Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Tu bijai! – Ne, tai tu bijai! Ieškokit Gudručio, arba kaip nužudyti Sukilimo atmintį (III dalis)

Tęsinys. Pradžia ČIA ir ČIA.

Kas išgąsdino socialdemokratus?

Seimo rezoliucijos dėl Birželio sukilimo klausimas yra ne žodžių klausimas. Tai – ne baimės ar drąsos „pagerbti“ Sukilimą, taigi ne politiškai korektiško ar politiškai nekorektiško kalbėjimo apie jį reikalas. Tai – politinės valios ir drąsos priimti valstybę teisiškai įpareigojantį sprendimą klausimas.

Tačiau Seimo nario pasisakymuose jis nepastebimai paverčiamas būtent kalbėjimo būdo klausimu. Socialdemokratai rezoliucijos esą neleidę net svarstyti todėl, kad ji pasirodžiusi jiems ir „beprotiškai“ išgąsdinusi kaip nesaugi ir nepolitkorektiška. O kaip kitaip?

Jeigu ji būtų buvusi saugi ir politkorektiška – jiems nebūtų pritrūkę drąsos pasakyti apie Sukilimą visiems žinomą tiesą!

Šitaip rezoliucijos politinis nekorektiškumas – Seimo daugumai siaubą keliantys pernelyg drąsūs rezoliucijos žodžiai ir teiginiai – tampa jos vertės įrodymu.

Šitaip iš V. Sinicos akiračio iškrenta visiškai kita galimybė. Juk rezoliucija galėjo būti atmesta ne todėl, kad ji buvo dalykiška, turininga, drąsi ir politiškai nekorektiška, o dėl visai kitos priežasties. Juk ji nei per nago juodymą neartino prie pamatinės politinės problemos – pripažinti Sukilimą – sprendimo.

Tai kas vis dėlto išgąsdino socialdemokratus? Ir ar toji baimę varanti priežastis nėra ta pati, kuri 2000 m. išgąsdino V. Landsbergį ir nuo to laiko ketvirtį amžiaus kaip šešėlis lygiai taip pat lydi konservatorius?

Dar viena krentanti į akis smulkmena: tas visas be išimties partijas persekiojantis baubas tarsi trumpam atstoja ir kiekvienos partijos išgąstis lyg ir atslūgsta, kai tik toji partija po rinkimų praranda valdžią ir atsiduria opozicijoje.

Iš tiesų keistas ir vertas dėmesio dėsningumas, prie kurio teks sugrįžti. Tačiau iš filosofinio skrydžio aukštumų įsijautusiai smerkiantis socialdemokratus už bailumą Seimo narys, atrodo, šio dėsningumo nepastebi.

Vis dėlto kalbant apie baimę, juolab „beprotišką“, sunku bent paviršutiniškai neįvardyti jos priežasčių ir nenurodyti kelių jai įveikti kada nors ateityje. Atrodo, tos priežastys yra dvi.

Seimo narys apgailestauja: „Deja, iki rezistencijos aukų suvokimo dar labai toli.“ Šį apgailestavimą reikėtų suprasti taip, kad tautos atstovai nebalsuoja už tokias rezoliucijas, nes jiems trūksta istorinių žinių.

Elementarus neišprusimas ir tamsumas – štai kas yra pirmoji niekaip neįveikiamos baimės priežastis. Vaistas nuo jos – visuomenės ir parlamentarų švietimas bei edukacija Sukilimo klausimu. Daugiau istorinių konferencijų, diskusijų prie apskritų stalų, šviečiamųjų straipsnių ir mokomųjų laidų – ir įvyks lūžis. Baimė pranyks.

Bėda ta, kad šitoks žvilgsnis į ateitį ne tik iškreipia žiūros perspektyvą. Toji perspektyva tiesiogine šio žodžio prasme yra apverčiama nuo kojų ant galvos. Iš tikrųjų reikėtų sakyti ne kad iki rezistencijos aukų suvokimo dar labai toli, bet kad iki jų suvokimo jau labai toli. Šitokio tikrovės apvertimo aukštyn kojomis esmė labai paprasta ir nenuginčijama: sąmoningai ar ne – tai žino tik pats Seimo narys – ignoruojamas vienas pamatinės svarbos faktas.

