Prezidento finansavimo planas Lenkijos gynybos stiprinimui pašalina riziką, kad Briuselis laikys lėšas įkaitais, jei jam nepatiks šalies pateikiamos „pažangos ataskaitos“.
Filipas Łapińskis
Kelias savaites Lenkijos politikoje dominavo vienas klausimas: vyriausybės sprendimas pasinaudoti ES SAFE priemone – saugumo veiksmų Europai iniciatyva – naujai karinių pirkimų bangai finansuoti. SAFE yra 150 mlrd. eurų vertės ES priemonė, pagal kurią teikiamos ilgalaikės paskolos viešiesiems pirkimams gynybos srityje; jei ji bus įgyvendinta, Lenkija galėtų tapti pagrindine jos naudos gavėja, turėdama galimybę gauti 43,7 mlrd. eurų (apie 188 mlrd. PLN). Donaldas Tuskas ir jo kabinetas tai pristatė kaip strateginį proveržį ir būtiną galimybę: pigų finansavimą skubiam perginklavimui ir kartu paskatą vidaus pramonei. Pareigūnai teigia, kad daugiau nei 80 proc. lėšų galiausiai liks Lenkijoje, o kai kurie vyriausybės skaičiavimai siekia net 89 proc.
Finansinės sąlygos iš tiesų atrodo patrauklios pagal dabartinius Europos standartus. Lenkija gautų iki 15 proc. išankstinio finansavimo (apie 6,5 mlrd. eurų) su 3,17 proc. palūkanomis ir itin ilgais grąžinimo terminais. Vyriausybei, spaudžiamai greitai modernizuoti ginkluotąsias pajėgas, tai nėra nereikšmingi pranašumai.
Tačiau programa labai greitai tapo politiškai sprogstama, nes konservatyvi opozicija kėlė abejonių dėl kelių svarbių SAFE aspektų. Pirma, konservatoriai teigia, kad SAFE įtvirtina politinį svertą gynybos finansavime: išmokos priklauso nuo periodinių pažangos ataskaitų, kurias vertina Komisija ir kuri gali sustabdyti mokėjimus, jei ataskaita laikoma nepatenkinama. Šalyje, kuri vis dar jautriai reaguoja į ankstesnius susirėmimus su Briuseliu dėl ES lėšų sustabdymo, bet koks mechanizmas, paverčiantis karinę modernizaciją Berlaymont vertinamu klausimu, kelia nepasitikėjimą (ypač buvusiai valdančiajai partijai „Įstatymas ir teisingumas“). Antra, teigiama, kad SAFE europinė viešųjų pirkimų logika yra pernelyg ribojanti šaliai, kurios perginklavimas labai priklauso nuo Amerikos ir Pietų Korėjos tiekėjų. Trečia, konservatoriai perspėja, kad projekte numatytas terminas pasirašyti konkrečias viešųjų pirkimų sutartis tarp valstybinių agentūrų ir karinės pramonės įmonių baigiasi gegužės pabaigoje – toks trumpas laikotarpis ir dėl to kylantis skubėjimas apsunkintų esminių sutarčių detalių užtikrinimą ir pirkimų suderinimą su nuoseklia karine strategija. Ketvirta, konservatoriai mano, kad mechanizmas yra dar vienas žingsnis link didesnės fiskalinės ir strateginės priklausomybės nuo Briuselio.
Iki vasario pabaigos Lenkijos parlamentas patvirtino teisės aktus, leidžiančius BGK (valstybiniam plėtros bankui) valdyti lėšų mechanizmą, ir jie buvo perduoti prezidentui. Karol Nawrocki turi priimti sprendimą dėl įstatymo projekto (o vėliau ir dėl Lenkijos dalyvavimo SAFE programoje) iki kovo 20 d., tačiau jis susiduria su ypač sudėtinga dilema. Parašas suteiktų vyriausybei didelę politinę pergalę svarbioje Lenkijos saugumo srityje ir įvarytų pleištą tarp prezidento ir jo konservatyvios politinės bazės, reikalaujančios atmesti įstatymo projektą. Veto, priešingai, būtų nepopuliarus, nes dauguma lenkų (įskaitant kariuomenės generalinį štabą) palaiko įstatymą, matydami jame sveikintiną galimybę palengvinti skubų karinės modernizacijos procesą, nors prezidentas negali visiškai panaikinti prieigos prie SAFE, o tik gerokai sumažinti Lenkijos dalyvavimą programoje.
Būtent šiomis aplinkybėmis siekia pasinaudoti Donaldas Tuskas ir liberali vyriausybė, rengdami retorinį puolimą prezidento veto atveju. Lenkijos užsienio reikalų ministras ir vicepremjeras Radosławas Sikorskis jau pareiškė, kad SAFE atmetimas reikštų prezidento, kaip vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, vaidmens atsisakymą. Tokia kritika nebūtų pirmas politinio išpuolio prieš prezidentą atvejis, tačiau šį kartą, atsižvelgiant į visuomenės nuotaikas, ji iš tikrųjų gali turėti poveikį.
Bet kuriuo atveju D. Tuskas gauna naudos: parašas būtų vyriausybės trofėjus, o veto leistų liberalams įvardyti Nawrockį kaip trukdantį saugumui – argumentą, skirtą dominuoti artėjant 2027 m. parlamento rinkimams.
