Jau rašiau apie mokslo atskleistas nematomas realybės gelmes (Pozicija.org, Mokslas ir kultūra 2026-02-06). Dabar pažvelkime į regimąją kasdienybės realybę, kuri yra spektaklis, pastatytas ant pasakojimų, institucijų ir sistemų, kurios struktūrizuoja, kaip mes interpretuojame patirtį ir koordinuojame kolektyvinius veiksmus.
Šimtmečius Vakarų civilizacijos pastoliai buvo materializmas, racionali pažanga, demokratinis valdymas ir ekonomikos augimas – modernistinis sutarimas, kad realybė yra objektyvi, pažintina ir tobulinama protu ir technologijomis. Tačiau pastoliai nėra amžini. Kai juose susikaupia per daug prieštaravimų – kai institucijos nepasiekia savo deklaruojamų tikslų, kai sistema duoda rezultatų, kuriems ji turėjo užkirsti kelią – pastoliai braška. Matome, kaip įtrūkimai pastoliuose platėja: ekspertais nepasitikima, demokratinės institucijos stringa dėl visuomenės poliarizacijos, ekonominiai modeliai neužkerta kelio nelygybei, kurią turėtų ištaisyti, mokslo pažanga sukuria etines dilemas, kurių materialistinė sistema negali išspręsti, technologinė pažanga kartu su patogumais sukuria susvetimėjimą.
Pamatiniai šiuolaikinio gyvenimo naratyvai skyla dėl susikaupusios įtampos. Vadinkime tai postmodernizmu ar plintančiais įtrūkimais realybės fasade. Postmodernizmas dažnai apibūdinamas kaip nepasitikėjimas vienijančiomis istorijomis, kurios teigia paaiškinančios istoriją, tiesą, tapatybę ar pažangą. Postmodernistiniai mąstytojai pabrėžia skirtumus, fragmentaciją, pliuralizmą ir prasmės nestabilumą. Tokios sąvokos kaip tapatybė, objektyvi tiesa ir istorinė pažanga kvestionuojamos ir destabilizuojamos. Postmodernizmas meta iššūkį idėjai, kad žinios pagrįstos universaliais pagrindais. Postmodernizmas nėra išpuolis prieš modernumą. Jis tęsia modernųjį mąstymą kitokiu būdu.
XX amžių struktūrizavusios konsensuso sistemos – materializmas, liberali demokratija, racionali ekonomika, technologinė pažanga ir kultūra neužtikrino visuotinio tikėjimo. Įtrūkimai matomi visur: žlunga institucinis pasitikėjimas, ekspertizė ginčijama, objektyvi tiesa suskaidoma į konkuruojančius naratyvus, socialinė žiniasklaida stiprina susiskaldymą, o ne konsensusą. Seni pastoliai prarado darną, o nauji dar nesustiprėjo. Dabar kova dėl sutarimo apie tai, kas tikra, tiesa ar svarbu, yra neišvengiama.
Dėl dominavimo kovoja daugybė konkuruojančių naratyvų: vieni nori grįžti prie nacionalizmo, tradicionalizmo, religingumo, kiti veržtis ekologinės sąmonės, postmaterialių vertybių, paskirstytų tinklų, pakeičiančių hierarchijas, dirbtinio intelekto, papildyto pažinimo. Kad ir kokie naratyvai pasiektų sutarimą – nauji pastoliai apibrėš kitą žmogaus sąmonės atsiskleidimą: kaip mes suprasime save, organizuosime visuomenes, siesimės su technologijomis ir gamta bei suvoksime, kas įmanoma. Šie pokyčiai istoriškai neišvengiami. Viduramžių ir Renesanso pokyčiai truko šimtmečius ir sudraskė Europą. Apšvietos amžiaus ir modernizmo pokytis sukėlė revoliucijas ir pasaulinius karus. Dabar technologijos suspaudžia laiko skales, kurios atrodo destabilizuojančios, nes paradigmos pokyčiai, kurie anksčiau užtrukdavo ištisas kartas, dabar vyksta per vieną gyvenimą. Įtrūkimai realybės fasade – tai transformacijos simptomai, būtinas žlugimas prieš perėjimą į kitą sistemą. Pati realybė nelūžta. Tačiau istorijos jai suprasti patiria spaudimą, ir kad ir kokie naratyviniai pastoliai būtų sukonstruoti iš fragmentų, žmogaus sąmonę formuos taip pat giliai, kaip ir bet koks ankstesnis paradigmos pokytis. Mes esame šio proceso dalyviai, aktyviai ginčijantys, kas taps nauju konsensusu, kurie modeliai sukurs kitą žmogaus patirties skyrių. Pastoliai braška. Tai, kas bus pastatyta jų vietoje, apibrėš viską.
