I
Kadaise, t. y. dar tada, kai Lietuvoje virė žūtbūtinės diskusijos dėl Kovo 8-osios (švęsti ar nešvęsti), viena niekada nenuvilianti feministinės konfesijos žurnalistė pareiškė maždaug taip: gėlių dovanojimo įprotis atsirado iš maisto dovanojimo tradicijos, nes neva vyras, dovanojantis moteriai, merginai gėles, simboliškai teigia galintis ją išmaitinti.
Prisimenu, kad tąkart pagalvojau, jog daug kainuotų, jeigu reikėtų išmaitinti žmoną gėlėmis, tarkime, tulpėmis iš Olandijos.
Kitas klausimas – ar tokia gėlėmis maitinama ir nesugebanti net dorai pagadinti oro moteris dar praverstų ūkyje, a?
Tačiau nepaskubėkime nusivilti minėta žurnaliste, kuri, tarkime, į čia formuluojamo klausimo esmę pabandė įsigilinti ne vedama atgyvenusių sentimentų, o demonstruodama iki galo išgrynintą mokslinį požiūrį.
Kaip yra pastebėjęs dar toks prabėgusių laikų poetas H. Heinė, visus žmogiškosios tikrovės fenomenus iš esmės galima suvesti į du – alkio ir lytinio potraukio – pradus. Vokiečių poetas Heinė, taip apibrėžęs žmogiškosios tikrovės paslaptį, iš tiesų kaip tikras pranašas numatė dvi didžiąsias žmogaus redukcinio paaiškinimo sistemas, t. y. marksizmą, su čia išplėtota kraštutinio pobūdžio ekonominio determinizmo programa ir froidizmą, su lytinės aistros teorinio modelio visrakčiu pabandžiusį atrakinti visus žmogaus sielos užkambarius.
Savo ruožtu redukcionizmas kaip toks, įpareigojantis sudėtingesnį reiškinį suvesti į paprastesnį, taip pat ir šiandien yra traktuojamas kaip mokslinio požiūrio skiepas humanitarinėje tikrovėje arba, dar kitaip tariant, redukcionistinio požiūrio plėtotė daugiau ar mažiau tiesiogiai yra tapatinama su užsiangažavimu išgryninto mokslinio metodo idėjai. Kita vertus, jeigu neturiu tokios senovinės teisės priimti reiškinį neredukuotu pavidalu, o privalau visur ir visada sekti moksliniu požiūriu ir laikytis metodinės drausmės, vis dėlto leiskite man prioritetizuoti libido versiją skrandžio bedugniškumo idėjos atžvilgiu, nes, neslėpsiu, bijau, jog įteikdamas gėlę moteriai kokia nors proga, neišgirsčiau atsakymo: nesu karvė, žolių nevalgau! Tačiau, kas sakė, kad mums bus lengva? Froidistiškai nusiteikusi moteris savo ruožtu gali atšauti: „Antanai, aš už tavęs vis tiek netekėsiu“ (neva pro gėlių puokštę, neužkliuvusi, ji kiaurai permato netyras kavalieriaus mintis).
Lengvai utriruodamas ar nepiktai šaržuodamas pacituotų žodžių autorę, tikrai nenorėjau kaip nors pažeisti anosios orumo. Kas galėtų paneigti, kad pacituotose žodžiuose išties savaip prasikiša visiškai racionali mintis, jog gėlių dovanojimas moterims moterų kovos už savo teises minėjimo dieną Kovo mėnesį yra tarsi ir perteklinis aktas, nes savo, o ne vyrų pagalbos dėka užsitikrinusios lygiateisiškumą ir daugelyje sferų stipriai pirmaudamos, nepraleisdamos nė mažiausios galimybės nugvelbti grobį iš užsižiopsojusio vyro snapo, dauguma moterų su ironija žiūri į bandymą simboliškai užmaskuoti susiklosčiusią padėtį, galiausiai nenori būti vadinamos silpnąja lytimi. Dar daugiau, kaip atrodo bent man, atgimstanti gėlių dovanojimo tradicija Kovo 8-osios proga mūsų dienomis jau žymi ne tiek vyrų norą desperatiškai išlaikyti tradicinį maskulinizminį (su Maskoliūnu priešakyje) statusą, kiek yra simbolinis vyrų baisaus pralaimėjimo ir savo silpnumo pripažinimas.
