Vidas Rachlevičius. Ar norite tapti skaitmeniniu šešėliu? Grynieji pinigai – paskutinė laisvės gynybos linija

Lietuva, kaip ir didžioji dalis Vakarų pasaulio, pastarąjį dešimtmetį išgyvena tylų, bet fundamentalų pokytį – iš apyvartos sistemingai stumiami grynieji pinigai. Kaip ir kitais svarbiausiais pilietinių laisvių, teisių bei demokratijos klausimais, taip ir šiuo absoliuti dauguma žmonių nesupranta, kuo tai gresia. Viešojoje erdvėje šis procesas naivuoliams dažniausiai pateikiamas kaip kova su „šešėliu“, korupcija ir pinigų plovimu.

Ši tema naudojama ir politinėse kovose. Štai ką tik politinių kovų užkulisiuose buvo sukonstruota ir begalvei žiniasklaidai nuleista temą, esą tikriausiai „Nemuno aušra“ naudojo grynuosius per rinkimus. Nesu nei šios partijos simpatikas, nei rėmėjas, bet esu sąžiningos ir profesionalios žurnalistikos šalininkas. Ir čia man kilo du klausimai.

Pirmas. Kaip tie tiriamosios žurnalistikos asai priėjo prie minimų asmenų bankų sąskaitų? Tokių duomenų paskelbimas kvepia kriminalu ir tie asmenys galėtų pasikalbėti su bankais teismuose. Ir antras. Pagal ES sutartis, eurų banknotai ir monetos yra „teisėta mokėjimo priemonė“ (angl. legal tender). Taigi, grynieji yra legali atsiskaitymo priemonė ir jų niekas dar neuždraudė. Jei Mokesčių inspekcija žmonėms pretenzijų neturi, kaip ir kokiomis sumomis žmonės disponuoja – tik teisinio reguliavimo ir jų pačių reikalas. Tačiau grynųjų pinigų išstūmimas yra nepalyginamai gilesnis ir pavojingesnis procesas, kurį būtina išanalizuoti įvairiausiais aspektais, nes tai yra siekis likviduoti bet kokį privatumą ir įdiegti absoliučią piliečių kontrolę.

Pirmosios rimtos iniciatyvos riboti atsiskaitymus grynaisiais Europoje atsirado ten, kur valstybės aparatas jautėsi pralaimintis kovą su šešėline ekonomika. Pionierė buvo Italija. XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį po „Mani pulite“ (liet. Švarių rankų) operacijos, šalies politinis elitas nusprendė, kad grynieji pinigai yra politinės korupcijos ir mafijos veiklos kraujas. 1991 m. Italija viena pirmųjų Europoje įvedė grynųjų pinigų operacijų ribojimą. Tuo metu Italijoje cirkuliavo lira, bet tai buvo maždaug 10 tūkst. eurų atitikmuo. Pagrindinis argumentas buvo „atsekamumas“.

Jau šio amžiaus pradžioje prie šios tendencijos prisijungė Prancūzija ir Ispanija. Argumentacija evoliucionavo: po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro aktų prie kovos su šešėliu dar prisidėjo kovos su terorizmu argumentas. Šių priemonių autoriai – daugiausia finansų ministerijų technokratai ir tarptautinės organizacijos, kurios teigė, kad anonimiškumas yra nusikaltėlio sąjungininkas. Tačiau atidesni stebėtojai ir kritikai iškart įvardijo, kad tai buvo bankų sektoriaus lobizmo pergalė. Skaitmenizuodama visus atsiskaitymus, valstybė faktiškai deleguoja pinigų kontrolę komerciniams bankams, kurie iš kiekvienos transakcijos gauna komisinį mokestį. Tai reiškia ir tai, kad piliečiai bei verslas apkraunami papildomais mokesčiais, kurie atitenka bankams.

Dabar Europa yra suskilusi į dvi stovyklas ir vieningo požiūrio nėra. Vienoje – skaitmenizacijos iniciatorės, kitoje – tradicinių piliečių laisvių gynėjos.

