Raimundas Kaminskas
Jonas Baranauskas
Rugpjūčio 19 d. Kaune vyko Lietuvos laisvės kovotojo, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvio, inžinieriaus Klemenso Bruniaus (1906-1976) 120-ojo gimtadienio minėjimas.
Minėjimas prasidėjo Kauno Petrašiūnų kapinėse prie Klemenso Bruniaus ir jo artimųjų kapo Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčios klebono kun. Sauliaus Juozaičio malda, gėlių padėjimu, žvakučių uždegimu ir Lietuvos himno giedojimu. Kapinėse istorinės atminties žodžius tarė Tautinės lietuvių studentų korporacijos Neo – Lithuania filisteris, buv. Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkas dr. Linas Maknavičius ir Vasario 16-osios Akto signataro Donato Malinausko giminaitis, gydytojas chirurgas, istorijos tyrinėtojas Viktoras Jencius-Butautas.
Aukštuosiuose Šančiuose, Kaišiadorių gatvėje prie namo Nr. 41 gidas dr. Raimundas Kaminskas pradėjo pažintinę ekskursiją pėsčiomis „INŽINIERIAUS KLEMENSO BRUNIAUS GYVENIMO IR VEIKLOS ĮDOMYBĖS“.
Vėliau Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje vyko parodos „ANTISOVIETINIO IR ANTINACINIO PASIPRIEŠINIMO DALYVIO KLEMENSO BRUNIAUS GYVENIMO IR VEIKLOS ATSPINDŽIAI LEIDINIUOSE, NUOTRAUKOSE BEI DOKUMENTUOSE“ atidarymas, kurią pristatė XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė ir LPKTS Valdybos pirmininkas Vladas Sungaila.
Minėjimo pabaigoje LPKTS salėje vyko diskusija „AR GALIME (IŠ)MATUOTI ISTORINĘ ATMINTĮ? KUO SVARBI ANTISOVIETINIO IR ANTINACINIO PASIPRIEŠINIMO DALYVIŲ ISTORINĖ ATMINTIS VALSTYBĖS/VISUOMENĖS GYVENIME?“
Diskusijoje dalyvavo: LGGRTC e.p. generalinis direktorius, istorikas dr. Arūnas Bubnys, Kauno miesto muziejaus direktorius, istorikas dr. Simonas Jazavita, istorikas, prof. dr. Jonas Vaičenonis (VDU) ir Kauno r. Domeikavos gimnazijos istorijos mokytojas Edgaras Gabrielaitis.
Diskusiją vedė LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas, kuris renginio dalyviams padalijo ką tik paruoštą ir išleistą Klemenso Bruniaus informacinį atviruką.
Renginį organizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, XXVII knygos mėgėjų draugija ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga.
APIE KLEMENSĄ BRUNIŲ
Istorijos šaltiniai liudija, kad Klemensas Brunius gimė 1906 m. rugpjūčio 19 d. Margių kaime Šeduvos valsčiuje Panevėžio apskrityje Petro (1876-1957) ir Anėlės Pranytės (1876-1975) daugiavaikėje šeimoje, kurioje be Klemenso dar augino sūnus Feliksą (1898-1994), Petrą (1908-2007), Povilą (1916-1961) ir dukteris Kazimierą Janušauskienę (1900-1959), Salomėją Gabšienę (1903-1971), Veroniką Šereivienę (1910-2001), Emiliją Nagulevičienė (1912-1992), Eleną Strebeikienę (1914-2009), Anėlę Rumbaitienę (1918-2004).
Brunių šeimos nariai buvo muzikalūs žmonės. Todėl visai neatsitiktinai 1924 m. Kaune pirmojoje Lietuvos dainų šventėje dalyvavo Klemensas, Salomėja ir Petras.
K. Brunius 1928 m. baigė gimnaziją Šiauliuose ir įstojo į Lietuvos universitetą Kaune. Nuo 1929 m. dalyvauja LU Studentų technikos draugijos veikloje.