Negalėdamas išsiplėsti ta tema dėl ypatingos dienos priartėjimo, daug ką nutylėdamas, pasakysiu trumpai: moterys ne tik iškovojo lygias teises su vyrais, bet lygindami ją ir jį, dabar galime pastebėti dar ir tai, jog moteris už savo statusą ir karjerą šiandien dažniausiai kaunasi dvigubai ar net trigubai aršiau nei paprastai tai daro vyrai. Nesiūlau to fakto (jeigu tokiam pastebėjimui pripažinsime fakto statusą) vertinti vienpusiškai gerai ar blogai, tačiau akivaizdu yra tai, jog taip suprantama moterų emancipacija išblukina viso kosmoso spalvas, nuskurdina aplinką, leidžia mūsų gyvenime įsivyrauti pilkosioms tendencijoms. Todėl vyrai dabar kaip pamišę perka gėles, bandydami tokiu būdu užmaskuoti išryškėjusią kiaurymę, šitaip įveikti visuminę monotoniją. Taigi, vyrai tokiu būdu dovanoja gėles sau.
II
Kai, artėjant Kovo 8-ajai, temperatūra lauke vos ne vos perkopia nulį laipsnių Celsijaus, mano daugiabutyje paprastai iškart yra sumažinamas centrinis šildymas. Čia gyvuoja taupiųjų pensininkų, sudarančių namo gyventojų daugumą, imperatyvas, kad, nutirpus balų ledukams, jau ir tūnantis namuose žmogus gali verstis be dirbtinės šilumos šaltinio, pasišildydamas savo alsavimu arba susivilkdamas ant savęs visus spintos rūbus.
Kita vertus, dar lieka galimybė čia pagalvoti apie kažką tokio, kas sušildytų sielą net ir pašiurpusia žąsies oda pasidengusiam žmogui. Išties, ne kartą girdėti, neretai su didesniu ar mažesniu sarkazmu ištariami žodžiai apie karštą moterį dabar ataidi visu trenksmu be jokių išlygų ir mažiausio ironijos atšešėlio kaip išganymo pažadas nusidėjėliui. Dar daugiau, – pradedu įsisvajoti apie karštą moterį, sutinkamą karštuose kraštuose arba pasimatančią mūsų padangėje per didžiausius vasaros karščius.
Albertas Kamiu dienoraštiniuose užrašuose savo įspūdžius 1936 m. gegužės mėnesį iš esmės išsako tokiu kondensuotu sakiniu: „Pavakariai Alžyre, kai moterys būna tokios gražios“ (Albert Camus. Užrašų knygelės I. Baltos lankos, 2009, p.24). Atkreipkime dėmesį, jog A. Kamiu nurodo ne tik vietą, kur moterys būna gražios, užstojus karščiams, bet ir laiką – pavakario metą.
Alžyro sostinėje Alžyre, kur rašytojas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, nepaprasti, sunkiai pakeliami karščiai užstoja dar balandžio mėnesį, o baigiasi – įpusėjus rudeniui. Tačiau dabar ir Lietuvoje beveik kiekvieną vasarą galima išbandyti ekstremalius temperatūrų svyravimus, matyti, kaip atlėgus alinančiam dienos karščiui, pailgėjus šešėliams, padvelkus žengimo į naktį paslaptimi, dar neatvėsusios moterys sutyvuliuoja, pradeda žaižaruoti visu neįmanomu savo grožiu, ilgai leipusios ir truputėlį pavytusios karščio zenite, iš naujo pasimato pro aromatų debesėlį.
Kita vertus, į dienos pabaigą kavinės dialektikai ne tik Alžyre pradeda diskusijas dėl amžinojo rato – ar moteris tampa viliojančiai paslaptinga nuo artėjančios nakties dvelksmo, ar – priešingai – naktis pavirsta paslaptingu labirintu dėl moters artumo?