Vienas iš griežčiausių atsiskaitymo grynaisiais reguliavimų yra Graikijoje. Limitas – 500 eurų. Tai yra drastiška priemonė, įvesta po 2015 m. atsiskaitymų krizės, kai šalis buvo bankrutavusi ir tik Briuselis, gelbėdamas eurozoną, per aštuonerių metų laikotarpį Graikijai skyrė apie 289–300 mlrd. eurų. Atsiskaitymo grynaisiais limitas buvo įvestas siekiant bet kokia kaina surinkti mokesčius. Ar tai padėjo pakeisti žmonių mentalitetą bei įpročius? Pasikalbėkit su gerai pažįstamais graikais ir jie jums pasakys. Atsiskaitymo limitus nuolat mažina ir Prancūzija. Šiuo metu – 1000 eurų rezidentams. Prancūzijos politikai, pavyzdžiui, buvęs finansų ministras Bruno Le Maire‘as, yra atvirai kalbėjęs, kad grynieji pinigai yra „pasenusi forma“, trukdanti moderniai valstybei.

Tuo tarpu Austrijoje ir Vokietijoje ore tarsi sklando šūkis, kad grynieji pinigai yra laisvė (vok. Bargeld ist Freiheit). Buvęs Austrijos kancleris Karlas Nehammeris, ėjęs šias pareigas 2021–2025 m. buvo pasiūlęs teisę atsiskaityti grynaisiais įrašyti į Konstituciją. Vokietijoje iki šiol nėra griežto federalinio limito grynųjų pinigų operacijoms, nors spaudimas iš Briuselio auga. O štai 2023 m. birželį Slovakijos parlamentas priėmė Konstitucijos pataisą, garantuojančią teisę atsiskaityti grynaisiais pinigais. Panašius sprendimus pastaraisiais metais yra priėmusios ir kitos ES šalys.

Vokiečių ir austrų politikai akcentuoja ne „šešėlio“ problemą, o atsparumą. Akivaizdu, kad skaitmeninės sistemos genda, jos gali tapti kibernetinių atakų taikiniu arba kritinėmis situacijomis – elektros tiekimo problemų įkaitėmis. Tuo tarpu grynieji yra „analoginis saugiklis“.

Be to, akcentuojama ir socialinė įtrauktis: vyresnio amžiaus žmonės, skurstantieji ar technologijų įgūdžių neturintys piliečiai neturi tapti antrarūšiais asmenimis.

Čia labai tiks pavyzdys iš britų gyvenimo. Šalies spaudoje dažnai mirga istorijos apie vyresnio amžiaus žmones, kurie jaučiasi atskirti dėl sparčios skaitmenizacijos. Labai plačiai buvo nuskambėjęs Barrie Tayloro atvejis „Aldi“ parduotuvėje. 2023 m. pabaigoje 81 metų B. Tayloras, buvęs verslininkas iš Lidso, užėjo į vietinę „Aldi“ parduotuvę. Jis norėjo įsigyti kasdienių prekių, tačiau priėjęs prie kasos sužinojo, kad parduotuvė galima atsiskaityti tik kortelėmis ir kasininkas atsisakė priimti grynuosius. B. Tayloras sukėlė skandalą, atsisakė palikti prekes ir pareikalavo, kad būtų priimti teisėti valstybės pinigai.

Vis dėlto, jam teko palikti prekes, bet jis susisiekė su spauda, kuri paviešino šią problemą. Štai jo citata dienraščiui „The Sun“: „Kišenėje aš turiu Anglijos banko išleistus banknotus. Tai yra teisėta mokėjimo priemonė. Jei mano pinigai čia nepageidaujami, vadinasi, nepageidaujamas ir aš pats.“ Ši istorija tapo dalimi didelės kampanijos, kurią palaikė ir palaiko kiti dienraščiai, kovojantys už tai, kad grynieji pinigai išliktų. Be techninių nepatogumų, britų pensininkai piktinasi, kad bankai mato kiekvieną jų pirkinį, net jei tai tik pieno pakelis. Tokie incidentai vyksta ir kavinėse, ir automobilių stovėjimo aikštelėse. JK spauda dažnai rašo apie pensininkus, gavusius baudas, nes jie nesugebėjo susimokėti už stovėjimą programėle, o parkomatas nepriėmė monetų.

