Artėjant spalio 27-ajai, kai minimos 78-osios vienos iš įspūdingiausių Lietuvos partizanų pergalių metinės, Tautos forumo atstovų grupė apsilankė Trakų rajone, prie Grendavės–Onuškio kelio.
Šį kartą čia nebuvo nei iškilmingų ceremonijų, nei politikų kalbų, nei gausaus būrio svečių. Vos keli žmonės savo savaitgalį paskyrė Lietuvos laisvės kovotojų atminimo vietai sutvarkyti, uždegti žvakutes ir dar kartą priminti, jog tautos istorija gyva tol, kol yra žmonių, kurie ja rūpinasi.
Šioje vietoje 1948 m. spalio 27 d. Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujami Lietuvos partizanai surengė sėkmingą pasalą sovietų okupacinės valdžios operatyvinei grupei. Per kautynes buvo nukauta 19 priešų. Tai buvo viena iš reikšmingų Lietuvos partizanų pergalių, parodžiusių, kad net ir okupacinės kariuomenės apsuptyje Lietuvos laisvės kovotojai sugebėjo organizuotai priešintis, smogti priešui ir išsaugoti kovos dėl nepriklausomybės viltį.
Tačiau sovietmečiu šioje vietoje buvo įamžinti ne Lietuvos laisvės gynėjai, o okupacinės valdžios pajėgų žuvusieji. Daugiau kaip du dešimtmečius nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje ir toliau stovėjo paminklinis akmuo, kuriuo buvo pagerbiami ne už Lietuvos laisvę kovoję partizanai, o jų persekiotojai ir žudikai.
Tai nedovanotinas įvairių lygių Lietuvos valdžios atstovų apsileidimas ir nepateisinamas abejingumas istoriniam teisingumui. Maža to, siekiant pateisinti šio sovietinio paminklo išsaugojimą, buvo griebiamasi net tokių argumentų, esą jo pašalinimas galėtų įžeisti okupantų ir kolaborantų palikuonių jausmus.
Ar galima įsivaizduoti didesnį pasityčiojimą iš Lietuvos laisvės kovotojų atminimo, kai jų pergalės vietoje dešimtmečiais buvo toleruojamas paminklas tiems, kurie atėjo pavergti mūsų tautos?
Jiems skirtas paminklinis akmuo pašalintas tik 2014 metais, praėjus beveik ketvirčiui amžiaus po nepriklausomybės atkūrimo.
Tik 2023 m. spalio 27 d., minint 75-ąsias partizanų pergalės metines, čia buvo iškilmingai atidengtas paminklas Lietuvos laisvės kovotojams. Jo autorius Juozas Tarailė, o paminklo atsiradimu pasirūpino patriotiškai nusiteikę Lietuvos žmonės.
Tuomet į iškilmes susirinko gausus būrys visuomenininkų, politikų, istorijos puoselėtojų. Kalbas sakė Sąjūdžio pirmeivis Jonas Aleksa, Seimo nariai Kęstutis Vilkauskas, atsargos pulkininkas leitenantas Valerijus Šerelis, LGGRTC atstovas Aividas Keršulis, svečias iš Ukrainos Oleksandras Tereščenko ir paminklo autorius Juozas Tarailė. Paminklą pašventino kanauninkas dr. Robertas Pukenis.
Tai buvo gražus ir prasmingas istorinio teisingumo atkūrimo įvykis. Tačiau iškilmingos ceremonijos praeina, svečiai išsiskirsto, o paminklai lieka. Ir tuomet iškyla itin svarbus mums klausimas – kas paminklais rūpinsis?
Nebylų atsakymą į šį klausimą savo darbais kartais parodo žmonės, kurie kasmet aplanko Grendavę.
Šiemet paminklo tvarkyti atvyko keli Tautos forumo savanoriai. Be jokio kvietimo ir iškilmingų kalbų. Atvyko todėl, kad jiems rūpi Lietuvos laisvės kovų istorija.
Pirmasis sustojimas – prie paminklo partizanų pergalei atminti. Čia laukė kasdieniški būtini darbai – reikėjo pašalinti nulūžusias šakas, sugrėbti rudens lapus, išravėti piktžoles ir sutvarkyti paminklo aplinką.