Moteris gyvena paslapties kriauklėje, tai – tikrieji moters namai; moteris be paslapties yra besivalkiojanti dykumos karštyje, užklimpusi proletarinėje dienos šviesoje moteris.
Kita vertus, Sandro Botičelio „Venera“ vaizduoja deivę, atplaukiančią į krantą, jai stovint ant kriauklės kraštelio. Iš tiesų, išsilukštenimo, jeigu norite, išplyšimo, žargonu tariant, išsipakavimo ar išpakavimo motyvas kiekvieną moterį daro deive. Ar sakote, kad moteris užburia kaip vaizdinys? Tačiau, kaip atrodo, normalių refleksų vyrą, sutikusį moterį, drauge ištinka garsinės haliucinacijos, t. y. jis girdi kaip turėtų skambėti jos išsipakavimo iš rūbų melodija, koks čia yra rūbų šlamėjimo kontrapunktas tarp standumo ir minkštumo pustonių. Jeigu aš tokio moters skambėjimo negirdžiu, darau išvadą, kad prasilenkiau su visiškai tuščiavidure moterimi.
Nesakykite, lengvai paryškintas, nieko čia neperspaudžiant, daiktiškumas, mechaniškumas ar net objektiškumas daro moterį dar labiau pikantiška ir paslaptinga būtybe.
Kas be ko, į moterį reikia įsižiūrėti iki kraujo akyse, kad būtent toks vaizdinys tau išliktų, stojusiam mirties akivaizdoje! Tiesa, taip filosofas kalbėjo apie būtį, atsidengiančią jusliniais didingo grožio, tarkime, kalnų tarpeklių pavyzdžiais. Taigi kyla klausimas – ar toks sugretinimas nesubanalina kalbėjimo apie būtį, neperveda filosofinio užsiangažavimo į nepateisinamai lengvabūdišką plotmę? Tačiau šiuos pavyzdžius galima apversti, neprarandant didingos rimties, tariant, kad būties pasimatymas be visa ko kito turi pažadinti ir mūsų drovumą bei pietetą, jeigu nenorime prilygti tam vojaristui, kuris bukai išsproginęs akis pro rakto skylutę žiūri į nusimetusią rūbus moterį.
Tačiau jeigu suprastume čia žodį „karšta“ ne kaip metaforą, o tiesmukai, banaliausia temperatūros prasme, ne taip jau viliojančiai skambėtų pažadas apie karštą kaip Sacharos saulė moterį savaime jau karštą dieną, ar ne? Tačiau kaip tik čia sau leisiu įsiterpti, primindamas, kad, regis, kiekvienas brandesnio amžiaus vyras yra sutikę tokių moterų, nuo kurių kakta išrasoja šaltais prakaito lašais net pačią karščiausią dieną. Tarkime, kad taip yra dėl to, jog moteris gali būti tokia pat gili paslaptis kaip kapo duobė.
Mirtis ir erotika yra dvi skirtingos to paties reiškinio pusės… Daug kartų girdėti, banalūs žodžiai, tiesa? Net ir neskaitę Biblijos žmonės žino pasakojimą apie išvarymą iš rojaus, apie tai, kaip nuraškęs uždraustą gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių žmogus Dievo yra baudžiamas mirtimi.
(Dievas yra toks negailestingas, kad pasmerkia žmogų myriop dėl vieno obuolio?)
Kaip visi gerai žinome, šis Biblijos pasažas yra tapęs lengvabūdiško pasišaipymo dalyku mūsų mokslingoje, t. y. pusiau išsilavinusių žmonių visuomenėje. Tačiau iš tiesų ne pasakojimo fabula sukuria prasmę, o galimos interpretacijos. Garsus žydų tautybės filosofas Levas Šestovas šį mitą (?) interpretuoja taip, kad esą pats žmogus savo laisvu apsisprendimu pasirenka mirtį vardan gyvenimo kaip pažinimo savo rizika ir erotikos nuotykio.
