Ričardas Fontainas. D. Trumpo karo būdas. Iranas, Venesuela ir Powello doktrinos pabaiga

Kai šį savaitgalį ant Irano pradėjo kristi bombos, dauguma amerikiečių buvo nustebę, kaip ir visas pasaulis. JAV pajėgų pozicija Artimuosiuose Rytuose buvo stiprinama ankstesnėmis savaitėmis, tačiau derybos tarp Vašingtono ir Teherano vis dar vyko. Net kai JAV kariuomenė ruošėsi puolimui, D. Trumpo administracija nuslėpė tikruosius tikslus. Buvo stebėtinai mažai nacionalinių diskusijų, mažai konsultacijų su JAV sąjungininkais ir jokio balsavimo Kongrese dėl konflikto.

Praėjus dviem dienoms nuo karo pradžios, administracijos pareigūnai dar nebuvo suformulavę konkrečios vizijos, kaip jis baigsis. Užuot pasitelkęs lemiamą jėgą, JAV prezidentas Donaldas Trumpas teikia pirmenybę lankstumui. Ši pozicija atspindi naują karo būdą, matomą daugelyje D. Trumpo intervencijų – nuo Raudonosios jūros iki Venesuelos – kuris apverčia tradicinį mąstymą apie jėgos panaudojimą.

D. Trumpo požiūris yra priešingas Powello doktrinai

Iš tiesų daugeliu atžvilgių D. Trumpo jėgos panaudojimas yra priešingas Powello doktrinai. Persijos įlankos karo metu (1990–1991) generolo Colino Powello, vėliau ėjusio valstybės sekretoriaus pareigas, sukurta Powello doktrina teigė, kad jėga turėtų būti naudojama tik kaip kraštutinė priemonė, išnaudojus visas nesmurtines galimybes. Tačiau jei karas yra neišvengiamas, jis turėtų būti vykdomas siekiant aiškaus tikslo, turint aiškią pasitraukimo strategiją ir visuomenės paramą. Turėtų būti pasitelkiama didžiulė, ryžtinga jėga, kad priešas būtų nugalėtas panaudojant visus turimus išteklius – karinius, ekonominius, politinius ir socialinius. Remiantis Vietnamo karo pamokomis, šis metodas buvo sukurtas siekiant išvengti užsitęsusių konfliktų, didelio aukų skaičiaus, finansinių nuostolių ir vidaus susiskaldymo. Kaip vėliau rašė Powellas, kariniai lyderiai negalėjo „tyliai susitaikyti su pusiau širdies karu dėl pusiau iškeptų priežasčių, kurių Amerikos žmonės negalėjo suprasti ar palaikyti“.

Powello požiūris, paremtas gynybos sekretoriaus Casparo Weinbergerio 1980-aisiais nustatytais kriterijais, nuo pat pradžių kėlė diskusijų. Kai kurie kritikai manė, kad „viskas arba nieko“ požiūris į karą gali užkirsti kelią lanksčiam, specialiai pritaikytam jėgos panaudojimui siekiant kuklesnių, bet vis tiek svarbių tikslų. Doktrinos šalininkams būtent tai ir buvo esmė: jie laikė nuolatines intervencijas, tokias kaip Clintono administracijos veiksmai Somalyje, Haityje ir buvusioje Jugoslavijoje, piktnaudžiavimu karine galia, galinčiu baigtis nesėkme ar dideliais nuostoliais.

JAV invazijos į Afganistaną 2001 m. ir Iraką 2003 m. tapo pagrindiniu šio požiūrio išbandymu. George’o W. Busho administracija abiem atvejais siekė taikyti Powello doktriną. Ji paskelbė karą tik po to, kai Talibano ir Irako lyderiai ignoravo JAV reikalavimus, o prezidentas buvo išleidęs nemažą politinį kapitalą, siekdamas įtikinti amerikiečius, kad sprendimas kariauti yra pagrįstas.

Administracijos deklaruoti tikslai buvo aiškūs: panaikinti saugų prieglobstį, kurį Afganistano vyriausybė suteikė „al Qaeda“, ir pašalinti Irako masinio naikinimo ginklų grėsmę. Abiem atvejais taip pat buvo siekiama ir gauta Kongreso autorizacija. Afganistane JAV pajėgos derino ribotą buvimą ant žemės su intensyviomis oro atakomis ir parama Šiaurės aljanso kovotojams, kurie įžengė į Kabulą ir nuvertė Talibaną. Irake apie 160 000 JAV karių pradėjo sausumos invaziją, siekdami nuversti režimą. Abiem atvejais pasitraukimo strategija buvo grindžiama valdžios perdavimu tremtiniams, vietos lyderiams ir vidaus saugumo pajėgoms, po to amerikiečių kariai turėjo grįžti namo.

