove. Istoriniams tautininkams nunykus ir išsisklaidžius kitose partijose, jų vietą perima klerikalai, tautiškumu dengiantys savo religinę tapatybę, o pastarąja – ciniškai pragmatinį siekį sutelkti įsivaizduojamą daugumą mažumos sąskaita.
„Jokio svetingumo islamui“ – Vakarų dešiniųjų radikalų ir populistų būdu skelbia neonacionalistų vadas. Sąmoningai ignoruodamas, jog Lietuvoje kelis šimtus metų gyvena lojali musulmonų totorių bendruomenė. Pagal tokią sampratą katalikas iš Afrikos turi daugiau teisių gyventi Lietuvoje nei musulmonas totorius.
„Nori gyventi pas mus, būk kaip mes“ – tokią žinutę imigrantams siunčia šis politinis junginys. Jei esi „lietuviškos“ religijos adeptas – maloniai prašom į Lietuvą. Nesi – priimk šią religiją, ir problema – išspręsta. Tik va, kas yra „lietuviška“ religija? Pagonybė, vyravusi mūsų tautos formavimosi laikais? Katalikybė, priimta politiniais motyvais, siekiant atsikratyti kryžiuočių antpuolių? O gal – protestantizmas, davęs lietuviams raštiją ir modernią etninės tautos bei tautinės valstybės sampratą?
Šiam junginiui derėtų apsispręsti, kam jis atstovauja – tautai ar konfesijai. Ir jei atstovauja konfesijai, nuoseklu būtų keisti pavadinimą. „Nacionalinis susivienijimas“, atsiveriant milijonams afrikiečių ir indų, kad tik ne musulmonų, o tuo pat metu – atmetant istorinius lietuvių bendrapiliečius ir net atsivertusius į islamą etninius lietuvius, kurių jau esama, skamba tikrai keistai. O gal net ir veidmainiškai.
Netoli situacija, kai Kaukazo ir Pavolgio musulmonų dominuojamos tautos pakils į kovą su Rusija. Kurią pusę palaikys „Nacionalinis susivienijimas“? Gal tai – tik retorinis klausimas. Įtakingas radikalios dešinės tinklaraštininkas, palaikantis „Nacionalinį susivienijimą“, jau atsakė: žiūrėsime, ką palaikys Donaldas Trampas (Donald Trump). Šiuo atveju svarbu ne tai, kas grasina lietuvių tautai, o kas madinga Vakaruose.
Klasikinis nacionalizmas palieka erdvės bet kokiai religijai, kuri suderinama su objektyvios moralės ir paties nacionalizmo principais. Ir gerbia kiekvieną tautą, kuri siekia save išreikšti savo protėvių valdose. Ne tiktai gerbia, tačiau – pagal galimybes – ir palaiko. Ypač jei tai – tauta, kovojanti su bendru priešu.
Jungiančiam nacionalizmui – taip. Skaldančiam – ne.
Ir tokia, ir tokia.
Jei gerai supratau iš straipsnio , Seimo narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į teismą dėl mažesnio lietuvių kalbos,negu gimtosios kalbos pamokų skaičiaus tautinių mažumų mokyklų pradinėse klasėse neatitikimo Švietimo įstatymui. Teismas nusprendė:
‘Tautinių mažumų mokyklų pradinėse klasėse mokiniai lietuvių kalbos pamokų negalės turėti mažiau, negu gimtosios kalbos pamokų dar šiais metais-teismas nepriėmė Švietimo ir mokslo ministerijos…. prašymo priimti papildomą sprendimą ir taip pavėlinti sprendimo įsigaliojimą…’. Ingrida Staniulienė ” LVAT: sprendimas dėl lietuvių kalbos pamokų didinimo tautinių mažumų mokyklose nebus atidėtas…’ELTA, Lietuvos rytas, 2026 kovo 5 d.
