Martynas Nagevičius. Baisiausia, kad teisinis gynimas yra kažkoks blogis, už kurį reikia taikyti sankcijas

Mane sujaudino Liudvikos Meškauskaitės skyrimo į LRT tarybą istorija. O tiksliau – kai kurių žurnalistų ir nuomonės formuotojų reakcija į tai. Ir tai, kiek ši reakcija rodo mūsų valstybės pažeidžiamumą.

Kai rašau „valstybės pažeidžiamumą“, turiu mintyje ne nepakankamą kariuomenės galią, o neatsparumą tendencijoms, vedančioms tolyn nuo teisinės, demokratinės valstybės principų.

Taip, tai susiję ir su kita – psichiatro Alekseičiko neteisėto atleidimo – istorija. Ten irgi apie tą patį.

Turbūt sunku būtų apkaltinti L. Meškauskaitę nepakankama kompetencija būti LRT tarybos nare.

Tai žmogus, kuris kūrė žurnalistikos teisės pagrindus Nepriklausomoje Lietuvoje, teisės į privatumą derinimo su teise į viešumą ekspertė.

Ji yra apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Du kartus buvo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) narė (1999–2000 ir 2005–2009).

Panašiai ir psichiatrą Alekseičiką sunku būtų apkaltinti nepakankama kompetencija dirbti Vasaros psichiatrijos ligoninėje.

Abiem atvejais matome tą patį: bandymą kaip savaime suprantamą naudoti argumentą, kad „neteisingą“ nuomonę turintis žmogus negali dirbti srityje, kurioje jis yra kompetentingas.

Man asmeniškai nėra didelio skirtumo, ar su žmogumi bandoma susidoroti dėl to, kad jis pasakoja apie socialinės aplinkos poveikį žmogaus homoseksualumui, kurį galima keisti, ar dėl to, kad jis pasisako už šeimos sampratos plėtimą, įteisinant valstybės apsaugą homoseksualioms šeimoms. Jei tik tai nėra smurto skatinimas.

Abiem atvejais susidorojimas su kitokią nuomonę turinčiu žmogumi yra į Putino diktatūrą panaši diktatūros forma.

Lygiai taip pat ir kalbant apie požiūrį į kovą su pandemija. Nesvarbu, ar kalbame apie nuomonę, kad tam tikras laikinas žmogaus judėjimo laisvės apribojimas yra pateisinamas dėl poreikio apsaugoti kitus žmones, ar apie nuomonę, kad žmogaus teisės yra svarbesnės už jo sveikatą, ar apie nuomonę, kad galimybių paso naudojimo žala dėl jo diskriminacinio pobūdžio yra didesnė nei ekonominė jo taikymo nauda, – susidorojimas su nuomonę turinčiu žmogumi vien dėl to, kad jis turi tokią nuomonę, yra kelias į diktatūrą. Tolyn nuo demokratijos.

Ir čia ne taip svarbu, ar kalbame apie valstybės aparato vykdomą diskriminaciją, ar apie socialinį atstūmimą, ar apie darbdavio diskriminaciją.

Visa tai yra valstybė. Jei toleruojamas socialinis atstūmimas ar darbdavio teisė susidoroti su žmogumi dėl jo netinkamos nuomonės kažkokiu klausimu, tai tik laiko klausimas, kada ir valstybės aparatas ims taikyti diskriminacinius principus kitokią nuomonę turintiems žmonėms.

Aš tikrai nesu Janutienės ir „OpTV“ gerbėjas. Mane asmeniškai erzina šios televizijos pataikavimas kvailumui. Ir tai yra žiniasklaidos priemonė, kuri mano srityje (kalbant apie poreikį mažinti iškastinio kuro vartojimą, klimato kaitos problematiką), kiek žinau, visada pasisako prieš tai, ką pats palaikau. Bet tai yra demokratijos dalis.

Visose demokratinėse valstybėse yra tabloidų, kuriuose pataikaujama visokiomis konspiracijos teorijomis tikintiems žmonėms, užuot bandžius juos šviesti.

Bet aiškinti, kad žmogus negali dirbti darbo pagal savo kompetenciją todėl, kad pasisakė tokioje žiniasklaidos priemonėje, iš esmės yra bandymas užgniaužti tokias žiniasklaidos priemones. Panaikinti teisę išgirsti kitokią nuomonę. Tai kelias tolyn nuo demokratijos, net jei ta žiniasklaidos priemonė tau visai nepatinka.

Dar daugiau: sakyčiau, kad būtent nepatinkančios nuomonės netoleravimas ir polinkis į elitiškumą pagrindinėse (kaip mes jas vadiname) Lietuvos žiniasklaidos priemonėse ir priveda prie tokio paradokso, kad šiaip jau prastos kokybės „OpTV“ tampa kone labiausiai žiūrima televizija Lietuvoje.

Paprasčiau tariant – reikėjo dažniau kviesti Meškauskaitę kalbėti LRT, mažiau būtų kalbėjusi „OpTV“.

Tos pačios žurnalistės, kurios dabar užsipuolė Meškauskaitę dėl to, kad ji lankosi „OpTV“, didele dalimi ir kaltos, kad „OpTV“ yra tokia populiari.

Ir pabaigai – apie kaltinimą Meškauskaitei, kad ji, kaip advokatė, atstovavo žmonėms ir verslui, kurie teisėsi su žurnalistais.

Visų pirma, visiškai natūralu, kad ieškovai, turintys pretenzijų žiniasklaidai, renkasi geriausius žiniasklaidos teisės ekspertus. Keista būtų, jei būtų kitaip.

Bet baisiausia čia yra bandymas pateikti poziciją, kad dalies visuomenės (šiuo atveju tų, kurie jaučiasi nukentėję nuo žurnalistų) teisinis gynimas yra kažkoks blogis, už kurį reikia taikyti sankcijas.

Tai jau pačių teisinės valstybės pagrindų ardymas. Bet kuris žmogus Lietuvoje, net jei jis yra pedofilas, žmogžudys ar narkotikų platintojas, turi teisę į teisinę gynybą. Ir teisininkas, kuris ją suteikia, dirba garbingą darbą.

Sėkmės Liudvikai naujose pareigose!