Akivaizdu, kad abiem atvejais viskas klostėsi ne pagal planą. Bandymas išvengti užsitęsusių konfliktų galiausiai vis tiek prie jų privedė. Karai pasirodė nepaprastai brangūs ir giliai skaldantys, o jų tikslai laikui bėgant kito. Nesvarbu, ar intervencijų problemos kilo dėl netinkamo Powello doktrinos taikymo, ar dėl klaidingo paties požiūrio supratimo, Afganistano ir Irako šešėlis nuspalvino kiekvieną JAV karinę intervenciją per pastaruosius du dešimtmečius, įskaitant ir dabar vykstantį karą Irane. Siekdama išvengti tokių nesėkmių pasikartojimo, D. Trumpo administracija ėmėsi beveik priešingo požiūrio. Nors ši vadinamoji D. Trumpo doktrina susiduria su rimtais iššūkiais, ji taip pat davė netikėtų rezultatų – ir tikėtina, kad ji išliks.

Naujos pajėgos

Šis naujas požiūris į karą pradėjo formuotis per pirmąją D. Trumpo kadenciją ir sustiprėjo per antrąją. 2017 ir 2018 metais D. Trumpas įsakė surengti raketų smūgius prieš Basharo al Assado režimą Sirijoje ir tęsė JAV karines operacijas Irake bei Sirijoje prieš „Islamo valstybę“ (taip pat žinomą kaip ISIS), įskaitant reidą, per kurį žuvo ISIS lyderis Abu Bakras al Baghdadi. 2020 m. JAV pajėgos nužudė Irano generolą Qasemą Soleimani.

Praėjusiais metais D. Trumpas pradėjo karą prieš husius Jemene, sunaikino pagrindinius Irano branduolinius objektus ir surengė atakas prieš kovotojus Nigerijos šiaurėje. Šiais metais jo administracija įsiveržė į Venesuelą, siekdama suimti jos prezidentą Nicolásą Maduro, o vos prieš dvi dienas pradėjo didelę operaciją Irane.

Šių operacijų nukrypimai nuo tradicinių jėgos panaudojimo būdų yra stulbinantys. Powello doktrina teigia, kad karas turėtų būti kraštutinė priemonė, į kurią kreipiamasi tik tada, kai politinės, diplomatinės ir ekonominės priemonės nepasiekia norimo tikslo. 1990 m. prezidentas George’as H. W. Bushas davė Saddamui Husseinui terminą išvesti savo pajėgas iš Kuveito, o po dešimtmečio prezidentas George’as W. Bushas pateikė Saddamui ir Talibanui viešus ultimatumus prieš pradėdamas karo veiksmus.

Kita vertus, D. Trumpo požiūris buvo naudoti dviprasmiškumą kaip pranašumo šaltinį, kad netikėtai užkluptų oponentus; pavyzdžiui, 2025 ir 2026 m. JAV išpuoliai prieš Iraną įvyko tuo metu, kai vyko derybos. Jo administracija nepateikė jokių viešų ultimatumų nei Soleimani, nei Maduro. Atrodo, kad D. Trumpui jėga nėra priemonė, naudojama tik tada, kai visos kitos galimybės išnaudotos, o viena iš kelių galimų priemonių didinti spaudimą, išlaikyti netikėtumo efektą ir pasiekti rezultatų.

Kitas Powello doktrinos elementas, kurį D. Trumpas, regis, panaikino, yra visuomenės paramos akcentavimas. Powello doktrina Vietnamo laikų protestus prieš Amerikos intervenciją laiko paradigminiu atveju, kurio reikia vengti. Jei tikslas yra pakankamai svarbus, kad amerikiečiai už jį kovotų, tuomet visuomenė, kurios vardu vyksta kovos, turėtų jį palaikyti. Norint sukurti tokią paramą, prezidentas paprastai turi išdėstyti argumentus, dažnai per kelis mėnesius. Taip pat tikimasi, kad Kongresas pademonstruos savo pritarimą balsuodamas dėl jėgos panaudojimo po ilgų diskusijų.

