Prof. dr. Vytautas Radžvilas. EP rezoliucija: Briuselis laimina LRT klapčiukus

Europos parlamento 2026 m. sausio 22 d. rezoliucija „Dėl bandymo perimti Lietuvos visuomeninį transliuotoją ir grėsmės demokratijai Lietuvoje“ šalyje sulaukė plataus ir audringo atgarsio. Kaip ir buvo galima laukti, opozicija ir ją aptarnaujanti žiniasklaida rezoliuciją liaupsina. Valdantieji ir visi nepritariantys opozicijoje atsidūrusių buvusių valdančiųjų specialiajai LRT generalinės direktorės gelbėjimo operacijai kodiniu pavadinimu „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ minėta rezoliucija karštai piktinasi ir griežtai ją smerkia.

Iš tikrųjų viešojoje erdvėje apie rezoliuciją ir tariamą visuomeninį transliuotoją pasakyta daug žiaurios tiesos. Gana išsamiai ir tiksliai išvardytos LRT faktiškai užgrobusios ir nebaudžiamai piktnaudžiaujančios įgyta Tarybos nekontroliuojama valdžia grupuotės nuodėmės.

Paskelbtos atlikto įstaigos audito išvados bet kurioje – net ne demokratinėje ir teisinėje, o paprasčiausiai norinčioje išsaugoti veidą valstybėje – baigtųsi tuo, kad šitaip savivaliaujanti ir pavertusi instituciją nomenklatūrinių privilegijų draustiniu bei šėrykla „vadovybė“ būtų su trenksmu išvyta. Nelaukiant, kol šito pareikalaus ir prireikus su šakėmis ją išmėš tokiu siautėjimu ir visuomenės apvaginėjimu pasipiktinusių protestuotojų minios.

Tiesa ir tai, kad absoliučiai melagingos ir šmeižikiškos rezoliucijos pateikimas bei jos svarstymas Europos parlamente virto šiurpiu Lietuvos pažeminimu ir atvirų patyčių iš valstybės spektakliu. Panašu, kad net okupuotos LSSR deputatai buvusios SSRS Aukščiausioje Taryboje niekada nesmuko taip žemai kaip lietuvių „šestiorka“ Europos parlamente ir nėra surengę tokio koktaus savo „respublikos“ viešo nuplakimo spektaklio.

Taigi skundai ir aimanos, pasipiktinimai ir dejonės užtvindė viešąją erdvę. Apmaudas, pagieža, įtūžis liejasi per kraštus. Ir vis dėlto iš tų žodžių srauto paaiškėja, kaip galima plepėti be galo be krašto, o kartu – nieko, arba beveik nieko, nepasakyti apie reikalo esmę. Šitaip įvyko ir vyksta todėl, kad praktiškai niekas nekelia svarbiausio – LRT misijos ir paskirties klausimo. Visiems rūpėjo ir rūpi tik viena – kaip patiems tapti visuomeninio transliuotojo šeimininkais. LRT yra suvokiamas kaip neįkainojamas grobis. Ypač galingas kovos dėl svarbiausio žmogiškojo ištekliaus – būtent „rinkėjų išteklių“ ginklas.

Beveik visiems LRT eteris rūpi tik kaip priemonė plauti piliečių smegenis ir perskirstyti savo naudai jų balsų srautus. Daug ir teisingai šnekama, kad visuomeninis transliuotojas privalo užtikrinti realią žodžio laisvę ir nuomonių įvairovę. Bet kol niekam neparūps LRT misija tautai ir valstybei, už tų iš pažiūros teisingų žodžių gudriai slapstysis tikroji besipiktinančių nuostata – radiją ir televiziją valdo „ne tie“, ši institucija turi priklausyti „kam reikia“, tai yra – „mūsų“ klanui.

Tautos Forumas paskelbė rezoliuciją dėl Europos parlamente parodytos jau net nemėginamos slėpti paniekos Lietuvos suverenumui ir pasmerkė makabrišką uoliausių SSRS kolaborantų mokiniais virtusių ir net sugebėjusių juos pralenkti lietuviškųjų Briuselio klapčiukų niekingą elgesį.

Ši rezoliucija – visiškai kitokios dvasios ir kilmės dokumentas, kuris pakyla virš nomenklatūrinių grobuonių pjautynių dėl teisės užsigrobti ir pasisavinti visuomeninį transliuotoją. Rezoliucijos idėjinės ištakos – jau 2019 m. ir net anksčiau Tautos Forumo nuosekliai ir tvirtai ne kartą išsakyta pozicija, kad skleidžianti globalistinę ideologiją LRT darosi mirtinos grėsmės tautai ir valstybei šaltiniu.

