Lietuvos muzikinė ir patriotinė visuomenė neteko iškilaus altininko, kompozitoriaus, sakralinės muzikos puoselėtojo ir aktyvaus Tautos forumo rėmėjo Andriaus Pleškūno (1955–2026). Eidamas 72-uosius gyvenimo metus, jis iškeliavo Amžinybėn, palikdamas turtingą muzikinį palikimą ir atminimą šviesaus žmogaus, kuris gyveno Lietuvos kultūra, tautos istorija ir jos dvasia.
Andrius Pleškūnas gimė 1955 m. kovo 14 d. Kaune, menininkų šeimoje. Jo tėvas Vladas Pleškūnas buvo skulptorius, motina Janina Marija Mačiokaitė-Pleškūnienė – tapytoja. Nuo vaikystės supamas meno ir kūrybos, jis pasirinko muzikanto kelią, kuriam liko ištikimas visą gyvenimą.
Baigęs Lietuvos konservatoriją, nuo 1978 iki 2021 metų dirbo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniame orkestre. Daugiau kaip keturis dešimtmečius jis atliko sudėtingas operų ir baletų solo partijas, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, kūrė kamerinę bei sakralinę muziką.
Ypatingą vietą jo gyvenime užėmė dvasinė muzika. Daugelis vilniečių Andrių Pleškūną pažinojo kaip altininką, kurio muzika skambėdavo Vilniaus arkikatedroje ir jos prieigose. Ten jo atliekami kūriniai kvietė praeivius stabtelėti, susimąstyti apie gyvenimo prasmę, žmogaus dvasinį pasaulį ir amžinąsias vertybes.
Tačiau Andrius Pleškūnas buvo ne tik talentingas muzikas. Jis buvo ir nuoširdus Lietuvos patriotas, Tautos forumo rėmėjas, savo menine veikla prisidėjęs prie Lietuvos istorinės atminties puoselėjimo, pilietinių ir įvairiausių patriotinių renginių.
Jo atliekama muzika renginiams suteikdavo ypatingą iškilmingumo ir dvasinio susikaupimo skambesį.
Ypač įsimintinas Andriaus Pleškūno dalyvavimas Kaniūkuose, prie 1944 m. sausio 29 d. sovietinių smogikų įvykdytų žudynių aukoms – taikiems civiliams gyventojams – skirto memorialo. Jo atliekami muzikos kūriniai skambėjo pagerbiant šios tragedijos aukas, primenant skaudžius Lietuvos istorijos puslapius ir pareigą išsaugoti nužudytųjų atminimą.
Tai buvo daugiau negu muzikinis pasirodymas. Altininko instrumentas prie nekaltų žmonių žūties memorialo skleidė tylią muzikos maldą už žuvusiuosius.
Jis savo talentu keldavo renginių dvasinę vertę, ugdė tautinę savimonę. Jis dalijosi su mumis tuo, kas jam buvo brangiausia – savo muzika, talentu ir laiku.
Tokie žmonės yra tikroji tautos dvasia. Jie kuria Tautos kultūrą ir ryšius tarp praeities ir dabarties kartų. Andrius Pleškūnas suprato šį ryšį ir savo muzika jį nuolat stiprino.
Žinia apie jo mirtį skaudžiai palietė ne tik Lietuvos muzikų bendruomenę, bet ir visus, kurie jį pažinojo.
Mūsų atmintyje jis išliks kaip nuoširdus bendramintis ir artimas draugas.
Šiandien, prisimindami Andrių Pleškūną, mintyse girdime ne tik jo atliekamos muzikos skambesį. Prisimename žmogų, savo talentą ir kūrybą dovanojusį Lietuvai. Jo gyvenimas – tai meilės Tėvynei liudijimas, išreikštas ne tik žodžiais, bet ir muzika – jautriai, tauriai ir nuoširdžiai.
Nutilo jo altas, tačiau jo muzikos skambesys išliks mūsų atmintyje. Išliks prie istorinių tragedijų aukų ir tautos didvyrių memorialų skambėję jo kūriniai, primenantys, kad iš kartos į kartą perduodama tautos istorinė atmintis gyva tol, kol ją saugo ir puoselėja gyvieji.
Tautos forumas reiškia nuoširdžią užuojautą Andriaus Pleškūno artimiesiems, bičiuliams ir visiems jį pažinojusiems.
Ilsėkis ramybėje, mielas Andriau. Tavo muzika ir Tavo meilė Lietuvai amžinai išliks mūsų širdyse.
Atsisveikinimas su Andriumi Pleškūnu (1955-03-14 – 2026-10-22)
Spalio 27 d. (antradienį):
Nuo 17.00 iki 19.00 val. – atsisveikinimas su velioniu Andriumi Pleškūnu, pašarvotu karste, laidojimo namų, esančių prie palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios, šarvojimo salėje.
Spalio 28 d. (trečiadienį):
9.00 val. – šv. Mišios už velionį palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje.
9.40 val. – Marijos legiono nariai giedos Žemaičių Kalvarijos Kalnus.
11.30 val. – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikantai, velionio kolegos ir bičiuliai, atliks muzikinius kūrinius jo atminimui.
14.30 val. – laidotuvės Vilniaus Rasų kapinėse. Andrius Pleškūnas bus palaidotas šalia savo tėvų.
Trečiadienį atsisveikinimas su velioniu vyks prie urnos.
Šviesus Andriaus Pleškūno atminimas amžinai išliks mūsų širdyse.
Amžinąjį atilsį. Pažinojau altininką Andrių Pleškūną, kuris dažnai grodavo Arkikatedroje.
Amžinoji šviesa tešviečia garbiam lietuvių tautos sūnui Andriui Pleškūnui!