Ten, kur Powello doktrina reikalauja aiškumo, D. Trumpas vertina lankstumą

Tačiau prieš nė vieną konfliktą D. Trumpo prezidentavimo laikotarpiu nebuvo surengta visuomenės palaikymo kampanija, o Kongresas nebalsavo dėl jų autorizavimo. Vietoj to kiekvienas konfliktas prasidėjo staiga ir vystėsi nenuspėjamai. Užuot nuosekliai išdėstęs kiekvieno karo argumentus, prezidentas dažnai tvirtino, kad tikisi jo išvengti. Jo administracija pirmenybę teikė netikėtumui, pavyzdžiui, teigdama, kad Karibų jūros regione dislokuotos pajėgos skirtos stabdyti narkotikų laivus, o ne ruoštis tiesioginei režimo keitimo operacijai Venesueloje. Kongresas iš esmės buvo nustumtas į šalį. Iranas šiandien yra dar ambicingesnės režimo keitimo operacijos scena, tačiau praėjusią savaitę beveik dvi valandas trukusiame pranešime apie Sąjungos padėtį D. Trumpas apie tai užsiminė tik keliais sakiniais. Karo mastas ir jo statymai dar labiau išryškina administracijos nenorą įsitraukti į viešas diskusijas.

D. Trumpo administracija taip pat vengė suformuluoti aiškius jėgos panaudojimo tikslus. Paskelbdamas, kad prasidėjo karas su Iranu, prezidentas teigė, kad tikslas yra „apginti Amerikos žmones, pašalinant neišvengiamas Irano režimo grėsmes“, nors Teheranas nei sodrina urano, nei turi raketų, galinčių pasiekti Jungtines Valstijas.

Praėjus dienai po išpuolių, D. Trumpas socialiniuose tinkluose parašė, kad bombardavimu siekiama „mūsų tikslo – taikos visuose Artimuosiuose Rytuose ir iš tikrųjų visame pasaulyje“. Jis taip pat sakė, kad tikslas yra režimo pasikeitimas Irane ir kad planuoja derėtis su vadovybe, kuri pakeis aukščiausiąjį lyderį. D. Trumpas iš pradžių taip pat teigė, kad spaudimas Venesuelai būtinas tam, kad narkotikai ir gaujų nariai nepatektų į Jungtines Valstijas, o vėliau aiškino, jog tikslas yra patraukti N. Maduro baudžiamojon atsakomybėn, susigrąžinti iš JAV pavogtą naftą ir įgyvendinti naują Monroe doktrinos interpretaciją. Už ką tiksliai amerikiečiai kovoja kiekvienoje šalyje ir kaip bus nustatyta, ar šie tikslai pasiekti, lieka neaišku.

Ten, kur Powello doktrina reikalauja aiškumo, D. Trumpas vertina lankstumą. Nurodydamas kelis ir dažnai neaiškius tikslus, prezidentas išlaiko galimybę sustabdyti kovas nepripažindamas pralaimėjimo. Tai, o ne akivaizdi pergalė, yra jo pasitraukimo strategija. Skelbdamas apie išpuolius prieš husius, D. Trumpas sakė: „Mes naudosime didžiulę mirtiną jėgą, kol pasieksime savo tikslą“, o tikslas esą yra nutraukti husių atakas prieš amerikiečių laivus Raudonojoje jūroje. Vėliau D. Trumpas pareiškė, kad husiai bus „visiškai sunaikinti“. Tačiau praėjus mėnesiui po brangios ir tik iš dalies sėkmingos bombardavimo kampanijos, administracija sudarė susitarimą su grupuote, kad nutrauktų atakas.

Galiausiai Powello doktrina teigia, kad Jungtinės Valstijos turėtų panaudoti didžiulę, ryžtingą jėgą siekdamos savo tikslo, kuo greičiau ir tvirčiau nugalėdamos priešą. Kita vertus, D. Trumpo požiūris teikia pirmenybę trumpiems, intensyviems kariniams veiksmams, kuriuose naudojamos tik tam tikros jėgos rūšys – ypač oro pajėgos ir specialiosios pajėgos – beveik visada neįtraukiant konvencinių sausumos pajėgų. Jei režimo pasikeitimo Irane kaina būtų didelio masto sausumos pajėgų dislokavimas, ankstesni D. Trumpo veiksmai aiškiai rodo, kad Jungtinės Valstijos tokios kainos mokėti nenorės. Vietoj to jis pasitenkins mažesniais rezultatais.