Tačiau daug svarbesni yra kiti aspektai – žmogaus teisės, laisvės bei vertybės apie kurias taip mėgstama kalbėti Briuselyje. Čia susiduriame su esminiu klausimu: ar legalus mokėjimo būdas gali būti neteisėtas? Teisiniu požiūriu situacija yra paradoksali. Pagal ES sutartis, eurų banknotai ir monetos yra „teisėta mokėjimo priemonė“ (angl. legal tender). Tai reiškia, kad juos privalu priimti. Tačiau nacionaliniai įstatymai, ribojantys sumas, šią teisę de facto suspenduoja.

Tai yra privatumo pažeidimas. Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) 8 straipsnis gina teisę į privatų gyvenimą. Pavyzdžiui, kiekvienas pirkimas – nuo knygos iki medicininių paslaugų – atskleidžia informaciją apie asmens įsitikinimus, sveikatą ir įpročius ir t.t. Priverstinis perėjimas prie skaitmeninių mokėjimų reiškia, kad valstybė ir bankai gauna prieigą prie vadinamojo asmeninio gyvenimo žemėlapio.

Vokiečių politikas ir buvęs „Bundesbank“ valdybos narys Thilo Sarrazinas teigia: „Valstybė neturi žinoti, kiek alaus aš išgėriau penktadienio vakarą“.

Be to, tai susiję ir su nuosavybės teisės ribojimais, kuriuos mes jau senokai kasdien patiriame. Jei asmuo negali laisvai disponuoti savo turtu (pinigais) jam priimtina forma, jo nuosavybės teisė tampa sąlygine. Ji tampa priklausoma nuo trečiosios šalies (banko) sutikimo teikti paslaugą. Jei bankas dėl kokių nors priežasčių užblokuoja sąskaitą – pilietis praranda galimybę išgyventi. Taip bankai tam tikromis aplinkybėmis įgauna daugiau nei valstybė, o grynieji pinigai yra vienintelė turto forma, kuri nereikalauja tarpininko.

Man atrodo, kad labai svarbus yra ir psichologinis aspektas. Grynieji pinigai suteikia asmeniui realumo pojūtį. Skaitmeniniai skaičiai ekrane nuasmenina išlaidas ir palengvina manipuliaciją vartotojų elgsena. Tačiau svarbiausia – jie suteikia anonimišką erdvę, kurioje individas gali veikti be nuolatinio „didžiojo brolio“ žvilgsnio. Tai nėra bandymas nuslėpti nusikaltimą; tai bandymas išsaugoti individo suverenumą.

O dabar – svarbiausia dalis. Mūsų jaunimėlis ir vyresni žmonės, komentuodami šią temą portaluose ar socialiniuose tinkluose, naiviai rašo, kad atsiskaitinėja tik kortelėmis, taip yra patogiau ir dėl grynųjų pinigų išstūmimo jokios problemos nemato. Žmonės nesupranta, kad anonimiškumas yra žmogaus teisė, o ne nusikaltėlio privilegija.

Viešojoje erdvėje dominuoja visiškai klaidinga nuomonė: „Jei neturi ko slėpti, neturi ko bijoti“. Tai yra visiškai ydinga nuostata. Privatumas nėra skirtas slėpti nusikaltimus; privatumas yra būtina sąlyga asmenybei vystytis ir laisvai valiai.

Prancūzų filosofas Gaspard‘as Koenigas, vienas aršiausių grynųjų pinigų gynėjų, teigia: „Anonimiškumas yra pilietinės laisvės pagrindas. Galimybė atlikti sandorį nepaliekant skaitmeninio pėdsako saugo mus nuo nuolatinio vertinimo ir algoritminio klasifikavimo. Grynieji pinigai yra paskutinė vieta, kurioje žmogus gali būti tiesiog žmogumi, o ne duomenų tašku.“

Ir jis yra visiškai teisus. Juk skaitmeninėje erdvėje kiekviena transakcija tampa metaduomenimis. Valstybė ar korporacijos gali matyti jūsų pirkimo įpročius, lankomas vietas, politines simpatijas ar net sveikatos būklę. Tuo tarpu grynieji pinigai sukuria saugų atstumą tarp individo ir jį stebinčios akies. Be grynųjų mes judame link Panoptikumo – visuomenės struktūros, kurioje kaliniai elgiasi tinkamai ne todėl, kad yra dori, o todėl, kad žino esantys nuolatos stebimi.

