Mirė Viliumas Malinauskas: jo gyvenimas buvo stipresnis už ginčus

APIE VILIUMĄ, „GRYBŲ KARALIŲ“ IR DIDVYRIO SŪNŲ.

Vakar išėjo anapilin Viliumas Malinauskas, gerą dešimtmetį buvęs visos Lietuvos lūpose per unikalų reiškinį – Grūto parką.

Dar neseniai su kolega Valdu Vasiliausku važiavome sveikinti jo su gimtadieniu ir prie įėjimo į parką, „dar Lietuvos teritorijoje“ grožėjomės vėl stovinčiu Petru Cvirka.

Viliumas daug metų stebino visus tuo, kas atrodė neįmanomu, kas net šokiravo. O paskui ir žmonės, pasidairę po Grūtą, sakydavo: „O kodėl ne?“.

Kodėl jis buvo „kietas senis“, suprasime geriau pažinę jo gyvenimą. Viliumo tėvas Jurgis Malinauskas buvo tvarkingas suvalkietis ir Lietuvos didvyris. Jis buvo narsesnis už narsiuosius – laisvės kovose gavo net du Vyties Kryžius, o likusį gyvenimą savo valstybėje nugyveno policijos vachmistru.

Jo baudžiamojoje byloje perskaičiau, kad buvo dar apdovanotas Gedimino medaliu „už komunisto Šumausko suėmimą“. Todėl net stebiuosi, kaip ilgai tėvas vedžiojo už nosies visą NKVD. Bet 1950-aisiais (kai mirties bausmės formaliai nebuvo) jam įklojo aukščiausią bausmę – 25 metus lagerių.

O tada visa šeima ėmė kovoti už tėvą: sūnus Algirdas nuėjo dirbti į labiausiai nuskurdusį „Draugo“ kolūkį Radviliškio rajone, o žmona, kad išgelbėtų vyrą, tapo bene geriausia melžėja visoje imperijoje – bet iš Kremliaus maršalo Vorošilovo padėjėjai rašė, kad „parodos medalis negali panaikinti bausmės, prilygstančios sušaudymui“.

Jau vėliau pats Viliumas pasakojo, kad rekordiniai primilžiai buvo išpūsti – karves melžė ir jis, o litrus užrašydavo už tėvą kovojančiai motinai.

Persikėlęs į Grūto pelkę, Viliumas per kelerius metus sugebėjo išsukti stebėtiną grybų ir sraigių supirkimo verslą, jau 2001 metais surinko išmetamus „anos epochos“ reliktus ir atidarė parką.

Lietuva suskilo per pusę – už ir prieš Grūtą, Net Druskininkų pakraštį užplūdusi užsienio žurnalistų lavina stebėjosi, kaip „istorijos priminimą“ galima elegantiškai paversti sėkmingu verslu.

Net aš, pirmąkart atėjęs į Grūtą, pamačiau, kad lankytojas paliekamas vienų vienas su istorija – gali paminklus spjaudyti, gali gėles dėti. Apsisprendi pats.

Gal vis dėlto gerai, kad buvo tokia vieta demokratijai.

Viliumui jau išėjus, noriu padėkoti jam ir už Ričardą. Manau, kad trečios karto Malinauską formavo ne tik istorija, bet ir tėvas.

Tai ir priminimas, kokį gyvenimo pavyzdį mes rodom savo vaikams.