Tobuloje rojaus pilnatvėje nėra jokio judėjimo į priekį, nėra pažinimo raidos padalų ir gyvenimo įvairovės. Visa to nėra Edeno soduose, tačiau visa tai uždera mirties šabakštynuose. Taigi žmogaus baigtinumas, t. y. mirtingumas gali būti suprantamas kaip pozityvus būties pradas (taip pat ir I. Kanto filosofijoje fokusuotas dėmesys žmogaus baigtinumui nėra kokia nors nuoroda į negatyvumą, trūkumą, nepakankamumą, baigtinumas čia nereiškia defektyvumo, bet yra atpažįstamas kaip gyvenimo įprasminimo prielaida).
Šio mito kontekste moteris („gundytoja“) iš tiesų gali būti atpažinta kaip mirties kūrėja, bet būtent kaip tokia, kuri drauge yra gyvenimo upė.
Žmogus yra baigtinė, bet drauge atvira begalybei būtybė. Šitaip paradoksalus žmogaus būties būdas daro jį imlų paslapčiai. Toks savo esme yra „sugundytas“ žmogus.
III
Kita vertus, jeigu mes redukcionistinį požiūrį kapitalizuotume iki galo, būtų galima sakyti, kad Kovo 8-ąją vyrai dovanoja gėles Dievui, panašiai kaip Dievas dovanojo vyrui moterį, pripažindami faktą, kad moters išradimas pagerino pasaulį, jog tai galiausiai yra geriau nei onanizmas…
kai tavo vidujinės patirties mažytė
žemė yra tik dydžio kaip monetos
žiūrėk kaip viskas sužaliavo žydi
gamta jau nesidrovi tu tik pasimetus
ir aš nesuprantu čia nieko jau užlūžęs ties
posūkiu į margumynų kosmą
žinau tik tai kad niekas man suprasti nepadės
o tau čia prisitaikyti vis tiek padės kosmetika
Su artėjančiiomis, mielos brangūs eL Tė vyramoteros.
„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk!O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą“
„Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. Kad ir ką sėji, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą, sakysime, kviečių ar kitokių javų. Tuo tarpu Dievas duoda jam kūną, kokio panorėjęs, ir kiekvienai sėklai savišką kūną.
Kūnai nevienodi. Žmogaus kūnas vienoks, gyvulių kitoks, dar kitoks kūnas paukščių ir vėl kitoks žuvų. Taip pat yra dangaus kūnai ir žemės kūnai, bet vienoks dangaus kūnų spindesys, kitoks žemės kūnų. Vienoks saulės švytėjimas, kitoks mėnulio blizgesys ir dar kitoks žvaigždžių žėrėjimas. Net ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi spindėjimu.
Toks ir mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Jeigu esama juslinio kūno, tai esama ir dvasinio. Taip ir parašyta: Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia. Ne dvasinis esti pirmiau, bet juslinis, ir tik paskui dvasinis. Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas, antrasis žmogus iš dangaus. Koks žemiškasis, tokie ir žemiškieji, o koks dangiškasis, tokie ir dangiškieji. Ir kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo paveikslą.
Bet aš jums, broliai, tvirtinu: kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda.
Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis kūnas apsivilktų negendamybe, šis marus kūnas apsivilktų nemarybe.
Kada šis gendantis kūnas apsivilks negendamybe ir šis marus [kūnas] apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis:
Pergalė sunaikino mirtį!
Kurgi, mirtie, tavoji pergalė?
Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!
Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga įstatymas.
Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Tad, mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje.”
Antrasis Adomas ir Naujoji Ieva: Ankstyvieji Bažnyčios Tėvai (pvz., Augustinas, Tertulijonas ir Jonas Chrizostomas) nubrėžė tiesioginę paralelę tarp Adomo ir Kristaus. Kaip Ieva buvo sukurta iš miegančio Adomo šono Pradžios knygoje, taip Bažnyčia („naujoji Ieva“ arba Kristaus Nuotaka) buvo sukurta iš „naujojo Adomo“ (Jėzaus) šono, kai šis „miegojo“ mirtyje ant kryžiaus.