Rezistencijos aukų kaina ir vertė, taip pat Sukilimo reikšmė, buvo geriausiai suvokiama būtent iki lemtingojo 2000-ųjų metų sprendimo „sustabdyti“ Seimo priimto įstatymo įsigaliojimą. Įstatymas liko taip ir nepasiekta viršūne, kurios neįkopus prasidėjo nesustabdomas riedėjimas pakalnėn. Riedėjimas reiškia – Sukilimo atmintis blanksta, o pagarba jam nyksta.

Politinio neutralizavimo strategijos gudrybės

Ši tendencija – neišvengiamas politinio neutralizavimo strategijos rezultatas. Strategijos efektyvumo paslaptis – jos kantrus ir pakantus ilgalaikiškumas.

Okupacijos laikais istorinė atmintis buvo uždrausta ir represuojama. Pasakant trumpai ir aiškiai: prasitarei, kad „buržuazinėje Lietuvoje“ būta šio to gero ar – dar blogiau – ištarei pagarbų žodį apie Birželio sukilėlius ir partizanus – tuojau pat lauk nemalonumų ir labai pasiseks, jeigu neatsidursi už grotų. Be jokių ceremonijų ir gaišaties. Tai – nuolatinės stebėsenos ir skubių sankcijų net už palyginti smulkius „nusižengimus“ vyraujančiai ideologijai režimas.

O čia – atsargi kantrybė ir sugebėjimas išlaukti. Tos kantrybės ir sugebėjimo prireikė neatsitiktinai.

Praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje dar buvo daug gyvų ir žvalių Sukilimo dalyvių ir partizanų. Nebuvo sunku numatyti, koks būtų buvęs jų atsakas į dar kartą praneštą žinią, kad jie nebuvę jokie laisvės kovotojai, o tik nacistinės Vokietijos marionetės ir miškuose slankioję banditai.

Tokio propagandinio melo ir šmeižto plokštelę pusę amžiaus okupuotoje Lietuvoje nepavargdami suko prieškario trėmimus vykdę partinio ir komsomolo aktyvo vaikėjai, pokariu partizanus kankinę ir žudę MGB‘istai ir stribai, vėliau – tautinį ir valstybinį atgimimą užuomazgoje slopinę, o ypač disidentus ir pogrindininkus uoliai medžioję atsakingi partiniai, tarybiniai ir KGB darbuotojai. Jie nedrįso iš karto vėl uždėti šios plokštelės ne tik dėl pasikeitusių aplinkybių ir gyvų liudininkų baimės.

Daugelio atmintyje dar nebuvo visiškai išblėsęs ir Sąjūdžio trumpam sukeltas išgąstis, kad gal teks atsakyti už Lietuvos išdavystę, kolaboravimą ir padarytus nusikaltimus. Bet tai nereiškia, kad jie nežinojo, ką daryti ir neturėjo ilgalaikio plano.

V. Landsbergio iniciatyva sustabdžius 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimo priimtą įstatymą tam tikra prasme buvo panaikintos visos dviprasmybės dėl Sukilimo ir jo dalyvių statuso. Lietuvos valdžiai politiškai ir teisiškai atsiribojus nuo Sukilimo, jo atmintis buvo palikta be valstybės apsaugos ir globos.

Šiuo atsiribojimu Sukilimo atmintis praktiškai buvo išstumta į privatų rezervatą ar draustinį, gerokai primenantį privatų zoologijos sodą. Šiame rezervate ir buvo sukurtas bei sėkmingai veikia jau minėtas surogatinės atminties režimas. Istorinės atminties draustinis ir gamtos draustinis vis dėlto nėra tas pat.

