Sporto rūmų likimas tapo Lietuvos suvereniteto testu

Pirmadienį Vilniuje, Vinco Kudirkos aikštėje susirinkę žmonės į pilietinio judėjimo „Tautos forumas“ surengtą mitingą dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų likimo ragino valdžią nepasiduoti išorės spaudimui, paviešinti visus susitarimus dėl šių rūmų bei nedelsiant pradėti jų rekonstrukciją.

Susirinkusieji laikė plakatus su užrašais „Kieno Sporto rūmai?“, „Kas iš tiesų sprendžia Sporto rūmų likimą?“, „Padėkime valdžiai apginti Sporto rūmus!“ ir „Susigrąžinkime teisę turėti valstybės aikštę ir valdyti Sporto rūmus“.

Renginio pradžioje buvo pasveikintos Estija ir Ukraina, prisimintas Baltijos kelias. Mitingo dalyviai susikibo rankomis ir sugiedojo Lietuvos himną. Taip buvo pabrėžta pagrindinė renginio mintis: Baltijos kelias primena, kad laisva yra tik ta tauta, kuri pati sprendžia savo valstybės reikalus.

Tačiau šį kartą kalbėta ne vien apie apleisto pastato ateitį. Sporto rūmų likimas mitingo dalyviams tapo platesnio klausimo dalis – ar Lietuvos valdžia vis dar geba savarankiškai spręsti nacionalinės reikšmės klausimus.

Parengtas projektas, išduoti leidimai

Vilniaus koncertų ir sporto rūmams rekonstruoti jau yra parengtas projektas, numatantis pastatą pritaikyti kongresams, konferencijoms ir nepramoginiams kultūros renginiams. Pagal projektą rūmuose būtų įrengtos konferencijų erdvės, biblioteka, kultūros ir informacijos centras, Atgimimo ir Sąjūdžio ekspozicijos, taip pat Lietuvos žydų istorijos memorialinė ir edukacinė erdvė.

Oficialiais Seimo duomenimis, 2019 metais parengti rūmų tvarkybos ir rekonstravimo techniniai projektai, 2020 metais išduotas leidimas atlikti kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus, o 2022 metais – leidimas rekonstruoti statinį. Projekto sprendiniams tuo metu buvo pritarę Lietuvos žydų bendruomenės ir Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto atstovai. Seimas taip pat nurodo, kad rūmai nuo 2006 metų įrašyti į Kultūros vertybių registrą.

2025 metų liepą pati Vyriausybė viešai skelbė, kad Sporto rūmai turėtų tapti kongresų, konferencijų ir kultūrinių renginių centru, kartu sutvarkant ir įamžinant buvusių Šnipiškių žydų kapinių teritoriją. Tuomet taip pat priminta, kad 2015 metų Vyriausybės nutarimas, kuriuo rekonstrukcija pripažinta valstybei svarbiu projektu, tebegalioja. Vyriausybė tvirtino, jog suderintas projektas leistų įamžinti ir žydų kapinių, ir Sąjūdžio bei Sausio 13-osios istoriją.

Tačiau realūs rekonstrukcijos darbai iki šiol nepradėti.

Po susitikimo – naujos abejonės

Naujausių abejonių dėl projekto ateities kilo po rugpjūčio 4 dieną vykusio ministro pirmininko Mindaugo Sinkevičiaus susitikimo su Geros valios kompensacijos fondo valdybos bendrapirmininkiais Faina Kukliansky ir Andrew Bakeriu.

Viešai paskelbta, kad susitikime buvo aptartas Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pritaikymas, Šnipiškių žydų kapinių sutvarkymas ir įamžinimas. Premjeras pareiškė, kad istorinės atminties projektai turėtų vienyti, o Vyriausybė liks atvira dialogui.

Vis dėlto oficialiame pranešime nebuvo aiškiai atsakyta, ar Vyriausybė tebesilaiko ankstesnio sprendimo Sporto rūmus pertvarkyti į kongresų ir konferencijų centrą. Taip pat nebuvo paskelbta, ar susitikime prisiimta kokių nors formalių arba neformalių įsipareigojimų keisti jau parengtą projektą.

„Tautos forumas“ šią situaciją vertina kaip mėginimą nevalstybinių organizacijų pozicijai suteikti faktinio veto teisę sprendžiant Lietuvos valstybei priklausančio nacionalinės reikšmės objekto likimą.

Ar suvereni valstybė gali tam pasiduoti?