Atrodo, kad nepaisant iššūkių, Karolis Nawrockis rado politinę išeitį. Praėjusį trečiadienį kartu su Lenkijos nacionalinio banko (NBP) prezidentu Adamu Glapińskiu surengtoje spaudos konferencijoje jis pasiūlė „lenkišką, išsamią, saugią ir suverenią alternatyvą“ – „Lenkijos SAFE 0 %“ – ne mažiau svarbią programą, kuri būtų visiškai finansuojama naudojant Lenkijos nacionalinius išteklius ir būtų be palūkanų bei skolų. Nawrockis teigė, kad šis vidaus mechanizmas, net jei ir teisiškai sudėtingas, pašalintų visus Europos SAFE trūkumus, leisdamas Varšuvai savarankiškai finansuoti viską, ko ginkluotosioms pajėgoms labiausiai reikia, įskaitant galimus pirkimus iš Jungtinių Valstijų.
Kaip Nawrockis ir Glapińskis ketina užsitikrinti tokias didžiules lėšas alternatyviajai Lenkijos SAFE programai? Atsakymas slypi Lenkijos aukso atsargose, kurių vertė ne tik išaugo dėl pasaulinių aukso kainų kilimo, bet ir dėl nuolatinių didelio masto pirkimų, kuriuos vykdė Adamas Glapińskis, per pastaruosius kelerius metus daugiau nei keturis kartus padidinęs nacionalines aukso atsargas.
Prezidento plano detalės buvo paskelbtos po dienos. Kaip paaiškino prezidento patarėjas finansų klausimais Leszekas Skiba, yra du galimi keliai, kaip užtikrinti Lenkijos SAFE 0, atsižvelgiant į konstituciškai jautrų NBP veiklos pobūdį: pirmasis numato didžiulių aukso atsargų perkainojimą pagal dabartines rinkos kainas; gautas pelnas (net jei tik apskaitinis) galėtų būti pervestas iš NBP tiesiogiai į Ginkluotųjų pajėgų paramos fondą. Kita vertus, dalis aukso galėtų būti parduota pasaulinėje rinkoje ir nedelsiant išpirkta iš NBP užsienio valiutos atsargų, o gautas pinigų srautas būtų panaudotas Lenkijos SAFE programai.
Šis pasiūlymas greitai perkėlė spaudimą D. Tuskui, vėl sutelkė konservatorius šiam klausimui ir net sulaukė kai kurių centro kairės veikėjų, tokių kaip buvęs finansų ministras Grzegorzas Kołodko, pagyrų. Tokiu būdu Nawrockis, atrodo, išvengė politinių spąstų ir atgavo iniciatyvą šiuo klausimu, ragindamas pasiekti nepartinį susitarimą ir greitai įgyvendinti būtinus teisinius pakeitimus, kad būtų galima sparčiai įdiegti Lenkijos SAFE kaip visapusiškai geresnę alternatyvą. Kita vertus, kritikai (pavyzdžiui, liberalūs komentatoriai ar Sławomiras Mentzenas, Konfederacijos partijos lyderis ir aršus „Teisės ir teisingumo“ varžovas) atsako, kad „0 %“ yra tik patogus politinis prekės ženklas, nes reali kaina perkeliama į centrinio banko balanso mechaniką ir būsimus pelno pervedimus, keliant teisinius ir makroekonominius klausimus.
Tačiau vyraujantis politinis pasiūlymo vertinimas buvo gana teigiamas, nes dauguma partijų iš viso politinio spektro nedrįso kritikuoti šios idėjos, o vietoj to siūlė priimti abi SAFE programas kaip papildomas priemones, panaudoti Lenkijos SAFE iki aštuonių atominių elektrinių statybai (ir taip spręsti gilėjančią energetikos infrastruktūros krizę) arba net stabilizuoti prastėjančią visuomenės sveikatos priežiūros sistemą. Pats Donaldas Tuskas priklauso pirmajai kategorijai. Savo pirmojoje reakcijoje jis pareiškė esąs pasirengęs derėtis dėl paramos bet kokioms prezidento įstatymų leidybos iniciatyvoms, tačiau kartu pabrėžė absoliučią būtinybę, kad prezidentas pasirašytų Europos SAFE aktą.
Situacija vystosi greitai, nes prieš pat praėjusios savaitės pabaigą Karolis Nawrockis pakvietė Adamą Glapińskį, ministrą pirmininką D. Tuską ir ministro pirmininko pavaduotoją bei gynybos ministrą Władysławą Kosiniaką-Kamyszą į susitikimą prezidento rūmuose antradienį, kovo 11 d., aptarti SAFE 0 teisės aktų detalių prieš artėjančią parlamento sesiją.
Kadangi Nawrockis vėl perima iniciatyvą ir maksimaliai išnaudoja likusį laiką prieš priimdamas galutinį sprendimą dėl ES SAFE akto, artimiausios dvi savaitės gali nulemti tiek suverenių, tiek į Europą integruotų ginkluotės projektų ateitį, bet dar svarbiau – iš naujo apibrėžti Lenkijos prezidento ir ministro pirmininko vaidmenį bei galias valdant šalies saugumo politiką.
Filip Łapiński yra akademinis dėstytojas, komentatorius ir pedagogas, dirbantis Lenkijos Didžiojo projekto („Polska Wielki Projekt“) fonde – konservatyvioje ir patriotinėje idėjų kalvėje Varšuvoje, Lenkijoje.
europeanconservative.com