Grynųjų pinigų išstūmimo šalininkai sąmoningai klaidina visuomenę, teigdami, kad tai – tik technologinė evoliucija, patogumo triumfas prieš archajiškumą. Realybėje šis procesas žymi esminį lūžį, tai perėjimas nuo asmens laisvės ir suverenumo prie totalios valstybinės ir korporacinės priežiūros bei kontrolės.

Grynieji pinigai nėra tik banknotai, tai yra decentralizuotos galios instrumentas, leidžiantis žmogui išlaikyti tam tikrą autonomiją. Kai ši priemonė pašalinama, pilietis, vaizdžiai tariant, tampa tik savo paties finansinio gyvenimo nuomininku, kurio prieigos teisė prie savo pinigų priklauso nuo trečiųjų šalių patvirtinimo ar geros valios.

Esminis grynųjų pinigų privalumas yra jų tiesioginis pobūdis. Kai jūsų piniginėje yra 100 eurų kupiūra, jūsų nuosavybė yra absoliuti ir ji yra nepriklausoma nuo elektros tinklų, serverių veiklos ar banko administratoriaus, o gal net ir dirbtinio intelekto valios. Skaitmeniniai pinigai, priešingai, nėra jūsų turtas – tai tik banko įsipareigojimas – skola – jums. Minėtasis grynųjų pinigų advokatas, vokiečių ekonomistas ir filosofas Th. Sarrazinas savo įžvalgose pabrėžia: „Grynieji pinigai yra vienintelė turto forma, kurią asmuo valdo tiesiogiai, be jokio tarpininko įsikišimo. Tai yra fizinė laisvės apraiška, kurios neįmanoma išjungti vienu mygtuko paspaudimu.“

Priverstinė skaitmenizacija sukuria situaciją, kurioje žmogus nebegali išgyventi be sutarties su privačia finansine institucija. Tai pažeidžia pamatinį laisvės principą – teisę nedalyvauti sistemoje.

Jei valstybė uždraudžia grynuosius, ji priverčia pilietį tapti banko klientu, ji išprievartauja savo pilietį sudaryti komercinį sandorį tam, kad jis galėtų realizuoti savo pamatinę teisę į maistą, pastogę ir vaistus.

Visuotinė skaitmenizacija, totalus piliečių sekimas ilgą laiką buvo laikomas distopine paranoja, bet jau yra ne vienas pavyzdys, kai skaitmeninė sistema buvo panaudota kaip politinio spaudimo įrankis. Ryškus pavyzdys – 2022 m. „Laisvės konvojus“ (angl. Freedom Convoy) Kanadoje. 2022 m. sausio mėnesį Kanados vyriausybė įvedė reikalavimą: visi sunkvežimių vairuotojai, kertantys JAV ir Kanados sieną, privalo būti pasiskiepiję nuo COVID-19.

Atsakydami į tai, vairuotojai iš įvairių šalies kampelių, ypač Vakarų Kanados, suformavo kolonas ir pajudėjo link sostinės Otavos. Jis prasidėjo kaip sunkvežimių vairuotojų pasipriešinimas privalomam skiepijimui, tačiau greitai peraugo į platų antivyriausybinį judėjimą prieš visus COVID-19 ribojimus.

Protestuotojai reikalavo nutraukti kaukių dėvėjimą, verslo ribojimus ir „skiepų pasus“. Platesne prasme judėjimas save pozicionavo kaip kovą už asmens laisvę prieš valstybės tironiją. Šimtai sunkvežimių trims savaitėms buvo užblokavę centrinę Otavos dalį. Judėjimas surinko milijonus dolerių per sutelktinio finansavimo platformas, tačiau vyriausybė nesileido į kalbas ir pirmą kartą Kanados istorijoje buvo panaudotas Nepaprastųjų situacijų įstatymas.