Vienas mitingo organizatorių profesorius, habil. dr. Vytautas Radžvilas pabrėžė, kad Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetas ir kitos autoritetingos organizacijos anksčiau nematė kliūčių Sporto rūmų rekonstrukcijai, jeigu kartu būtų deramai apsaugota ir įamžinta buvusių kapinių teritorija.

„Šiandien Lietuva susiduria su situacija, kai pora asmenų, atėjusių į Vyriausybę, nežinia kam atstovaujančių ir nežinia kieno įgaliotų, pasako: „Mes draudžiame jums tai daryti.“ Ar suvereni valstybė ir jos valdžia gali pasiduoti tokiems veiksmams, kurių kitaip kaip spaudimu ir šantažu pavadinti neįmanoma?“ – kalbėjo V. Radžvilas.

Pasak jo, valdžios atsitraukimas reikštų ne tik konkretaus projekto žlugimą, bet ir pavojingą precedentą, kai nacionalinės reikšmės sprendimai būtų priimami ne Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka, o atsižvelgiant į neformalių interesų grupių reikalavimus.

„Jeigu valdžia parodys tokią baimę, tai iš tikrųjų ji elgsis niekingiau negu buvusios okupuotos Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos administracija“, – teigė profesorius.

V. Radžvilo žodžiais, mitingo tikslas nėra kurstyti tautinę ar religinę nesantaiką. Priešingai – būtina gerbti ir saugoti Vilniaus žydų bendruomenės istorinį paveldą bei buvusių Šnipiškių kapinių atminimą. Tačiau pagarba vienos bendruomenės istorinei atminčiai negali reikšti Lietuvos valstybės teisės savarankiškai spręsti savo sostinės ir nacionalinės reikšmės objektų likimą atsisakymo.

„Mitingo tikslas – padrąsinti valdžios atstovus, kad jie pradėtų Vilniuje priiminėti sprendimus, kurie atitinka valstybės orumą ir ilgalaikius jos saugumo interesus“, – sakė V. Radžvilas.

Jis pabrėžė, kad pilietinių akcijų reikšmė nėra matuojama vien dalyvių skaičiumi.

„Yra darbo diena, todėl tokių akcijų prasmė pirmiausia yra simbolinė. Valdžia turi matyti, kad ne visi žmonės miega, kad yra Lietuvos piliečių, kurie supranta Sporto rūmų svarbą ir nėra nusiteikę pasyviai stebėti, kol jie galiausiai tiek sunyks, kad beliks pasakyti: juos belieka griauti. Mes šito nenorime leisti“, – kalbėjo jis.

Rezoliucijoje – klausimai valstybės vadovams

Mitinge paskelbtoje rezoliucijoje teigiama, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmų klausimas nebegali būti vertinamas tik kaip pastato rekonstrukcijos problema. Tai – Lietuvos suvereniteto ir valdžios gebėjimo savarankiškai priimti sprendimus išbandymas.

Rezoliucijos autoriai prezidento, Seimo pirmininko ir ministro pirmininko klausia, ar Lietuvos valdžia vis dar pripažįsta, kad suverenitetas priklauso Tautai, ar Vyriausybė prisiėmė kokius nors įsipareigojimus atsisakyti parengto rekonstrukcijos projekto ir kas iš tiesų sprendžia Sporto rūmų likimą?

Valstybės institucijų reikalaujama viešai paskelbti visus formalius ir neformalius įsipareigojimus dėl rūmų ateities, jeigu tokių esama, taip pat nurodyti jų teisinį pagrindą, juos prisiėmusius pareigūnus ir organizacijas, su kuriomis buvo tartasi.

„Jokia visuomeninė, religinė, etninė, tarptautinė ar užsienio organizacija ir joks privatus asmuo negali diktuoti Lietuvos valstybei sprendimų, kuriuos ji turi teisę priimti dėl nacionalinės reikšmės objektų savo sostinėje“, – skelbiama rezoliucijoje.

Vyriausybė raginama nedelsiant priimti galutinius politinius sprendimus dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos ir paskelbti konkrečius projekto įgyvendinimo terminus.

Ankstesnėje birželį surengto mitingo rezoliucijoje buvo nustatyti ir trys konkretūs reikalavimai: iki rugsėjo 1 dienos paskelbti rekonstrukcijos finansavimo būdą, pradėti rangovo atranką ir skirti lėšų parengiamiesiems darbams.