Prie LRT pastato vykusių protesto akcijų dalyvių kalbose ir pareiškimuose buvo atkakliai kartojama pamatinė mintis: LRT skleidžiamos propagandos ištautinama ir išvalstybinama Lietuva tampa beveide teritorija, kurios prireikus tiesiog nebus kam ginti. Skambėjo reikalavimai valdžios ir verslo klanų uzurpuotą LRT grąžinti visuomenei.

Tačiau absoliuti dauguma dabartinių LRT vešinčių blogybių aktyviausių demaskuotojų ir aršiausių generalinės direktorės kritikų toje kovoje nedalyvavo ir apskritai niekur ir niekada nekėlė principinių klausimų apie šios institucijos misiją. Ir šiandien jie aptarinėja ne katastrofiškai prastą įstaigos transliuojamų laidų turinį. Jie piktinasi tik tuo: kodėl LRT aptarnauja konservatorius, liberalus ir skvernelininkus, o ne mus?

Perkeltas į tinkamą kontekstą šis klausimas gali būti performuluotas kitaip ir tapti iš tiesų prasmingas. Taigi: kodėl Europos parlamentas šitaip entuziastingai balsavo už ciniškai Lietuvos suverenitetą sutrypusią ir mūsų tautą bei valstybę pažeminusią rezoliuciją? Juk Briuselis turėjo LRT audito ataskaitą. Vadinasi, puikiai žinojo apie įstaigoje įteisintas bananų ar kriaušių „dienas“ bei kitus joje įveistos nomenklatūrinės šėryklos papročius ir džiaugsmus.

Neišgirdo „socialdemokratų“ dejavimų ir inkštimų, neįsiklausė į jų paaiškinimus ir pasiteisinimus. Nors lyg ir privalėjo įsiklausyti. Juk Briuselis niekada neturėjo pagrindo suabejoti, kad LSDP ir kitos „kairiosios“ partijos irgi niekada nenukryps nuo „generalinės linijos“ ir, kaip ir „dešinieji“, aklai įgyvendins kiekvieną net žalingiausią Lietuvai direktyvą.

Atrodytų, koks skirtumas ir kas įvyktų blogo, jeigu D. Grybauskaitės iškeltą ir iki šios dienos remiamą konservatorių, liberalų ir laisviečių marionetę LRT generalinio direktoriaus pareigose pakeistų tokių pačių probriuselinių „kairiųjų“, greičiausiai „socialdemokratų“, statytinis? Tokiu atveju LRT vis tiek liktų „globalios Lietuvos“ kūrėjų avangardas ir ideologinės propagandos bastionas.

Vis dėlto parodomai ir su pasimėgavimu sutrypdami dabartinius valdančiuosius Europos parlamente Briuselio šeimininkai greičiausiai matė ir įvertino kai kurias Lietuvoje nepastebimas ir juo labiau viešai neaptarinėjamas aplinkybes. Europos Sąjungos integracija savo giliausia esme yra grynai ideologinis projektas.

Ideologinis grynumas ir radikalumas yra labai svarbi šio projekto įgyvendinimo sąlyga. Juo greičiau ir entuziastingiau lietuviai nulietuvės kaip tauta ir valstybė, juo besąlygiškiau ir negrižtamiau „globali Lietuva“ be pėdsakų pranyks Europos Sąjungos lydymo katile. TS-LKD, LS, Laisvės partija ir Demokratų sąjunga yra ideologiškai labiausiai išgrynintos ir radikaliausiai forsuojamos Lietuvos integracijos į ES avangardas ir smogiamasis būrys. Jie pirmiausiai atstovauja jau iš esmės ištautintų, todėl neturinčių jokių sentimentų lietuvybei ir trokštančių išnykti kaip tauta „pažangiausių“ eurolietuvių sluoksniui.

Tuo tarpu nors ir būdama iš principo ištikima antitautinei ir antivalstybinei „globalios Lietuvos“ ideologijai, lietuviškoji „kairė“ negali jos išpažinti gryniausiu ir įgyvendinti radikaliausiu pavidalu.

Mat ji yra smarkiai priklausoma nuo neįstengusių pritapti prie neoliberalaus globalizmo realijų, ekonomiškai ir socialiai pažeidžiamų, neretai vis dar rusenančią tautinę jauseną išsaugojusių rinkėjų, kuriuos radikaliausi „dešinės“ integratoriai pernelyg neslėpdami laiko beviltiškai neperauklėjamais „runkeliais“ ir fiziškai pašalintinomis praeities atgyvenomis. Todėl tarp jų balsų taip pat ieškančių, todėl ideologiškai besiblaškančių ir politiškai svyruojančių „kairiųjų“ valdymas Briuselyje gali būti lengvai pateikiamas kaip kliuvinys ir stabdis sparčiau įgyvendinti „generalinį kursą“ į visišką Lietuvos integraciją ar net vaizduojamas kaip „antieuropinių nuostatų“ liudijimas.