1933 – 1934 m. buvo Tautinės lietuvių studentų Neo – Lithuania korporacijos valdybos pirmininkas. Dar studentas būdamas vadovavo Parodos gatvės rekonstrukcijai ir Neo-Lituania rūmų baigiamiesiems darbams Kaune. Pasak Juozo Enčerio, jis geriausiai sugebėdavo nuraminti įsisiūbavusią korporantų sueigą, rasdamas bendrus sąlyčio taškus ir nukreipdamas visus konstruktyviai veiklai „Pro Patria“-Tėvynės gerovei, o ne vieno ar kito lyderio garbinimui ar paneigimui.
1934 m. rugpjūčio 29 d. susituokė su Elena Laguckaite-Bruniene (1911-1990) ir apsigyveno jos tėvų namuose Kaišiadorių g. Nr. 25. K. ir E. Bruniai savo šeimoje augino dukrą Vidą Bruniūtę-Jakubauskienę (1935-1989) bei sūnų Arvydą.
1935 m. spalio 23 d. K. Brunius gavo diplomuoto statybos inžinieriaus vardą, gerai išlaikęs visus egzaminus VDU Technikos fakulteto Statybos skyriuje ir apgynė diplominį projektą „Klaipėdos krašto seimelio ir direktorijos rūmai Klaipėdoje“.
Nuo 1929 m. iki 1931 m. dirbo Martyno Kuktos spaustuvėje korektoriumi.
1938-1940 m. K. Brunius dirbo įvairiose statybinese firmose inžinieriumi – darbų vykdytoju, o nuo 1940 m. – inžinieriumi A/B „Statyba“ Kaune.
K. Brunius kartu su Povilu Dėdele (1894 – 1967) dirbo statybos inžinieriumi statant Taupomųjų kasų rūmus (dabar Kauno m. savivaldybė) bei Kauno sporto halę.
Kaip liudija K. Brunius suimtas sovietų okupacijos metais, 1940 m. birželio 7 d. buvo komandiruotas dirbti į Karaliaučių (Vokietija), kur bendrovė statė Kauno „Maistui“ skerdyklą. Būnant komandiruotėje SSRS okupavo Lietuvą. Komandiruotė turėjo baigtis 1940 m. liepos 18 d. 1940 m. liepos 15 d. Klaipėdoje K. Brunius susitiko su vaistininku Kaziu Mažonu (1886-1985) ir po pokalbio su juo nusprendė į okupuotą Lietuvą negrįžti. K. Brunius 1941 m. lapkričio 14 d. gavo laišką iš Juozo Dženkaičio (1906 – 1944), kuriame jis kvietė Klemensą atvykti į Berlyną.
1940 m. lapkričio 17 d. K. Škirpos iniciatyva Berlyne, jo bute (Achenbachstr. 1) buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF’as), kurio tikslas buvo sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo. LAF’o steigiamojo susirinkimo protokolą pasirašė 28 asmenys.
Kartu su kitais 27-iais susirinkimo dalyviais K. Brunius pasirašė LAF’o steigimo aktą. K. Škirpai paprašius, jis kaip voldemarininkų atstovas sutiko tapti vienu iš keturių jo padėjėjų – patikėtiniu. Buvo sudaryta 20 komisijų. K. Brunius buvo paskirtas organizacinio komiteto pirmininku.
K. Škirpa, laukdamas Vokietijos ir SSRS karo pradžios ir rengdamasis organizuoti LAF’o sukilimą Lietuvoje, buvo sudaręs vyriausybės narių sąrašą. Joje K. Bruniui buvo numatytas Darbo ir socialinės apsaugos ministro postas.
1941 m. Birželio sukilimo įvykiai paskatino K. Brunių grįžti į Lietuvą. 1941 m. birželio 28 d. vakare prie Virbalio K. Brunius sėkmingai perėjo sieną ir birželio 29 d. grįžo į Kauną. Ten jis aplankė J.Ambrazevičių (Brazaitį) ir perdavė jam K. Škirpos laišką.