Bažnyčios gimimo pradžia,žaizda Jėzaus šone laikoma „gimimo atsivėrimu“, iš kurio gimsta Bažnyčia ir kartu nauja žmonija. Ištekėjęs kraujas ir vanduo laikomi „gimimo vandenimis“.
Sakramentinis atgimimas (Krikštas ir Eucharistija): Kraujas ir vanduo interpretuojami kaip sakramentų simboliai: vanduo krikštui (seno nuplovimas, naujo sukūrimas) ir kraujas Eucharistijai (naujo gyvenimo maitinimas). Per juos gimsta ir maitinama Bažnyčia, o tikintieji atgimsta naujam gyvenimui. „Naujas kūrinys“ ir Naujoji Sandora: Šis įvykis žymi naujo kūrinio ir naujos sandoros pradžią. Jėzaus, kaip tikrojo Šv Velykų Avinėlio, šonas yra perduriamas, kad galėtų tekėti gyvasis vanduo (Šventoji Dvasia) ir atperkantis kraujas. Tai mirties vietoje esantį kryžių paverčia gyvybės šaltiniu.
Nuopuolio pasekmių panaikinimas,kūno šono perdūrimas panaikina nuopuolio pasekmes, suteikdamas naują, dvasinį ir amžiną gyvenimą, sukurdamas tikinčiųjų bendruomenę („kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno“Adomas ir Ieva pradžios knyga), kurie yra vieningi su Kristumi.
Vėl klimaksinio diedo bezdalai.
…oi,ratavokit,vel vacys su savo menstruaciniu paketu atsliukino….menesines zmogai,ka jau cia.Tik kodel save ivardija vacys,o ne ….vace….kaip muse ce ce….fui,xaliera…
Pablevyzgok dar, senas nuорisa.
…na,kad jau taip pageidauji – vacys vacys,senas by..bys…..
Tik tiek tesugebi, sena руzdа?
…tu teisus,kazkaip blankoka.Reik zodi…senas…pakeisti – nupuves.Bus labiau panasu i tiesa.Sifilis – ne sposai.Ypac,kai per smegenus trenkia.Apie gala – tai tik juokeliai.Nupuvo tai nupuvo,vis tiek tau be naudos.Ale,kiek mergeliu apkretei….nors ne – kas gi tau butu dave….Gydykis,varguoli kokiais tepalais,ar ka…..
Mėgsti čiulрti bуbį?
..tu tepalu tepkis galva,nes smegenai istekes per nupuvusia nosi…Pabuk kaip Sarikovas po labotomijos – tuoj sakysi….abrrr abrrrr…
Senas bezdalas net blevyzgoti nesugeba. Visiškas nevykėlis.
…sakyk,by…by,o tau is nupuvusios nosies bega zalia sperma,skrepliai ar tik liulys,a….zinok,kad netrukus ir ismatos pasipils,tik turesi jas pagaliuku issikrapstyt…o jau dvoksi,visai kaip lauko budele…Kad bezdesi pro nosi tai net nekomentuoju – jau dabar taip darai….bhweeeee
Nesisiok į savo rausvą sijonuką. Jei turi kiaušus, išdrįsk parašyti žodį „bуbуs” be tarpo, nususėli.
Tradicinėms šventėms ruskiai ir komunistai buvo sugalvoję atitikmenis. Gegužės pirmoji yra komunistų Velykos (Atvelykis yra gegužės 9), Novyj God’as yra komunistų Kalėdos ir taip toliau. Kovo aštuntoji yra komunistų šv. Valentinas. Švęsti tą komunistinę nesąmonę jau 36 metus laisvoje Lietuvoje yra absurdas ir sarmata.
O kas yra komunistų Vėlinės / Visi Šventieji?
Spalio revoliucijos metinės.
Vasario 23 d. pas rusus dar yra užgavienės
„sudėtingesnį reiškinį suvesti į paprastesnį“
Rusicizmas „svesti“. Lietuviškai galima suvesti vaikus į aktų salę ir pan., o šia reikšme labiausiai tiktų lotyniškas žodis „redukuoti“. Beje, jau anksčiau buvo apie tai kalbėta, kai autorius buvo parašęs, kad kažkas į kažką „susiveda“ (svoditsa).