Gamtos draustinių uždarumas ir kuo griežtesnė izoliacija nuo išorės yra svarbi, neretai paskutinė priemonė apsaugoti nuo išnykimo mėginamas išgelbėti gyvūnų rūšis. Tuo tarpu istorinės atminties draustiniuose tokia izoliacija yra būdas numarinti tą atmintį jos oficialiai neuždraudžiant.

Įsteigus tokį režimą ir suformavus jo kontrolės mechanizmą, visą kitą darbą paliekama atlikti ir užbaigti laikui. Nuo dviejų šimtmečių sandūros, kai valstybė buvo galutinai ir vienareikšmiškai atsaistyta nuo Sukilimo ir pareigos rūpintis jo atminties puoselėjimu, kalbėti apie nors kiek rimtesnį visuomenės švietimą Sukilimo klausimu neverta.

Jokių dalykiškų ir objektyvių straipsnių apie Sukilimo priežastis ir tikslus didžiojoje žiniasklaidoje paprasčiausiai nėra, kaip nėra ir jam paminėti bei pagerbti skirtų oficialių valstybinių renginių. Sukilimo temai traukiantis iš viešosios informacinės erdvės ir diskusijų lauko lygiagrečiai kasmet dėl suprantamų priežasčių retėjo gyvąją istorinę atmintį saugojusių sukilėlių, partizanų, tremtinių gretos.

Suprantama, laisvės kovų dalyvių ir gyvos istorinės atminties nešėjų gretos išretėjo ne per vienerius, dvejus ar kelerius metus. Kurį laiką dar išliko paskutinis galimybių apginti Sukilimo atmintį langas. Bet atėjo diena, kai jis su vis didesniu pagreičiu ėmė užsivėrinėti.

Tragiškiausia tai, kad kol buvo langas ir tokia galimybė, niekas iš tų istorijos liudininkų nesusiprato ar neišdrįso paklausti gausiai jų renginius lankiusių konservatorių, su kuriais susikibę rankomis ir su ašaromis akyse dainuodavo apie Lietuvos žemėje žaliuojančius ąžuolus: kaip čia yra ir kodėl net esant jūsų – mums saviškių – valdžiai žiniasklaidoje, ypač LRT, tvyro visiška tyla apie mūsų Sukilimą, o dauguma iš jūsų taip pat nedrįsta pasakyti apie jį nei vieno gero žodžio?

Kremliaus propagandinis pasakojimas tapo vyraujančiu

Tuščia vieta ilgai neužsibūna. Šioje tyloje vis garsiau pradėjo skambėti iki skausmo pažįstama senoji kolaborantų giesmė, kuri pradėjo užgožti ir galiausiai visiškai nustelbė privačiame atminties draustinyje vis rečiau ir prislopinčiau dar sakomus ir vis mažiau žmonių pasiekiančius istorinės tiesos apie Sukilimą žodžius.

Ne tik užgožė – pavergtoje Lietuvoje ir pasaulyje dešimtmečius skleistas Kremliaus sukurptas propagandinis melas vėl tapo vyraujančiu pasakojimu apie Sukilimą ir „istorine tiesa“ didelei daliai šių dienų jaunimo.

Šia propaganda sistemingai ir masiškai maitinami jaunieji lietuviai sparčiai tampa naująja mankurtų karta, net neįtariančia, jog verčiama Kremliui naudingais idiotais. O kai toji karta pasidarė tokia gausi ir šitaip sukvailinta, dabar jau irgi beveik išmirusių kolaborantų palikuonys jau gali be jokios baimės būti demaskuotiems ir sulaukti tvirto atkirčio įžūliai kartoti savo tėvų ir senelių skleistą šmeižtą, kuris 2000-aisias metais dar būtų buvęs palaikytas šiurpaus cinizmo ir klaikaus absurdo viršūne.

Už Lietuvos valstybės nepriklausomybę didvyriškai kovoję ir žuvę sukilėliai yra be skrupulų lyginami su išdavikais ir kolaborantais, parvežusiais į Lietuvą Stalino saulę, uoliai tarnavusiais okupantams ir „atsivertusiais“ pačiose SSSR žlugimo išvakarėse.

