Vytautas Zelianka. Tik apsisuka ratas, ir vėl cirkas į miestelį atvažiuoja

Tie beprasmiai tušti šnekėjimai apie nepasikartojimus ateityje.

Viskas, tame tarpe ir tokių nesąmonių šnekėjimas kartojasi.

Ir kartosis.

Ir jokie nei premjerų su ministrais, nei prezidentų ar karalių ir vadų užkeikimai nieko nepakeis.

Žmogaus prigimtis tokia – būdamas žmogus jis darė blogus dalykus, daro ir darys. Taip pat, būdamas neišmintingas, jis žadės, kad imsis kažko, dėl ko daugiau taip nebus.

Bus.

Nieko naujo po saule, kaip pasakyta Ekleziaste.

Su viena išlyga. Jeigu iš žmogaus išmušime žmogiškumą: spontaniškumą, emociją, nesvarbu gerą ar blogą, padarysime jo reakcijas programuojamas, automatines, nustatomas ir taip robotizuosime, taip padarysime jį nebe žmogumi.

Rodos, tuo keliu ir einama, to nesuprantant. Viską kontroliuoti. Kad niekas neįvyktų nenumatytai.

Pvz., iš sporto darant matematiniais skaičiavimais ir prietaisų kontrole grindžiamą pelnu matuojamą reklamos ir įtakos darymo kampaniją.

Iš individualios sveikatos poreikio kildinant masinę populiacijos prievartavimo sistemą.

Net paprastą judėjimą verčiant sukarintos drausmės reikalaujančiu, totaliniu sekimu ir neišvengiamų baudų baime grindžiamu smulkmeniškų taisyklių reikalu.

Ir ačiū Dievui, nesėkmingai.

Tiesa, Ekleziastas turi apibūdinimą ir tokiems, taip pat ir jų pastangoms – visa tuštybė ir ganymas vėjo.
Tai seniai aprašyta A. Huxley knygoje Brave New World.

Kuo daugiau žmonių kuo greičiau tą supras, tuo bus paprasčiau.

Gaila, dabar politikai nebeskaito gerų knygų, tas labai matyti iš jų beprasmių kalbų.

Ne, tai nereiškia, kad aš palaikau smurtą.