Voldemarininkai, kaip ir kitų politinių pažiūrų krašto gyventojai, aktyviai dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, tačiau jie dėl tam tikrų priežasčių buvo nepatenkinti Laikinąją Lietuvos vyriausybe. Todėl jie sukūrė savo politinę organizaciją.
1941 m. liepos mėn. 31 d. K. Brunius dalyvavo kuriant Lietuvoje Lietuvių Nacionalistų Partiją (LNP). Jis tapo vienas iš LNP vadovybės narių, vėliau vado pavaduotojas, kurį laiką vadas. K. Bruniui kaip LNP nariui 1941 m. rugsėjį buvo pavesti reikalai, susiję su Vilniaus kraštu.
1941 m. rugsėjo 14 d. su kitais pasirašė LNP memorandumą vokiečių okupacinei valdžiai, ginantį Lietuvos interesus.
Po to, kai 1941 m. gruodžio 17 d. naciai uždraudė LNP veiklą, K. Brunius tapo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) nariu.
1942 m. balandžio mėnesį Kaune buvo sudaryta LLKS vyriausioji vadovybė. Ji rūpinosi konspiracinio tinklo plėtimu ir ryšių palaikymų visoje Lietuvoje. Sąjungos centralizavimas ir konspiracinio tinklo formavimas buvo užbaigtas 1943 m. viduryje. Organizaciją sudarė Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio apygardos.
Kiekvienos apskrities centre buvo laisvės kovotojų vadovybė, o valsčiuose įsteigti LLKS branduoliai. Organizacija jungė apie 3 tūkstančius ir priesaikas davusių narių. Svarbiausias organizacijos laikraštis buvo „Laisvės kovotojas“, jis buvo leidžiamas du kartus per mėnesį Kaune. Iki 1944 m. vasaros buvo išleista 28-eri šio laikraščio numeriai.
LLKS vadovybę sudarė: politinė vadovybė (inžinierius Klemensas Brunius), technikinė vadovybė (inžinierius Povilas Konkulevičius ir inžinierius Jurgis Lelejevas), redakcija (chemikas Jonas Deksnys). LLKS turėjo savo įstatus, kurių pirmasis skelbė: LLKS tikslas yra atstatyti Nepriklausomą Lietuvą ir sujungti visus lietuvius bendram darbui Lietuvos garbei ir gerovei.
Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo Komiteto (VLIK’o) gimimo data laikoma 1943 m. lapkričio 25 d., kai išrinkti partijų ir kovos organizacijų atstovai susirinko į pirmą posėdį B. Gaidžiūno bute Kaune. VLIK’ą sudarė: prezidiumas (pirmininkas prof. inž. Steponas Kairys (socialdemokratas)) (vicepirmininkai krikščionis demokratas Adolfas Damušis ir tautininkas Balys Gaidžiūnas); sekretorius (advokatas Bronius Bieliukas); plenumas. Inžinierius Klemensas Brunius savo ruožtu buvo vienas iš plenumo narių.
1944 m. balandžio mėn. 29 d. K. Brunių netikėtai nacių gestapas suėmė Kaune Vytauto prospekte netoli geležinkelio stoties. Per kvotą apkaltino priklausius Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui, palaikius radijo ryšius su Algirdu Vokietaičiu, esančiu Švedijoje ir parašius straipsnelį į „Laisvės kovotoją“ kaip gestapas naikina nužudytų žydų lavonus Kaune prie IX-ojo forto.