„žargonu tariant, išsipakavimo ar išpakavimo motyvas“
Pamatęs tai pirmą kartą E. Čiuldės raštuose net pagalvojau, kad gal tai yra pirmasis jo anglizmas „unpack“ (su reikšme „išlukštenti, suprasti, išanalizuoti“). Vėliau ėmė atrodyti, kad tas anglizmas pirma buvo patekęs į tą kitą kalbą kaip „raspakovat“ ir „raspakovka“, o iš ten jau į p. Čiuldės raštus. Regis, sveikinti su pirmuoju pavartotu anglizmu dar anksti.
Visų straipsnyje pavartotų rusiškos kilmės „stiliaus štampų“ net neminėsiu.
„Kaip yra pastebėjęs dar toks prabėgusių laikų poetas H. Heinė, visus žmogiškosios tikrovės fenomenus iš esmės galima suvesti į du – alkio ir lytinio potraukio – pradus.“
Ne Heine, o Schiller’is. Ir ten minimas ne „lytinis potraukis“, o meilė.
tokios prasmės žodžio prireikia gan dažnai , tai greta lotyniško „redukuoti” pravartu turėti ir lietuvišką atitikmenį. .Jei ne suvesti, tai gal sutraukti, suraukti (juok), susklembti, tik bijau ir vėl rusas bus aplenkęs
..pusrusis is pusrusio pageidauja anglicizmu,kuriuos nusiteikes svesti iki paskutiniu razumelio likuciu blyksniu,nes lietuvisko zodzio….suvesti….reiksmiu nebesugeba suvokti….zinia,Silerio ir Heines studijos issunke sia zmogysta negyvai.Tiesa,domejosi ne kuryba,o DI,kurio info cia taip bravuriskai zongliruoja,dedamasis tuo,kuo nesas.Apgailetinas nuokrypa ir tiek….
suglausti,suglaudinti
Redukuoti -> supaprastinti.
Įmanoma. Beje, matematikoje sakoma „suprastinti“. Tai yra paminklas senesnei lietuvių kalbai, kai „prastas“ reiškė „paprastas“ (Katechismuso prasti žodžiai ir t.t.).
…gal i virseli bent pazveltum,apuoke – be DI visiskas analfabetas,akcentuojant kamieno …anal – tik sikna ir galvoji…..prrrrrrrr…
Puikiai pastebėjote, 98% jo teksto yra sugeneruota DI. Citatų tikslinimas – 100% su kaupu. Jis ar ji? Pedantiškumas, emocinis prisirišimas prie Čiuldės, tapęs gyvenimo manija, kekšiškumas rodytų į moterį, tačiau nustatyti tiksliau yra sunku, nes DI neturi lyties.
…viena aisku – tai amorali,maniakiska ir kvaila butybe.Tokiu buna ir gatvej – prikimba nei is sio,nei is to,sunku atsikratyt.Visuomenej daug galvos ligoniu,ka jau cia……
Vakar buvo šv.Kazimieras, ar prisiminėte, pasimeldėte, paprašėte užtarimo tenai, Aukštybėse? Kur pritinkantis strapsnis portale? O čia išsiplėtojo diskusija bedieviško bolševikiško mums atnešto papročio proga.Tfu!
…nu ko tu cia taip spjaudaisi – va,tik ka pranese,kad Skotijoj nabasnykus isverda ir istirpdo,o po to nuleidzia i WC – ir jokiu kapo duobiu,Kaziuku jau nebereik….o tu – tfiu ir tfiu…..matai,kas ant svieto dedasi….
gerai gerai, daugiau nebūsiu.
PURIMAS – žydų šventė, kuria minimas jų išsigelbėjimas nuo pražūties, jiems rengtos Persijoje jos ministro Amano V a. prieš Kr.. Ja prisimenama istorija apie Esterą, Persijos karaliaus Kserkso žmoną, kuri išgelbėjo žydų tautą. Šis įvykis aprašytas Senajame Testamente Esteros knygoje. Purimas švenčiamas kovo pradžioje, yra karnavalinio pobūdžio, puotaujama, keičiamasi dovanomis.