Vyriausybė be teismo sprendimo įšaldė protestuotojų banko sąskaitas ir panaudojo policijos pajėgas blokadoms nutraukti. 2022 m. vasario pabaigoje policija, naudodama jėgą išsklaidė protestuotojus. Šis įvykis dar labiau suskaldė Kanados visuomenę, tačiau „Laisvės konvojus“ tapo įkvėpimu panašiems protestams JAV, Prancūzijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Briuselyje.

Vokiečių mąstytojas ir ekonomistas Hansas-Werneris Sinnas šią tendenciją įvardija kaip pamatinių Vakarų civilizacijos vertybių eroziją: „Grynųjų pinigų panaikinimas suteikia valstybei galimybę vykdyti finansinę egzekuciją prieš bet kurį neįtinkantį pilietį. Tai yra totalitarinis įrankis, užmaskuotas modernumo skraiste.“

Būtent apie tai reikia kietai paklausinėti trijų mūsų Seimo narių – Mindaugo Lingės, Gintarės Skaistės ir Ingridos Šimonytės. Jie yra pateikę įstatymo projektą, kuriuo siūloma uždrausti visus atsiskaitymus grynaisiais tarp juridinių asmenų nuo pat 0,01 Eur. Beje, G. Skaistė, dirbusi Kauno taryboje 2007-2016 metais, negalėjo čekiais pagrįsti beveik 14 tūkst. eurų išlaidų, todėl tiek tuometinė ministrė pervedė į Kauno miesto savivaldybės administracijos biudžetą.

Totali skaitmenizacija sukuria ir vadinamąjį socialinio vėsinimo efektą: piliečiai pradeda cenzūruoti savo elgesį ir politinę raišką, nes žino, kad jų finansinis išgyvenimas priklauso nuo sistemos „geranoriškumo“. Be grynųjų pinigų pilietis praranda pasitraukimo galimybę ir lieka visiškai įkalintas skaitmeninėje ekosistemoje. Panaikinus grynuosius, šis pasitraukimo kelias dingsta.

O dabar – konceptuali išvada. Grynieji pinigai yra analoginis saugiklis skaitmeniniame pasaulyje. Skaitmeninės sistemos yra trapios, centralizuotos ir lengvai manipuliuojamos. Grynieji yra atsparūs kibernetinėms atakoms, elektros dingimui ir, svarbiausia – politiniams vėjams. Jie simbolizuoja pasitikėjimą tarp piliečių, o ne pasitikėjimą sistema. Kai du žmonės tarpusavyje atsiskaito grynaisiais, jie sukuria tiesioginį ryšį. Kai jie atsiskaito kortele, tarp jų atsistoja valstybė, bankas ir technologijų milžinė.

Todėl kova už teisę naudoti grynuosius pinigus nėra kova už pasenusią technologiją. Tai kova už teisę į nepriklausomybę nuo centralizuoto valdymo. Būtina suvokti, kad praradus galimybę atsiskaityti anonimiškai ir tiesiogiai, pilietis praranda savo ekonominį kūną ir tampa skaitmeniniu šešėliu, kurio egzistavimas gali būti ištrintas vienu klavišo paspaudimu arba duomenų bazės atnaujinimu.

Grynieji pinigai yra paskutinis bastionas, užtikrinantis, kad individas išlieka savo turto ir savo laisvės šeimininku, o ne sistemos įkaitu.

Ir aš su labai retomis išimtimis atsiskaitinėju tik kortelėmis, bet absoliučiai pritariu buvusiam JAV politikui, autoriui bei pilietinių laisvių aktyvistui Ronui Paului: „Grynųjų pinigų draudimas yra galutinis vyriausybės žingsnis siekiant kontroliuoti kiekvieną jūsų gyvenimo aspektą. Tai ne kova su mokesčių vengimu, tai kova už visišką gyventojų pajungimą centrinio planavimo mechanizmui.“

Grynųjų pinigų čempionės – JAV ir Šveicarija

Daugelis ES šalių griežtai riboja maksimalią sumą, kurią galima sumokėti grynaisiais, tačiau yra šalių, kuriose reguliavimas visai kitoks. Pažvelkime į JAV ir Šveicariją.