Ne tik Sporto rūmai

Rugpjūčio 24-osios rezoliucijoje Sporto rūmų klausimas siejamas ir su kitais iki šiol neišspręstais Lietuvos istorinės atminties įamžinimo sostinėje klausimais.

Joje primenama, kad nuo 2020 metų galiojantis Lukiškių aikštės memorialinio statuso įstatymas šią erdvę įtvirtina kaip pagrindinę reprezentacinę Lietuvos valstybės aikštę. Įstatyme nustatyta, kad pagrindinis jos akcentas turi būti valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis ir memorialas žuvusiesiems už Lietuvos laisvę. Tačiau šios nuostatos iki šiol nėra įgyvendintos. Įstatymas tebėra galiojantis.

Rezoliucijoje taip pat reikalaujama užtikrinti, kad Lietuvos valstybės kūrėjų, laisvės kovotojų ir pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių atminimo įamžinimas nebūtų vilkinamas dėl politinės konjunktūros ar nevalstybinių interesų grupių spaudimo.

Kartu pabrėžiama pareiga gerbti visų Vilnių kūrusių tautinių ir religinių bendruomenių paveldą bei mirusiųjų atminimą. Tačiau vienos istorinės atminties apsauga, rezoliucijos autorių įsitikinimu, neturi būti naudojama kitai istorinei atminčiai išstumti ar Lietuvos valstybės suverenioms teisėms riboti.

Vilnius yra Lietuvos sostinė

Baigiantis mitingui jo dalyviai paragino prezidentą, Seimo pirmininką ir ministrą pirmininką viešai bei nedviprasmiškai atsakyti, ar sprendimai dėl Lietuvos sostinės, nacionalinės reikšmės paveldo ir valstybingumo ženklų bus priimami Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka.

„1989 metų rugpjūčio 23-iąją Lietuvos žmonės stojo į Baltijos kelią ne tam, kad iš Lietuvos atimtą suverenitetą perduotų neformalioms užsienio interesų grupėms. Jie stojo už teisę būti savo valstybės šeimininkais“, – skelbiama rezoliucijoje.

Mitingo dalyvių teigimu, šiandien ginami ne vien Sporto rūmai, Lukiškių aikštė ar atskiri paminklai. Ginama Lietuvos piliečių teisė savo valstybėje ir sostinėje saugoti šalies istorinę atmintį, gerbti kovotojus už laisvę, puoselėti valstybingumo ženklus ir savarankiškai spręsti savo istorinio paveldo likimą.

„Vilnius yra Lietuvos sostinė. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Reikalaujame, kad Lietuvos valdžia elgtųsi kaip suverenios valstybės valdžia“, – tokiais žodžiais baigiama mitingo rezoliucija.

Visas rezoliucijos tekstas žemiau, po nuotraukomis.

Nuotraukos – G.Rinkevičiaus ir Lrt.lt

MITINGO REZOLIUCIJA
Dėl lietuvių tautos suverenių teisių į savo istorinį paveldą ir laisvės kovų atmintį valstybės sostinėje Vilniuje

Vilnius, 2026 m. rugpjūčio 24 d.

Mes, 2026 m. rugpjūčio 24 d. Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje susirinkę Lietuvos Respublikos piliečiai, minėdami Baltijos kelio metines ir prisimindami dieną, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės susikibo rankomis reikalaudami savo tautoms laisvės ir teisės savarankiškai spręsti savo likimą, pareiškiame:

• Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas priklauso Tautai ir niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto bei savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių;

• Vilnius – Lietuvos sostinė, istorinis ir politinis jos centras. Kartu tai daugiatautį paveldą sukaupęs miestas, kurio įvairių bendruomenių istorija turi būti gerbiama ir saugoma. Tačiau pagarba šiam paveldui negali paneigti esminės aplinkybės – Vilnius yra suverenios Lietuvos Respublikos sostinė, todėl Lietuvos valstybė ir jos piliečiai turi neatimamą teisę čia saugoti ir įprasminti savo valstybingumo ženklus, istorinį paveldą ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą;

Tačiau per tris Nepriklausomybės dešimtmečius ši konstitucinė lietuvių tautos teisė nejučia buvo atimta:

• Šiandien nėra įgyvendintas Lietuvos Respublikos Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymas, įtvirtinantis Lukiškių aikštės, kaip pagrindinės reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės, memorialinę paskirtį;

• Nėra sukurtas šiame įstatyme numatytas memorialinis akcentas su Vyčio simboliu, o mėginimai sostinėje deramai įamžinti Lietuvos valstybės kūrėjus, laisvės kovotojus ir pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvius sulaukia politinio ir administracinio savosios valdžios pasipriešinimo;

• Analogiškos kliūtys daromos siekiant Vilniuje deramai įamžinti pirmojo Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos atminimą;

• Mes pastebime, kaip formuojama nuosekli praktika vilkinti ir drausti šalies sostinėje Lietuvos valstybingumo ženklų įtvirtinimą, žmonių, kūrusių bei gynusių nepriklausomą Lietuvos valstybę, atminimo įamžinimą.