„Mane ir dar 17 vyrų išvežė 1944 m. birželio mėn. 8 d., kitus atvežė liepos mėn. pradžioje. Tokiu būdu ten susidarė dvidešimt septynių asmenų lietuvių grupė ir ji visa kartu toliau buvo vežiojama. Išvežus į Vokietiją mūsų nebekvotė. 1944 m. liepos 15 d. iš Instenburgo mus išvežė į Alenšteino kalėjimą iš čia rugpjūčio mėn. 7 d, į Landsbergo kalėjimą (netoli Berlyno). Čia buvome iki 1945 m. sausio 29 d. ir dirbome perskirti į dvi grupes: viena lauke, kita fabrike. Aš dirbau fabrike. Iš čia 1945 m. sausio mėn. 29 d., artėjant Sovietų armijai, mus pėsčius išvarė į Berlyną. Į Berlyną patekome vasario 2 d., o iš Berlyno išvežė vasario 7 d. pietų vakarų kryptimi ir po 10 dienų kelionės mus pasodino Bayreuth kalėjiman Bavarijoje. Čia dirbau kalėjimo siuvykloje“.
1945 m. balandžio mėn. JAV karių išlaisvintas Klemensas atvyko į Wiurcburge atkurto VLIKo štabą.
1945 m. spalio pabaigoje kartu su Jonu Deksniu (1914- 1982) nelegaliai atvyko į sovietų okupuotą Lietuvą antisovietinio pasipriešinimo centro kurti ir susitiko su A apygardos (Dzūkija) vadu plk. J. Vitkumi-Kazimieraičiu (1901-1946).
1946 m. gruodžio 15 d. K. Brunius laikraščiuose perskaitė pranešimą apie užsienio reikalų ministrų tarybos Maskvos konferenciją, kurioje turėjo būti svarstomos teritorinės Vokietijos kaimynų pretenzijos į buvusias Vokietijos žemes.
K. Brunius manė, kad bus keliamas klausimas dėl Lietuvos SSR atskyrimo nuo Sovietų Sąjungos, todėl nusprendė sudaryti memorandumą, skirtą keturių ministrų tarybai. Tą memorandumą turėjo pasirašyti Lietuvos visuomenės vardu keli asmenys nuo visų buvusių Lietuvos partijų. Memorandume turėjo būti prašymas apie tai, kad prie Lietuvos būtų prijungta Kaliningrado sritis. Maskvoje šį memorandumą K. Brunius norėjo perduoti anglų, amerikiečių ir prancūzų ambasadoms. K. Brunius parengė tik pirmąjį memorandumo eskizą.
Sovietinio saugumo pareigūnai K. Brunių suėmė per šv. Kalėdas 1946 m. gruodžio 25 d. Kaune. Nutarta suimti Klemensą įtariant tuo, kad Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu priklausė neolituanams, filisteriams, kad nacių okupacijos laikotarpiu priklausė Lietuvių nacionalistų partijai, kad buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto nariu.
Pastebėtina, kad Vilniuje apie 9 mėnesius K. Brunius kalėjo vienoje kameroje su palaimintuoju arkivyskupu Teofiliu Matulioniu (1873 – 1962). 1947 m, rugpjūčio 16 d. sovietai pripažino K. Brunių kaltu pagal RSFSR BK 58-I„a“ ir 58-II straipsnius ir skyrė bausmę 25 m. kalėti pataisos darbų stovykloje. K. Bruniui jau kalint, sovietų valdžia norėjo jo žmoną Eleną su vaikais ištremti, tačiau atėję trėmimų vykdytojai namuose jų nerado. Jie slapstėsi ir tremties išvengė. K. Bruniaus gyvenamasis namas Kaišiadorių g. buvo nacionalizuotas, jame buvo įrengta biblioteka.
Tremtyje K. Brunius dalyvaudavo Intos lietuvių tremtinių šviesuolių sueigose, politiką aptardavo su Jonu Vokietaičiu, Stasiu Šačkumi, Gerardu Binkiu, kun. Kazimieru Vasiliausku, Stasiu Gorodeckiu ir kitais. Buvo geras bičiulis su kun. Alfonsu Svarinsku. Atlikęs bausmę (į Lietuvą jam neleido iš karto sugrįžti) apsigyveno Intoje buvusio politkalinio Tigro rinktinės vado Leono Vilučio (1920-1993) namelyje, kurį suprojektavo. Čia jį aplankė žmona ir dukra. Dirbo statybose darbų vykdytoju.