Išskyrus operacijas prieš ISIS, D. Trumpo administracijos karuose daugiausia buvo naudojama ribota, o ne lemiama jėga. 2017 m. Jungtinės Valstijos surengė smūgius Sirijoje, reaguodamos į B. al Assado cheminio ginklo panaudojimą prieš civilius gyventojus. Tačiau B. al Assado režimas išliko, o 2018 m. jis vėl panaudojo cheminį ginklą. 2025 m. D. Trumpas gyrėsi sunaikinsiantis Irano branduolinius objektus, tačiau 2026 m. kaip casus belli nurodė pavojų, kad Teheranas gali įsigyti branduolinį ginklą. N. Maduro dabar pasitraukė iš Venesuelos, bet jo režimas tebegalioja. Visais šiais atvejais lankstumas, o ne ryžtingumas tapo pagrindiniu principu, leidžiančiu D. Trumpui tenkintis rezultatais, kurie iš pradžių niekada nebuvo aiškiai apibrėžti.

Pakankamai gerai?

Tam tikra prasme D. Trumpo atsakas į Powello doktriną geriau atitinka pastarųjų metų patirtį nei dogmatiškas originalios doktrinos taikymas. Po riboto jėgos panaudojimo prieš husius dvišaliu susitarimu buvo pasiektas geresnis rezultatas nei paprasčiausiai ignoruojant išpuolius prieš JAV laivybą. Tai taip pat pasirodė veiksmingiau nei bandymas pasikliauti vien karine jėga, kaip daugelį metų darė Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai. Pasaulis taip pat yra saugesnis be Irano branduolinių objektų Fordow ir Natanz ir be Soleimani, vadovavusio Islamo revoliucijos gvardijos korpusui. Prisiekusieji dar nėra apsisprendę dėl Venesuelos, tačiau vis dar įmanoma, kad šalis pereis prie demokratijos ir išvengs vidaus chaoso. Trumpi, intensyvūs jėgos panaudojimo epizodai, išsaugant lankstumą priimant sprendimus, išnaudojant dviprasmiškumą ir netikėtumą, sumažinant „liūno“ riziką ir pasiekiant „pakankamai gerą“ rezultatą, daugeliu atvejų gali būti veiksmingiausia strategija.

Tačiau tikriausiai tai nėra geriausias būdas visais atvejais, ir D. Trumpo karo strategijos ribos netrukus gali išryškėti. Išpuolis prieš Iraną yra ambicingiausias D. Trumpo užsienio politikos žingsnis iki šiol. Priversti pakeisti režimą šalyje, kuri yra daug didesnė ir turi daugiau gyventojų nei Irakas ar Afganistanas, vykdant operaciją be sausumos komponento ir neturint aiškių vidaus sąjungininkų, susiduriant su įsitvirtinusiu saugumo aparatu, bus nepaprastai sunku. Galimų neigiamų scenarijų spektras – nuo IRGC vadovaujamos karinės diktatūros iki nusileidimo į vidaus chaosą – yra daug platesnis nei optimistinė demokratinio sukilimo tikimybė.

Čia prezidento lankstumas ir dviprasmiškumas gali parodyti galimą išeitį. Jei Jungtinėms Valstijoms ir Izraeliui nepavyks nuversti Irano Islamo Respublikos, jei JAV pajėgos patirs didelių nuostolių, jei Amerikos visuomenė pavargs nuo konflikto arba jei alternatyva dabartiniam režimui atrodys dar blogesnė, D. Trumpas gali nutraukti kovą. Teigdamas, kad tikslas nuo pat pradžių buvo tik susilpninti Iraną ir užtikrinti, kad jis neįgytų branduolinio ginklo, prezidentas galėtų – ir tikėtina, kad – paskelbti pergalę.

Tokiu būdu prezidentas apverstų paskutinę Powello maksimą – vadinamąją „Pottery Barn“ taisyklę. Prieš invaziją į Iraką generolas perspėjo: „Jūs jį sulaužysite – jums jis ir priklausys.“ Siekdamas palaužti Irano režimą, D. Trumpas jau signalizavo, kad Jungtinės Valstijos neprisiims atsakomybės už pasekmes. Jei režimas žlugs, Irano žmonės turės patys surinkti gabalus. Jei jis išliks, Vašingtonas užbaigs kovą ir pereis prie kitų prioritetų. Tačiau toks scenarijus atskleistų dar vieną D. Trumpo požiūrio ribotumą: jis nenutiesia kelio ilgalaikei taikai, o tik atideda konfliktą kitai dienai.

RICHARD FONTAINE yra Naujojo Amerikos saugumo centro generalinis direktorius. Jis dirbo JAV valstybės departamente, Nacionalinio saugumo taryboje ir JAV senatoriaus Johno McCaino patarėju užsienio politikos klausimais.

foreignaffairs.com