Tad Seimo nario žodžiai, esą iki rezistencijos aukų suvokimo dar labai toli, šios tendencijos fone skamba itin daugiaprasmiškai. Ką jais norima pasakyti ir ko siekiama? Ar sąmoningai klaidinami patriotiški piliečiai tyčia kurstant tuščias viltis, kad valstybės neremiamomis privačiomis iniciatyvomis ir renginiais įmanoma išsiveržti iš uždaro atminties rezervato ir išgelbėti taip ir nepripažinto Sukilimo atmintį? Ar šie žodžiai yra nuoširdžios, bet absoliučiai naivios vilties išraiška?

Tokius klausimus skatina kelti niūri ir jokių prošvaisčių nežadanti atminties rezervato tikrovė. Štai Sukilimo 85-ųjų metinių išvakarėse Seime įvyko dar viena Kolegijos surengta istorinė konferencija. Visai neprasta. Bet, kaip jau įprasta, Seimo pirmininkas į ją neatvyko ir netarė žadėto sveikinimo žodžio. Ja „nesusidomėjo“ ir didžioji žiniasklaida. Tik šiek tiek krestelėtos „kovų už laisvą žodį“ LRT portalas teikėsi referuoti prezidentūros atstovės konferencijoje pasakytą sveikinimo kalbą.

Ar galima svajoti apie kokį nors rimtą visuomenės švietimą Sukilimo klausimu, kol nepasikeitė valstybės istorijos ir informacinė politika? O ar gali toji politika pasikeisti, kol valdžia neįgys politinės valios ir drąsos teisiškai pripažinti Sukilimą?

Be abejo, tai retoriniai klausimai, kurių paskirtis – parodyti, kaip toli ir lengvai galima pasiklysti iliuzijų rūke ir nusivesti į jo tirštumą kitus.

Delsimo ir vilkinimo kaina

Taigi Sukilimo politinio neutralizavimo strategija veikia puikiai ir yra kur kas veiksmingesnė už smurtinę ir dirbtinai forsuojamą atminties trynimo politiką. Šios strategijos veiksmingumo paslaptis – kantraus išlaukimo taktika. Jos pamatas – delsimas ir vilkinimas spręsti ne tik Sukilimo pagerbimo bei įamžinimo, bet ir visus kitus klausimus, kurie yra gyvybiškai svarbūs tautinei savimonei bei tapatybei išsaugoti ir paties valstybingumo atminčiai bei jo idėjai palaikyti.

Neatsitiktinai šitaip atkakliai delsiama ir vengiama spręsti ir Lukiškių aikštės, Sporto rūmų, paminklo A. Smetonai bei kitus panašius klausimus.

Delsimas ir vilkinimas yra ne kas kita, o paslėptas ir sąmoningai sulėtintas tautinio ir valstybinio tapatumo griovimas – atviro, brutalaus ir žaibiško naikinimo bei tokiais atvejais neišvengiamo smurto ir represijų pakaitalas. Štai kodėl jis yra toks svarbus nacionalinio valstybingumo politinio neutralizavimo strategijos elementas ir itin galingas bei plačiai taikomas kovos su Vasario 16-osios Respublika ir jos tęsiniu turėjusios būti Kovo 11-osios valstybe ginklas.

Visomis išgalėmis trukdyti dalykams atsirasti ir leisti patiems nykti, kol jų pasigendanti ir reikalaujanti piliečių karta išeis Anapilin, o ją baigianti pakeisti ideologiškai „perauklėta“ karta net nebesuvoks tų dalykų prasmės. Todėl jų nepasiges ir nereikalaus. Taip trumpai galima apibūdinti šios išlaukimo taktikos esmę ir paskirtį.

Taigi turėtų tapti aiškiau, kam iš tiesų reikalingos tariamai „drąsios“ ir „politiškai nekorektiškos“, bet teisiškai niekinės Seimo rezoliucijos.

Jos yra dešimtmečius trunkančių visuomenės „diskusijų“ ir „svarstymų“ dalis ir atlieka aiškų bei lengvai matomą vaidmenį įgyvendinant čia aptariamą išlaukimo taktiką.