O kai kurie čia rašantys žmonės ir melą pasitelkia. Nestebina. Ten, kur svarbiausi yra galios santykiai, moralei ir tiesai vietos nėra. Kas skaitė mano įrašus, žino mano nuomonę apie LRT ir jos vadovybę. Tačiau šiems žmonėms, jei nesi fanatiškas ko nors (šiuo atveju – TS-LKD) nekentėjas, tai jau ir garbintojas. Tik tiek šie žmonės ir tesupranta… Politiniai kariai, atsiprašant. O iš tikrųjų – suskiai, ką liudija ir prisistatymai slapyvardžiais. Išeikit su manimi į garbingą debatų areną ir parungtyniaukit. Ar kelnėse per silpna?
Tai tamsta teksto nesuvokiate?? Buvo paklausimas kur kritika TS/LKD, ar Kasčiūnui dėl LRT, kultūrininkų ir kiršinimo visuomenės, o ne tai, kad kažkada pasisakėt kokia netikusi LRT. 😀
Tamsta tikrai tinkamą partiją pasirinkote, nes tie irgi epitetais apdalina kitus 😀 vatnikai, nelojalūs, šunauja, runkeliai ir t.t. 😀
Marginalas, nusprendęs keisti kailiuką. Bet ko tik nepadarysi dėl valdžios siekimo, galima ir be muilo……… :/
Įdomu, kodėl Kundrotas kritikuoja tik NS, o savo garbinamoj TS-LKD nemato rąsto akyje. Kai Kasčiūnas skaldo ir kiršina visuomenę su LRT pataisom, kai net pats keliuose pokalbiuose pripažino, kad jos nekėlė grėsmės jokiai orbanizacijai Lietuvoje. Kai tie visi kultūrininkų protestai buvo, kai galiausiai virto į iš viso neaiškius reikalavimus. Ir Kasčiūnas tuos perversmininkus kvietėsi į partiją…
Tai kur buvo Kundroto kritika…kažkaip nesigirdėjo…sėdėjo ausis suglaudęs..nors anksčiau jis buvo kritiškas tiek tai pačiai LRT, tiek tokiems „kultūrininkams”.
Matyt duota komanda iš tėvynės sąjungos – fas, o gal dar ir Radžvilas pasijungęs.
Katalikybę puikiai galima suderinti su tautiškumu, anksčiau pats Radžvilas daug apie tai yra kalbėjęs savo paskaitose ir kitur. Pastaraisiais metais Radžvilas taip stipriai pasikeitė, kad pučia į vieną dūdą su bet kuo, kas tik kritikuoja Sinicą ir buvusius jo ištikimiausius bendražygius ir idėjinius auklėtinius – Pro Patria jaunimą.
Ar ateis toks momentas, kad Radžvilas susiprotės ir nebegriaus vienintelės politinės jėgos, kuri labai reikalinga Lietuvai? Gerb. (???) Radžvilai, išeikite į pensiją, ramiai atsisėskite kieme ant suoliuko ir žaiskite domino kaladėlėmis. Užuot kovojęs su visais. kuriems nusibodo Jūsų vadovavimas, nustokite „politikuoti” ir vaizduoti, kad esate vienintelis „teisus”
Be reikalo taip, Dainiau. Kundrotas nėra niekieno sekėjas, bent jau dabartinėje Lietuvoje. Kolega – taip, bet ne sekėjas. Ir Kundrotui tas pats – sistema ar antisistema, svarbu, kad už tas vertybes, kurias išpažįsta Kundrotas. Antisistemoje šiandien vyrauja keistos tendencijos. Sistemoje atsiranda mažutė viltis. Kaip bus rytoj – pamatysime 🙂 O dainuoti man patinka. Ir bažnyčios chore giedu. Nuoširdžiai – Kundrotas.