JAV nėra nustatyto federalinio limito, kiek vienas privatus asmuo gali sumokėti kitam ar verslui grynaisiais pinigais, tačiau galioja griežtos atskaitomybės taisyklės. Yra Vidaus pajamų tarnybos (IRS) forma 8300 „Ataskaita apie prekyboje ar versle gautas grynųjų pinigų sumas, viršijančias 10 000 JAV dolerių“. Tai yra privaloma forma, skirta pranešti apie grynųjų pinigų sumas, gautas iš vieno pirkėjo per vieną sandorį ar susijusius sandorius. Ji padeda IRS ir FinCEN kovoti su pinigų plovimu, mokesčių slėpimu ir nusikalstama veikla.

Jei verslas, pavyzdžiui, automobilių salonas ar juvelyras gauna daugiau kaip 10 000 USD grynaisiais per vieną sandorį arba susijusių sandorių seriją, jis privalo apie tai pranešti IRS. Tuo tarpu bankai privalo pildyti „Valiutos sandorio ataskaitą“ (Currency Transaction Report), jei klientas įneša arba išsiima daugiau nei 10 000 USD grynaisiais. Įdomu tai, kad bandymas išvengti ataskaitų pildymo skaidant sumą į mažesnes, pavyzdžiui, kelis kartus įnešant po 9 000 USD, yra laikomas nusikaltimu. Kai kurie miestai, pavyzdžiui, Niujorkas, San Franciskas yra priėmę įstatymus, draudžiančius verslui atsisakyti priimti grynuosius pinigus. Taip siekiama apsaugoti banko sąskaitų neturinčius asmenis.

Šveicarija garsėja kaip grynųjų pinigų kultūros šalis. Ten grynieji naudojami labai aktyviai, net ir dideliems pirkiniams. Nuo 2016 m. šalyje galioja 100 000 CHF riba atsiskaitymams grynaisiais prekybos vietose. Jei pirkimo suma viršija 100 000 CHF, pirkėjas likusią dalį turi sumokėti banko pavedimu arba prekybininkas privalo atlikti sugriežtintą kliento patikrą – identifikuoti asmenį, nustatyti lėšų kilmę pagal Pinigų plovimo prevencijos įstatymą.

Atsiskaitant už brangiuosius metalus, pavyzdžiui, investicinį auksą, tapatybės nustatymo riba yra gerokai mažesnė, dažniausiai apie 15 000 CHF. Tuo tarpu Londone perkant investicinį auksą, yra 8 000 GBP (apie 9 200 UER) metinis grynųjų pinigų limitas. Šiame kontekste neturėtų stebinti ir apyvartoje esanti 1000 frankų kupiūra: Šveicarija yra viena iš nedaugelio šalių, vis dar leidžiančių į apyvartą labai didelės vertės banknotus, kas palengvina didelius atsiskaitymus grynaisiais. Kai dėl kelionių, tai tiek JAV, tiek ir Šveicarijoje galioja standartinė 10 000 USD arba CHF taisyklė.

O dabar šiek tiek nostalgijos. Ar prisimenate, kokia buvo didžiausia lito kupiūra?

Taip, 500 litų. Lietuvos banko išleista 500 litų kupiūra buvo didžiausios vertės atsiskaitymo priemonė iki pat euro įvedimo.

Lietuva prie euro zonos prisijungė 2015 m. sausio 1 d. Tą dieną eurai pakeitė litus nustatytu keitimo kursu 1 EUR = 3,45280 LTL. Keitimo dieną jos vertė buvo 144,81 EUR. Pirmoji ir vienintelė 500 LTL nominalo laida pasirodė 2000 m. Kupiūros autorius buvo dailininkas Giedrius Jonaitis.

Averse buvo pavaizduotas rašytojas, publicistas, „Varpo“ steigėjas ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, o reverse – Laisvės varpas, fone – Lietuvos peizažas, slėniai ir miškai.

Ant varpo yra užrašas: „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“.

Vyresnioji karta turbūt dar prisimena, kad ši kupiūra buvo labai retas laimikis, kasdienėje apyvartoje ji pasitaikydavo labai retai, nes tuo metu tai buvo beveik pusė vidutinio mėnesinio atlyginimo.

Šaltinis