1956 m. liepos 23 d. jis grįžo į Lietuvą. Po įkalinimo K. Brunius visą laiką buvo KGB sekamas ir provokuojamas.
K. Brunius Kauno mieste dirbo Statybos valdyboje Nr. 10 darbų vykdytoju, vėliau Kauno m. Vietinio ūkio Valdybos projektavimo – sąmatinio biuro vyresniu konstruktoriumi. Vėliau respublikiniame susivienijime „Lietuvos žemės ūkio technika“ statybos techninės priežiūros inžinieriumi.
Pasak Juozo Enčerio, sovietinis partinis veikėjas Genrikas Zimanas (1910 – 1985) norėjo pasiūlyti K. Bruniui „draugišką pagalbą“– bendradarbiauti sovietinėje spaudoje. Paprašė parašyti atsiminimus apie Vasario 16-osios Akto signatarą Steponą Kairį (Juozą Kaminską (1879-1964). Kaip atsakęs G. Zimanui, jis [Brunius] man pasakojo maždaug tokiais žodžiais: „Apie tą kilnų žmogų didelį socialdemokratą ir kartu ne mažesnį lietuvį, pažįstamą iš bendros veiklos ir kovų už Lietuvą, aš jums galėčiau daug tiesos pasakyti. Bet tiesa jums nepatinka ir jūs jos nepaskelbsite. Todėl palikite mane ramybėje. Aš esu statybos inžinierius. Myliu savo darbą. Leiskite man laisvai dirbti“.
Apolonija Purelienė, knygoje „Juozas Purelis“ pateikia tam tikrus samprotavimus apie galimus plk. ltn. Juozo Purelio (1901–1989) ir Klemenso Bruniaus tarpusavio ryšius, apie tai, kad Juozas Purelis pasivadino Klemensu Bruniumi ir jo vardu galimai dalyvavo Lietuvos pogrindyje. Kiek tai yra tiesos nėra kol kas aišku. Tikėtina, kad atsiras tyrinėtojai, kurie galės remiantis tam tikrais įrodymais paaiškinti šiuos ir kitus paslaptingus K. Bruniaus gyvenimo istorijos faktus.
1976 m. kovo 4 d. K. Brunius buvo atvežtas į I-ąją Tarybinę. klinikinę ligoninę po avarijos. Traumos aplinkybės buvo nežinomos. Vėliau buvo pervežtas į Respublikinę Kauno klinikinę ligoninę, kurioje gydėsi iki 1976 m. kovo 31 d.
1976 m. lapkričio 30 d. K. Brunius žuvo autoavarijos metu. Klemenso sūnaus Arvydo Bruniaus liudijimu, tėvas su savo bendradarbiu, tremtiniu Stasiu Šačkumi (1907-1985) grįžinėjo iš Vilniaus į Kauną, buvo labai blogas oras, Muravoje jie išlipo ir pamatė atvažiuojančią taksi. Jie bėgo per kelią norėdami sustabdyti taksi, S.Šačkus perbėgo pirmas, o paskui bėgantį K. Brunių partrenkė ir užmušė atvažiuojantis keleivinis Gardino autobusas. Yra manančių, kad Klemenso Bruniaus mirtį galėjo suorganizavo KGB. Pastebėtina, kad KGB uždraudė namiškiam į inžinieriaus laidotuves kviesti šeimos draugus, buvusius bendražygius, tolimesnius gimines, vengti viešumo. Laidojo pusiau slaptai, su keliais artimiausiais giminėmis.
Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
2021 m. lapkričio 30 d. Kaune, Kaišiadorių gatvėje buvo atidengta Klemenso Bruniaus atminimo lenta.
Anot Aldonos Sabaitytės–Vilutienės (1931-2020), Klemensas Brunius buvo didelis Lietuvos patriotas, jam Tėvynė reiškė ne tik gražią sąvoką, bet ir didelius įsipareigojimus savo tėvų ir protėvių žemei.