O apibrėš besikeičiantys žmonių poreikiai, baimė, pinigai, pelnas ir prioritetai. Kai viskas gerai – mintys dosnios. Ateina krizė – tas pats žmogus tampa savanaudišku. Valdžioje – mąstymas vienoks. Kovoje – kitoks. Tai reiškia, kad mintys nestabilios. Reliatyvumo teorija sako: mąstymas priklauso nuo to, kur stovi ir kokiu greičiu žiūri. Pakitus aplinkybėms – keičiasi mintys. Nuomonė priklauso nuo situacijos. Moralė – nuo patogumo. Esate saugūs – kalbėsite apie teisingumą. Krizėje – apie susitarimą. Asmuo tas pats. Mąstymas pasikeitė. Nes pasikeitė jūsų socialinių koordinačių sistema. Kaip laikas ir vieta Visatoje nėra stabilūs, taip mintys ir vertybės visuomenėje nėra stabilios.
Mūsų mąstymą užvaldė žmonės, turintys technologijas, kurias jie valdo. Technologijos, nuo kurių tapome priklausomi bendravimui, informacijai ir darbui, sukurtos tam, kad taptume nuo jų priklausomi, valdytų mūsų realybę, kontroliuotų, ką galime kritikuoti ir stebėti. Technologijos verčia mus kaltinti silpniausius dėl problemų, kurias sukelia galingiausi. Faktai ir mokslas tapo politiniais teiginiais ir nuomonėmis, todėl jie politiniame diskurse neturi jokios reikšmės.
Šaltojo karo pabaiga sukūrė iliuziją, kad laisva prekyba pakeis valstybingumą, kad įsigalios taisyklėmis grįsta tvarka, kad gyvename pasaulyje, kuriame nėra sienų, ir kiekvienas individas yra pasaulio pilietis. Šios idėjos ignoravo istorijos pamokas ir žmogaus prigimtį. Įsigaliojo didžiųjų valstybių jėga grįsta tvarka, labiausiai pasireiškianti neišprovokuotu Ukrainos ir Irano užpuolimu.
Šiandieninė Europos visuomenė netikinti. Niekuo netikintis žmogus yra silpnas. Tikėjimo vienijamos visuomenės tokius lengvai pavergia. O islamo visuomenė stipri. ES moto – būti tolerantiška viskam be atrankos. Todėl Europos ateitis aiški. Yrant Europai Lietuva negalės išlikti savarankiška moderni valstybė, nes neturi galių priešintis imperijoms.
Istorija rodo, kad proveržiai iš pradžių skamba absurdiškai, kol pasaulis prie jų prisitaiko ir sukuria naują supratimą. Nesvarbu, ar idėjos išlieka, ar žlunga, tiesa lieka. Esame liudininkai pirmųjų ateities žingsnių, kai nauja realybė atrodo keistesnė nei anksčiau.
Jonas Grigas yra akademikas, profesorius, fizinių mokslų daktaras, tikrasis LMA narys.
Realybė yra pats realiausias dalykas pasaulyje. Išskyrus manąjį AŠ, kuris, filosofiškai vertinant , dar realesnis, bet tiktai MAN vienam.
Braška deziukas, o ne tikrovė, kuri nepriklauso nuo pavienio žmogaus ar žmonių apskritai. Tiesa, o kaip su gamtos tarša, vykstant karui Irane? Dėl baisios taršos gali ir vasaros nebebūt. Kodėl mes turime tokių mokslinčių Lietuvoje, kurie džiaugiasi civilių žmonių bombardavimais ir žudymais tenais? Kas juos tokiais išugdė? Kokia mokykla, gimnazija ar univerkė?