Iškalbingiausias yra Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pavyzdys:

Sporto rūmams rekonstruoti yra parengtas projektas, numatantis juos pritaikyti šiuolaikiškam kongresų ir konferencijų centrui. Šiems darbams jau išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Tačiau jie nebuvo pradėti buvusiai I. Šimonytės vyriausybei sustabdžius projekto įgyvendinimą dėl tariamų tarptautinių ekspertų rekomendacijų.

Lietuvos Respublikos Seimas ėmėsi svarstyti rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų Vilniaus koncertų ir sporto rūmams rekonstruoti“, o birželį vykusio Tautos forumo mitingo dalyviai pareikalavo, kad Vyriausybė iki rugsėjo 1 d. paskelbtų rekonstrukcijos finansavimo būdą, pradėtų rangovo atranką ir skirtų lėšas parengiamiesiems darbams.

Tačiau 2026 m. rugpjūčio 4 d. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky ir Amerikos žydų komiteto Tarptautinių žydų reikalų direktoriaus Andrew Bakerio iniciatyva susitikime su Ministru Pirmininku Mindaugu Sinkevičiumi Sporto rūmų rekonstrukcijos projekto įgyvendinimas buvo uždraustas- Lietuvos valdžia eilinį kartą pasidavė nevalstybinių subjektų politiniam spaudimui/

Pabrėžiame: : lietuvių tauta gerbia Lietuvos žydų bendruomenės istorinę atmintį ir teisėtą siekį išsaugoti savo dvasinį, kultūrinį ir memorialinį paveldą. Tačiau šis paveldas turi būti saugomas adekvačiais būdais ir formomis, nepažeidžiant kitų Lietuvoje gyvenančių tautų teisėtų interesų. Pagarba vienos bendruomenės istorinei atminčiai neįpareigoja mūsų tautos atsisakyti teisės į savąją istorinę atmintį ir Lietuvos valstybės suverenių galių.

Mums nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu veikia nevalstybinės ekspertų komisijos ir grupės, neturinčios nei valstybės institucijų statuso, nei įgaliojimų primesti Lietuvos valstybei privalomus sprendimus.

Nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu šių ekspertų rekomendacijos sustabdė Lietuvos valstybės parengtą ir patvirtintą nacionalinės reikšmės projektą.

Taip pat nėra aišku, kaip nevalstybinės struktūros galėjo apriboti suverenios valstybės įgaliojimus spręsti savo nacionalinės reikšmės klausimus.

Todėl pareiškiame: jokia visuomeninė, religinė, etninė, tarptautinė ar užsienio organizacija ir joks privatus asmuo negali diktuoti Lietuvos valstybei sprendimus , kuriuos ji turi teisę priimti dėl nacionalinės reikšmės objektų savo sostinėje.

Vilnius nėra miestas, kuriame Lietuvos valstybingumo ženklams vietą nustatinėja užsienio interesų grupės.

Lietuvos valstybė turi pareigą saugoti Vilniuje įskūrusių bendruomenių paveldą, tačiau kartu ji turi teisę ir konstitucinę pareigą įprasminti Vilnių kaip Lietuvos valstybės sostinę.

Todėl šiandien šiame mtinge keliame klausimą ne dėl Sporto rūmų pastato rekonstrukcijos, o dėl Lietuvos valstybės suverenumo ir jos valdžios gebėjimo savarankiškai priimti sprendimus.