Apskritai šių dienų Lietuvos „dešinę“ ir „kairę“ skiria tik jų pasirinkta prisitaikymo prie Briuselio spaudimo lietuviams ištirpti globalizmo katile taktika ir kai kurie atsako į šį spaudimą niuansai. Visos šalies partijos iš principo stropiai paklūsta šiam spaudimui. Bet vienos skuba ir rodo iniciatyvą – visokeriopai remia bei spartina gyventojų perkeitimo ir lietuvių asimiliacijos atvykėlių masėje procesą.

Kitos elgiasi apdairiau ir lanksčiau. Mato dar norinčių pabūti lietuviais rinkėjų nerimą bei nepasitenkinimą ir mėgina juo pasinaudoti bent retoriškai žadėdamos sulėtinti ar net stabdyti vykstantį pražūtingą tautos nykimą. Beje, ši skirtis nėra nauja. Reaguodama į analogišką spaudimą kolaborantinė LKP taip pat buvo pasidalijusi į aklai ir tiesmukiškai Maskvos nurodymus vykdžiusius griežtai idėjinius komunistus „internacionalistus“ ir kartais išdrįsdavusius apeliuoti į vietos sąlygas bei specifiką ir tuo argumentu mėgindavusius išmaldauti Kremliaus šeimininkus laikinai atidėti ar sušvelninti žiauriausias direktyvas „tautinius“ komunistus.

Briuselyje suprantama, kad LRT generalinio direktoriaus kėdę užėmus „kairiesiems“ artimesniam asmeniui, „proeuropinės“ ideologinės propagandos mašina nesustotų, bet veiktų ne taip sklandžiai. O tiksliau – ne taip nuožmiai. Naujas įstaigos vadovas turbūt persiimtų ir pradėtų šiek tiek vadovautis „kairiesiems“ būdingo ideologinio nenuoseklumo ir blaškymosi nuostatomis. Net galimai apsikrėstų iš jų kylančia tam tikro atlaidumo ar pakantumo „europinių vertybių priešams“ dvasia. Pasunkėtų ir sulėtėtų tautos galutinio ideologinio ir politinio perauklėjimo darbas.

Sunku patikėti, kad apsisprendžiant dėl rezoliucijos nebuvo įvertinti dabartinės LRT generalinės direktorės milžiniški laimėjimai šio darbo baruose. Neseniai atliktos paneuropinės apklausos skaičiai yra sukrečiantys. ES šalių gyventojai atsakinėjo į klausimą, ar jų valstybės juda teisinga kryptimi.

Dėl karo Ukrainoje ir jo sukeltų ekonominių padarinių ant Rusijos energetinių išteklių adatos užsisėdėjusiai Europai, didėjančios geopolitinės sumaišties ir augančių karinių grėsmių, milžiniškų vidaus problemų ir stiprėjančio nesaugumo jausmo beveik visų ES šalių gyventojai kritiškai – tiesiog realistiškai ir blaiviai – įvertino savo valstybių būklę ir yra skeptiški dėl jų raidos krypties.

Optimizmo ir nežinia kuo pagrįsto tikėjimo savo valstybės klestėjimu bei šviesia ateitimi lyderiai – ir dar su ryškiu atotrūkiu nuo kitų šalių gyventojų – vėl pasirodė esą būtent lietuviai. Matant apklausos rezultatų skaičius ir ypač minėtą atotrūkį kyla tik vienas klausimas: ką tai reiškia, turint omenyje per pastaruosius penkerius metus, ypač nuo karo pradžios, akivaizdžiai ir visapusiškai pablogėjusią tiek Lietuvos valstybės vidaus, tiek jos tarptautinę padėtį?

Ar šis neįtikėtinas aklumas ir tiesiog infantiliškas optimizmas reiškia tai, kad lietuviai – kvailiausia Europos tauta? Ar vis dėlto jis reiškia tik tai, kad jie – labiausiai apkvailinta Europos tauta dėl galingiausios ir veiksmingiausios Europos Sąjungoje ideologinės propagandos mašinos vykdomo totalaus smegenų plovimo?

Ar Briuselis nematė šių skaičių ir nežino, kad tos propagandos centras yra LRT – šių dienų Lietuvos „kaspervizija“, vadovaujama iš tiesų nepakeičiamos, turint omenyje tokius pribloškiamai puikius institucijos veiklos rezultatus, generalinės direktorės?

Balsavimas Europos parlamente už lietuviškos „šestiorkės“ sukurptą rezoliuciją aiškiai parodė: LRT propaganda yra laikoma ištikimos ir naudingos tarnystės Briuseliui etalonu. ES sostinė tai įvertino. O balsavimu Europos parlamente už Lietuvą sutrypusią rezoliuciją patvirtino, kad laimina ištikimuosius LRT klapčiukus. Juk gyvybiškai svarbu išsaugoti neprilygstamai efektyvią antilietuvišką „kasperviziją“.

Nuoroda į pranešimą.