Akademikui, profesoriui, fizinių mokslų daktarui, tikram LMA nariui Grigui šiandiena jau :
-„Braška realybės pastoliai… Šimtmečius Vakarų civilizacijos pastoliai buvo materializmas, racionali pažanga, demokratinis valdymas ir ekonomikos augimas – MODERNISTINIS SUTARIMAS, kad realybė yra objektyvi, pažintina ir TOBULINAMA PROTU IR TECHOLOGIJOMIS…”…
– „Dabar kova dėl sutarimo apie tai, kas tikra, tiesa ar svarbu, yra neišvengiama…. Dėl dominavimo kovoja daugybė konkuruojančių naratyvų..”…
Paskaičius prof., akademiko… Grigo „mokslinį” pamokslą apie Vakarų civilizacijos „pastolius”, prisiminęs ko mokė kažkada mokykloje ir kitose mokymo įstaigose, tegali konstatuoti, kad šiandieninių „prof., akademikų…” galvose „dėl dominavimo kovoja, ir be sanitaro pagalbos neranda sutarimo, daugybė konkuruojančių naratyvų”.. Prof. Grigas paminėjo vieną pagrindinį Vakarų civilizacijos „pastolį”- materializmą, bet kito pagrindinio „pastolio”- idealizmo nepaminėjo.. Prof. Grigas „nuvairavo” į politinę beletristiką – „racionali pažanga, demokratinis valdymas ir ekonomikos augimas”..,galėjo dar paminėti ekonomikos nuosmukis, ekonominės, finansinės, demografinės, socialinės….krizės… Gaila, kad prof. Grigas su kitais „mokslininkais” sutarė ir nutarė, kad idealizmas daugiau nėra vertas būti ” pastoliu”, nelabai „dera prie šiuolaikinių naratyvų”… Nors išmintingi „dėdės” nepriklausomai nuo istorinio laikotarpio ir mokslų „politinių spalvų su naratyvais…”, visi nuo neatmenamų laikų atsakinėjo į pagrindinį ir amžiną klausimą: kas pirma – materija ar sąmonė su dvasia? Į šį klausimą atsakinėjo remdamiesi atitinkamo istorinio laikotarpio materialistiniu ” pastolio naratyvu” ar idealistiniu „pastolio naratyvu”.. Kaip ir nei materialistai nei idealistai nesiginčijo, kad TIESAS reikia ĮRODYTI…
„TIESOS” dėl kurių bendruomenių „mokslininkai” SUTARĖ, jomis visi PATIKĖJO, nuo neatmenamų laikų buvo pavadinta „TEISINGU ” TIKĖJIMU, vėlesniais laikais labiausiai paplitę tikėjimai buvo pavadinti RELIGIJOMIS…
Nors paskaičius Grigo straipsnelius, ir „pakrapščius pakaušį kol pasijausi šiame pasaulyje esantis tik KVANTO VIRPESYS”, su Grigo išvardytais „Vakarų civilizacijos pastoliais”, kaip ir su jo anonsuotais „MODERNISTINIAIS SUTARIMAIS…, DĖL DOMINAVIMO GALVOSE KOVOJANČIAIS NARATYVAIS…”, nori nenori „turi sutikti ir patikėti, kad tai yra tiesa”… iki sekančio „realybės TOBULINIMO PROTU” psichoterapijos seanso…
Susipainioti lengva. Dar Platonas laužė galvą kaip tas pats skaičius gali būti ir didesnis už kitą skaičių ir mažesnis už trečią.
…Mūsų mąstymą užvaldė žmonės, turintys technologijas, kurias jie valdo..
Sam Altman „OpenAI“ – įkūrėjas,plačiai pripažintas dirbtinio intelekto pramonės lyderis, žydų kilmės novatorius, tikintis reikšmingu Izraelio technologijų scenos vaidmeniu dirbtinio intelekto ateities pasaulyje.
80% pasaulio DI kompanijų priklauso kam?
…Šimtmečius Vakarų civilizacijos pastoliai buvo materializmas…
Ir taip ir ne.Nebent šimtmečius trukęs bažnyčių statymas Europoje kilo iš materializmo.
Katalikų Bažnyčia reikšmingai formavo Vakarų civilizaciją, skatindama universitetų sistemą, išsaugodama senovės tekstus, plėtodama tarptautinę teisę ir tobulindama mokslą bei meną. Ji padėjo pamatus šiuolaikinei labdarai, žmogaus teisėms ir laisvosios rinkos ekonomikos teorijai, veikdama kaip esminė jėga tęstinumui po Romos žlugimo.
Pagrindinės įtakos sritys buvo švietimas ir universitetai.Bažnyčia sukūrė universitetų sistemą, o katedrų mokyklos ir vienuolynai išsaugojo klasikines žinias ir kūrė mokymosi struktūras.
Bažnyčia toli gražu neprieštaravo moksliniams tyrimams, ji skatino juos; katalikų mokslininkai sukūrė ankstyvąsias mokslo koncepcijas, daugelis mokslininkų buvo dvasininkai.
Vakarų teisė, įskaitant tarptautinę teisę ir neatimamų žmogaus teisių koncepciją, išaugo iš Bažnyčios kanonų teisės ir dėmesio gyvybės šventumui.
Katalikų scholastai viduramžiais sukūrė ekonomikos principus, įskaitant subjektyvią vertės teoriją ir infliacijos supratimą, gerokai prieš Apšvietos amžių. Bažnyčia buvo pagrindinė meno ir muzikos globėja, kartu pristatydama organizuotos, institucinės labdaros koncepciją.
Katalikų vienuolis gali nors žirnius auginti vienuolyno darže ir padėti pagrindus genetikai,tačiau su Bažnyčios mokymu apie pasaulio ir sielos sutvėrimą iš nieko ir pamokymais kaip sielos nepražudyti tas neturi nieko bendro. Na, nebent tam tikrą pakantumą mažiau nuodėmingoms pasauliečių ir net dvasininkų „pramogoms’. Tas atėjo matyt iš pažinties su Antikos pasiekimais moksle, mene ir praktiniuose reikaluose.