MES KLAUSIAME LIETUVOS RESPUBLIKOS VADOVUS:

1. Ar Lietuvos valdžia dar pripažįsta, kad suverenitetas priklauso Tautai?
2. Ar Lietuvos Vyriausybė prisiėmė įsipareigojimus atsisakyti parengto Sporto rūmų rekonstrukcijos projekto?
3. Kas iš tiesų sprendžia Vilniaus koncertų ir sporto rūmų likimą?
4. Kas suteikė valdžiai teisę tartis su neformaliomis organizacijomis dėl Lietuvos nacionalinės reikšmės istorinio paveldo panaikinimo be konsultacijų su Lietuvos visuomene?
5. Kodėl iki šiol neįgyvendinama įstatyme nustatyta Lukiškių aikštės, kaip pagrindinės reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės, paskirtis?
6. Kodėl Lietuvos valstybės kūrėjų ir laisvės kovotojų atminimo įamžinimas sostinėje nuolat paverčiamas politinių bei ideologinių ginčų objektu?

BALTIJOS KELIAS MUMS PRIMENA: LAISVA YRA TIK TA TAUTA, KURI PATI SPRENDŽIA SAVO VALSTYBĖS REIKALUS.

Šiandien Lietuvos pilieičiai negali spręsti, kokie valstybingumo ženklai turi būti įtvirtinti jų sostinės aikštėse, jie nežino, kaip bus pagerbti už Lietuvos laisvę kovoję žmonės ir koks likimas laukia nacionalinės reikšmės istorinių objektų.

TODĖL REIKALAUJAME:
1. Respublikos Prezidentą, kaip valstybės vadovą, viešai atsakyti, ar Lietuvos Respublika yra suvereni valstybė ir sprendimai dėl jos sostinės, nacionalinės reikšmės paveldo bei valstybingumo ženklų yra priimami Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka?
2. Ar Lietuva pajėgi parengti ir viešai paskelbti Vilniaus, kaip Lietuvos istorinės sostinės, valstybingumo ir istorinės atminties įprasminimo programą, apimančią svarbiausias valstybės reprezentacines erdves, valstybingumo simbolius ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą?

SIŪLOME:
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybei nedelsiant priimti galutinius politinius sprendimus dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos, paskelbiant konkrečius rekonstrukcijos įgyvendinimo terminus.
2. Viešai paskelbti visus valstybės institucijų prisiimtus formalius ir neformalius įsipareigojimus, jeigu tokių esama, dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų ateities, taip pat nurodyti juos prisiėmusius pareigūnus, jų teisinį pagrindą ir subjektus, su kuriais dėl jų buvo tartasi.
3. Galutinai įgyvendinti Lietuvos Respublikos Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą, užtikrinant Lukiškių aikštės, kaip pagrindinės reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės, paskirtį ir joje deramai įprasminant Lietuvos valstybingumą bei kovas už laisvę.
4. Užtikrinti, kad Lietuvos valstybės kūrėjų, laisvės kovotojų ir pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių atminimo įamžinimas nebūtų vilkinamas dėl politinės konjunktūros ar nevalstybinių interesų grupių spaudimo.
5. Gerbti visų Vilnių kūrusių tautinių ir religinių bendruomenių paveldą bei mirusiųjų atminimą, tačiau kartu užtikrinti, kad vienos istorinės atminties apsauga nebūtų naudojama kitos istorinės atminties išstūmimui ar Lietuvos valstybės suverenių teisių ribojimui.

RAGINAME RESPUBLIKOS PREZIDENTĄ, SEIMO PIRMININKĄ IR MINISTRĄ PIRMININKĄ:

Neišduokite Baltijos kelio istorinės prasmės. 1989 m. rugpjūčio 23-iąją Lietuvos žmonės stojo į Baltijos kelią ne tam, kad iš Lietuvos atimtą suverenitetą perduotų neformalioms užsienio interesų grupėms. Jie stojo už teisę būti savo valstybės šeimininkais.

Lietuvos valdžia privalo elgtis kaip suverenios valstybės valdžia, o ne kaip užsienio galios centrams pavaldi administracija, laukianti išorės pritarimo sprendimams dėl savo sostinės.

Šiandien mes giname ne vien Sporto rūmus, ne vien Lukiškių aikštę ir ne vien atskirus paminklus. Mes giname lietuvių tautos teisę savo valstybėje ir savo sostinėje saugoti šalies istorinę atmintį, gerbti kovotojus už Lietuvos laisvę, puoselėti valstybingumo ženklus ir savarankiškai spręsti savo istorinio paveldo likimą.

Vilnius yra Lietuvos sostinė!
Lietuvos valstybę kuria Tauta!
Suverenitetas priklauso Tautai!

Tautos istorinė atmintis negali būti nei valdžios baimių įkaitė, nei užkulisinių susitarimų objektas.

Reikalaujame, kad Lietuvos valdžia elgtųsi kaip suverenios valstybės valdžia!