Vokietijos Komunistų partijos CK narė žydė Klara Eissner, 1857 m. gimusi Vokietijoje, tarptautinio komunistinio judėjimo aktyvistė, 1910 m. kovo 8 d. Kopenhagoje vykusioje tarptautinėje moterų konferencijoje Purimo ir Esteros garbei kovo 8-tąją pasiūlė paskelbti tarptautine moterų švente (1910 metais Purimas buvo kovo 8.) Klara Eissner nuo 1882 m. pasivadino Cetkin, o jos vyras Osipas – žydas iš Odesos bindiužnikų. Kai Klarai buvo 40 metų, ji įsimylėjo 18 metų jaunesnį studentą dailininką Cundelį ir ištekėjo antrąsyk. Jų namuose Silenbuche dažnas svečias buvo žydės Blank sūnus Vladimiras Leninas.
Klaros Eissner-Cetkin-Cundel sūnus iš pirmos santuokos Konstantinas (g.1885) 1907 m. tapo mamos draugės, 14 m. už jį vyresnės Lenkijos žydės komunistės Rossalijos Luxenburg meilužiu.
Mirė Klara 1933 m., urna su jos pelenais įmūryta į Kremliaus sieną. Sovietines moteris su žydų švente Purim-Cetkin-Eissner-Cundel diena tiktų pasveikinti, nes jų valstybę žydai sukūrė, o jos kitokių švenčių neturi… O Lietuvos moteris – buvusias tremtines, kalines, krikščiones, patriotes ir visas mąstančias – sveikinti su okupantų atnešta žydės Cetkin-Eissner-Cundel diena būtų įžeidimas ir absurdas.
…o kazi,fania uz sporo rumu pavogima is liewuwiu tautos,imurys i kremliaus siena…ar ne…
Puikus Jono komentaras, ačiū! Tik ką reiškia „bindiužnikas”?
..sveiki gyvi,gave Dieviska iranki – zodi,kuri setoniskoji redakcija megsta uzdraust.Anyms mat nepatinka,jei uzsimanai uzrasyt Dostojevskio romano pavadinima…ma juos galai,ligonius,sergancius to pavadinimo liga- negi pykt ant ligoniu…………mielas Autoriau,karviu ir karveliu saveika buva edeniska kaip kamanes duzgimas pavasario ziedynuose,jei tik tas karvelis turi bent kiek racijos – tereikia viso labo nepagailet zoleliu kuoksto – ir,valia valuze – viskis,alus,vynas – legaliai,su nuostabiausia uzkanda liejasi laisvai………..priesingu atveju,zinia,kapo duobe,kraupus zodziai ar net fizine prievarta bei smurtas – neneigtina,o,tiketina……………..visa tai neverta keliu desetku grasiu ekonomijos,prisidengiant proletariniu hegemonizmu,klara cetkin.Valio musu romiu akiu karvytems – naudingi gyviai,kad ir ka sakytum……
p.s. imant domen,kad nuo sv.Kaledu,Naujuju metu,Vasario 16,sv.Vlentino,Kovo 8,Kovo 11….ir t.t. tarpai nedideli…….nuejes pas seimos daktare ir paklaustas……ar vartoju alkoholi…..ir atsakes,jog isvis negeriu,o tik sventes svenciu – sutikes nepatiklu daktares zvilgsni – tyra sirdim priduriau – tikrai tikrai……
….is ko matyti,kad abstinentams musu teritorijoj – ne vieta…..o ir daktarams nederetu uzdavinet keistu klausimu…..