Radžvilas neseniai pritarė ir liberalams, kai tie kritikavo Sinicą, dėl Cichanouskajos 🙂 Tai matyt Radžvilas ir pačiam velniui pritartų, svarbu, kad tik neigiamai kas parašytų. Puiku, susivienijo seni priešai Kundrotas ir Radžvilas. Kundrotas, kuris seniau pastovias pagiežas rašė ant Radžvilo, nuo šiandien tapo bendraminčiais :)) matyt ir Radžvilas eis pas Kasčiūną, kurio sekėju tapo Kundrotas, po nevykusio bandymo eiti su n partijų į Seimą ir po paskutinio bandymo su Gražulio, kai dainavo Kelkis Lietuva. Po patirtos gėdos, matomai nusprendė nebebūti „nesisteminiu” o nuolankiai paklusti sistemai. :0
Jei dar prieš mėnesį kas būtų pasakęs, kad labiau sutarsime su profesoriumi Vytautu Radžvilu nei su jo buvusiu mokiniu – daktaru Vytautu Sinica, būčiau suglumęs. Bet dabar tai vyksta. Turbūt turėčiau peržiūrėti savo kategoriškus vertinimus profesoriaus atžvilgiu. Jis – daugiamatė asmenybė, norint jį suprasti, reikia įtempti protą kaip stygą. Ne visiems ir ne visada tai pavyksta.
Kaip greit persiaunama ore, bet nieko nuostabaus, kai pradedama pasitikėti ts-lkd partija, tai matyt toks tikslas…skaldyk ir valdyk kartu su Radžvilu
Radžvilas ir jo sėbrai dabar gali jungtis prie kitų nesisteminių būsimų ir esamų partijų tokių kaip Vėgėlės ir Žemaitaičio 😀 😀 😀 Jie visi garsiai rėkia, kad ji nesisteminiai 😀
Tokia svarbi tema ir tik du komentarai, tiesa ir tie parašyti lenino anūkų. NS verčiamas TSLKP filialu, tai jau akivaizdu. Manau, kad tiems kas anksčiau balsavo už NS, toks darinys kaip dabar tampa nereikalingas. Propatria be NS su valstybingumo ir suverenumo id4jomis buvo i6 esm4s niekas, kaip ir daugelis „patriotinių”, sistemai nepavojingų darinių” NS iškėles tikras valstybingumo gaires ir idealus TAPO reikalingu Lietuvos žmonėms ir be abejo mirtinai pvojingu nomenklatūriniai mafijai. Tačiau dabar, manau, kad NS sunaikinimo planas einasi kaip numatyta ir tai kas liko is NS, tapo nepavojingu, kišeniniu darinių valstybe užgrobusiems mafijiniams klanams. Gaila, bijau, kad nelikus politinio pasirinkimo ir galimybių taikiai kovot už savo išlikima, Lietuvoje gali prasidėt smurtas, kas be abejo ves į dar didesnius teisių ir laisvių suvaržymus. Gali būt, kad tos mafijinės, galimai su kremlium susijusios grupuotės to sąmoningai siekia.
Būtų visai įdomu paskaityti V. Radžvilo rašinį, kaip jam kilo planas sunaikinti NS ir kodėl toks planas gimė, kokios to prielaidos.
Nacionalinio susivienijimo ideologinę tapatybę ir politinį kursą nustato NS vadovybė ir nariai, o ne Stankūnas ar Radžvilas.
Radžvilas įstrigęs Gorbačiovo ,, perestroikoj ,, ir iš jo nieko nereikia norėti .
Pagal dabar pasaulyje vyraujantį kultūrinį marksizmą jai žiūrėti į Europą ,tai baltų nereligingų ar religingų nacionalistų,tautininkų,katalikų neturi likti.Jei Europos tauta,tautos neatsilaiko prieš kitas pasaulio tautas,tikėjimus,tai geriau jau Lietuva būtų katalikiškai multikultūrinė,nei musulmoniška,ar atskiesta kitais tikėjimais ir multikultūrinėmis ideologijomis.Beja pagal ES marksistų planą į Europą nelegalai dažniausiai plūsta iš musulmonijos.