Dvi savanorės Daiva su Neringa pašalino sužėlusias žoles, kartu atvykę bendraminčiai tvarkė aplinką, rinko šakas ir lapus. Netrukus vieta vėl atrodė švari ir pagerbta. Prie paminklo buvo iškelta Lietuvos trispalvė, užrišta nauja tautinė juosta, uždegtos žvakutės.
Regias, nieko nepaprasto. Jokio žygdarbio, jokio įspūdingo renginio. Vos keli žmonės, rudens dieną plušantys prie didvyrių paminklo.
Tačiau būtent šie nedideli darbai ir liudija tikrąją pagarbą tautos istorijai – lengva būti patriotu iškilminguose minėjimuose, sakyti ugningas kalbas, fotografuotis prie paminklų. Daug sunkiau metai iš metų, savo laisvalaikio sąskaita rūpintis tuo, kas tau nepriklauso asmeniškai, kas yra brangu visai lietuvių tautai.
Savanoriai neapsiribojo vien aplinka – sutvarkė informacinę lentą, suoliuką, tiltelio turėklus, vėliavos stovą. Tam, kad čia atvykęs žmogus pamatytų ne tik paminklą, bet ir sužinotų, kokie įvykiai šioje vietoje vyko, kas buvo Vaclovas Voveris-Žaibas ir kodėl 1948 m. spalio 27-oji verta mūsų atminties.
Sutvarkę partizanų pergalės vietą, jie tęsė kelionę.
Antrasis sustojimas – maždaug už pusės kilometro esančios Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės. Jos gražiai sutvarkytos ir prižiūrimos. Apžiūrėję kapines, savanoriai pastebėjo, kad ir čia dar trūksta rankų, bet darbus atidėjo kitam kartui.
Trečioji vieta – buvusios sodybos vietoje stovintis kryžius, žymintis vietą, kurioje buvo nužudyti Lietuvos partizanai ir jų rėmėjai.
Tai dar viena itin skaudi mūsų tautos istorijos vieta. Čia prisimenami okupantų nužudyti žmonės. Vieta pažymėta nedidelėmis vėliavėlėmis, tačiau ar toks ženklinimas tikrai pakankamas, kad apie čia įvykusią tragediją sužinotų ir atsitiktinai pro šalį keliaujantys žmonės.
Prie kryžiaus taip pat buvo uždegtos žvakutės, pagerbtas žuvusiųjų atminimas.
Taip per vieną dieną aplankytos trys istorinės vietos. Trys sustojimai, primenantys skirtingus mūsų krašto istorijos laikotarpius ir žmonių likimus. Šis nedidelės savanorių grupės apsilankymas vertas daug didesnio visuomenės dėmesio, nei garsios tribūnose sakomos kalbos. atrodyti.
Nuolat kalbame apie būtinybę saugoti istorinę atmintį, ugdyti jaunimo patriotizmą, puoselėti pagarbą Lietuvos laisvės kovotojams. Bet visa tai tėra tik gražiai žodžiai, jei nėra žmonių, kurie šiuo žodžius paverčia darbais.
O tokių žmonių Lietuvoje yra. Jie nelaukia, kol kas nors paskelbs talką, skirs finansavimą ar įpareigos pasirūpinti paminklais – patys susiorganizuoja, važiuoja, tvarko aplinką, uždega žvakutes, iškelia vėliavas, tam aukodami savo poilsio dienas, laiką, kurį kitas praleistu su šeimomis ar skirtų asmeniniams reikalams.
Tokie žmonės yra gyvas įrodymas, kad tikra meilė Tėvynei prasideda ne nuo skambių pareiškimų. Jiems nereikia aiškinti, kam būtina išsaugoti partizanų atminimą.
Užmarštis atslenka pamažu tarsi tamsa. Iš pradžių niekas nebeuždega žvakutės, vėliau paminklas užželia žole, išnyksta takai, o galiausiai naujos kartos jaunuoliai nė nebesupranta ir nežino, kas toje vietoje įvyko.
Vine todėl kiekvienas toks apsilankymas, kiekviena sutvarkyta atminimo vieta, kiekviena iškelta trispalvė yra nedidelis, bet labai prasmingas pasipriešinimas užmarščiai.
Prie reportažo prisidėjo Erikas Černauskas.
„Pozicijos” redakcija
Bravo, šaunuoliai. O ką veikia aplinkinių mokyklų mokiniai?