Tai uogų vynelį tik per šventes? Ar abstncj etaloninė? 2
…nebesipliskink,pats matai,kad nusneki…
Edvardas Čiuldė užsidavęs klausimą – „Kodėl vyrai dovanoja moterims gėles Kovo 8-osios proga?”-, straipsnelyje „pritaikęs savo redukcinį požiūrį”, tai yra Kovo 8 dieną „REDUKAVĘS” („logiškai, moksliškai.. skaidęs į sudėtines dalis) iki savo daugiabučio, kuriame gyvena daugumoje pensininkai, ir kurie prašo, artėjant pavasariui, pamažinti šildymą; Prancūzijos rašytojo A.Kamiu „kondensuoto sakinio – „Pavakariai Alžyre, kai moterys būna tokios gražios“; iki – ” į moterį reikia įsižiūrėti iki kraujo akyse, kad būtent toks vaizdinys tau išliktų, stojusiam mirties akivaizdoje! Tiesa, taip filosofas kalbėjo apie būtį..”;.. galų gale „KAPITALIZAVO”, tai yra „REDUKAVIMO POŽIŪRĮ LAIKĖ IKI GALO”, sekančiai – „Kovo 8-ąją vyrai dovanoja gėles Dievui, panašiai kaip Dievas dovanojo vyrui moterį, pripažindami faktą, kad moters išradimas pagerino pasaulį, jog tai galiausiai yra geriau nei onanizmas…”
Be didelių „REDUKCIJŲ su KAPITALIZAVIMAIS”, telieka konstatuoti, kad iš tiesų KOVO 8 tėra 1908 m. Niujorko tekstilės pramonės darbininkių protestų už geresnes darbo sąlygas metinių minėjimas, kuris Tarybų Sąjungoje buvo padarytas valstybine švente – tarptautine moters diena (mamų šventė…, buvo prie šio šventės kartais „pripaišoma” Lenkijoje gimusi, Vokietijoje savo socialdemokratinę veiklą vykdžiusi Roza Liuksemburg.. ).. Prancūzijoje kovo 8 ir po šiai dienai išliko taip pat, tiesa ne kaip valstybinė šventė, kaip komunistų, socialistų.. šventė – tarptautinė moterų kovos diena už savo lygias teises…, kurios simbolis yra gėlė „mimoza”..
Kaip visada – nemokšiškumas.
…nepykit ant vargso siauciaus – jis ne is blogos valios,o del vitaminu trukumo…..batsiuvio dirbtuvelej pelesis,dregme ir saules stoka….o ir mityba nelabai…
Mums lietuvems KOvo 8 yra reliktinė tarybinė šventė kurią švenčiame protestuosdami prieš „ne tokią” Lietuvą, landsbergistų mums klastingai įsiūlytą vietoje buvusios tarybinės. Jei Lietuva būtų „tokia”, tuomet nešvęstume.O kodėl protestuodami nešvenčiame Vasario 23? Ogi dėl to kad nesame tokie ***** kokiais apsimetame.
Kaip atsako į šį klausimą DI.
Kovo 8-oji švenčiama kaip Tarptautinė moters diena (arba Tarptautinė moterų solidarumo diena), skirta paminėti moterų pasiekimus, kovą už lygias teises, balsavimo teisę bei geresnes darbo sąlygas. Ši diena primena apie lyčių lygybę ir skatina atkreipti dėmesį į socialinę, ekonominę bei politinę moterų padėtį.
Wikipedia
Wikipedia
+2
Pagrindinės šventės ištakos ir reikšmė:
Istorija: Ši diena siejama su XX a. pradžios moterų judėjimais. 1910 m. Kopenhagoje Klara Cetkin pasiūlė šią dieną skirti moterų kovai už laisvę ir lygias teises.
Solidarumas: Pradžioje tai buvo politinė diena, skirta kovoti prieš nelygybę ir už geresnes darbo sąlygas.
Tarptautinis pripažinimas: Nuo 1975 m. šią dieną oficialiai mini Jungtinių Tautų Organizacija.
Lietuvoje: Lietuvoje kovo 8-oji yra atmintina diena, švenčiama kaip solidarumo ir pagarbos moterims diena.
Wikipedia
Wikipedia
+2
Nors šiandien tai tapo proga pasveikinti moteris, dovanojant gėles, šventės esmė išlieka moterų teisių ir pasiekimų pripažinimas.
Gimtoji kalba
Gimtoji kalba
+1
Tarybų Lietuvoje Kovo 8 buvo Tarybinės moters diena, o ne šiaip bet kokios pasitaikiusios