Pasakant paprastai, jų paskirtis – „tempti laiką“, kol absoliučią visuomenės daugumą sudarys žmonės, kuriems Lukiškių aikštė bus ne sukilėlių kančių ir egzekucijų, bet pliažo ir pramogų vieta, Sporto rūmai atrodys tik sovietmečio griozdas sostinės centre, o ne laisvės Sąjūdžio suvažiavimo ir Sausio 13-osios aukų pagerbimo vieta, Tautos sukilimas – lietuviškųjų nacistų ir žydšaudžių ginkluotas maištas prieš „mažesnį blogį“, kokiu vis atviriau ir drąsiau skelbiama buvusi okupacinė sovietų valdžia.

O visiškai suprasti, kas vyksta ir kur galiausiai veda tokios diskusijos ir rezoliucijos, galbūt padėtų šis anaiptol ne dirbtinai pritemptas palyginimas su palyginti nesenos praeities pavyzdžiu.

Mintimis nusikelkime į 1988-uosius metus, kai buvo viešai prabilta ir vis drąsiau pradėta kalbėti apie Molotovo–Ribentropo paktą. Apie jį didžioji visuomenės dalis nieko tikro nežinojo, o daugybė lietuvių net nebuvo girdėję. Diskusijos įsisiūbavo, nusikalstamo sandorio kritika skambėjo vis griežčiau. Pasigirdo ir raginimai bei reikalavimai panaikinti šio pakto padarinius.

Kremliui absoliučiai paklusni LSSR okupacinė administracija „demokratijos“ ir „viešumo“ sąlygomis buvo priversta į šias kalbas ir kritiką žvelgti pakančiai. Negana to, 1989 m. gruodžio 24 d. antrasis SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pripažino Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus teisiškai negaliojančiais nuo jų pasirašymo dienos. Na, ir kas iš to?

O dabar šiek tiek pasitelkime vaizduotę ir mintyse paklauskime savęs: kaip būtų atrodžiusios tolesnės diskusijos ir kuo jos būtų pasibaigusios, jeigu ir toliau būtų buvusios tęsiamos iki begalybės? Ar būtų pavykę ir būtų buvę įmanoma žodžiais ir vis naujomis smerkiančiomis rezoliucijomis panaikinti šio Lietuvai tragiško pakto padarinius?

Atsakymą davė pati istorija. LKP piršta taktika „suverenitetas žingsnis po žingsnio“ iš principo negalėjo pakeisti dviejų grobuonių paktu sukurtos politinės tikrovės. Ją buvo įmanoma pakeisti tik politinės valios aktu, kurio išraiška tapo drąsus ir ryžtingas veiksmas.

LSSR AT paskelbtas Nepriklausomybės atstatymo aktas buvo šuolis į kitą žodį ir veiksmą skiriančios prarajos krantą. Paaiškėjo ir šito šuolio kaina. Viešumas, demokratija, pakantumas buvo skirti tik žodžiams. Už veiksmą atėjo sąskaita – 1991 m. sausio 13-oji.

Birželio sukilimo neutralizavimo strategija ir išlaukimo taktika grindžiama prielaida, kad pageidautina ir įmanoma išvengti tokių sąskaitų.

Tegul tik istorinės atminties rezervate kuo ilgiau gyvuoja ir tęsiasi uždaros konferencijos, apskriti stalai, diskusijos ir nieko nekeičiančių rezoliucijų svarstymai. Bet šiukštu nevalia gelbėti Sukilimo veiksmu – tikra rezoliucija ar dar kitaip.

Kaip minėta, išlaukimo taktika politinio neutralizavimo strategijoje – smurto ir represijų pakaitalas. Bet ne visiškas.

Nėra absoliučių ir amžinų draustinio sąlygomis gyvuojančio surogatinės atminties režimo tvarumo ir stabilumo garantijų.

Kas nutinka, kai kalbėjimo srautą nutraukia veiksmas – straipsnio tęsinyje.