Hormūzo sąsiauris vėl kaista: Vance’as neatmeta naujų smūgių Iranui, o JAV dyzelinas pasiekė rekordą

Jonas Nedzveckas

Karas su Iranu vis skaudžiau smogia ne tik kariniams taikiniams, bet ir pasaulio energetikai. JAV dyzelino kaina pasiekė istorinį rekordą, „Brent“ nafta vėl perkopė 95 dolerius už barelį, o Vašingtonas perspėja Teheraną: ekonominis, karinis, diplomatinis ir net slaptas spaudimas tebėra galimas. Tuo pat metu nepriklausomi laivybos duomenys rodo, kad padėtis Hormūzo sąsiauryje išlieka gerokai trapesnė, nei leidžia suprasti optimistiški JAV administracijos pareiškimai.

JAV viceprezidentas JD Vance’as rugsėjo 4-ąją pasiuntė Teheranui nedviprasmišką signalą. Pasak jo, Donaldo Trumpo administracija turi dar nemažai priemonių priversti Iraną nutraukti komercinių laivų apšaudymą. Jis pabrėžė, kad JAV saugo daugybę komercinių laivų ir būtent dėl to, jo vertinimu, pasauliui iki šiol pavyko išvengti visavertės energetikos krizės.

Tačiau bene svarbiausia viceprezidento žinia buvo kita. Jis išvardijo keturias spaudimo Iranui kryptis: ekonominį, karinį, diplomatinį ir slaptą spaudimą. Jis kartu atsisakė atskleisti, kuriomis iš šių priemonių prezidentas ketina pasinaudoti, argumentuodamas, kad viešas planų paskelbimas apribotų Trumpo sprendimų laisvę.

Energetikos krizė jau beldžiasi į vartotojų duris

Vance’o pareiškimas nuskambėjo itin jautriu metu. „Fox News“ duomenimis, rugsėjo 4 d. vidutinė dyzelino kaina JAV pasiekė 5,85 dolerio už galoną – naują istorinį rekordą.

Palyginimui, 2022 m. birželį, po Rusijos invazijos į Ukrainą ir Vakarų sankcijų Maskvai, vidutinė dyzelino kaina buvo pakilusi beveik iki 5,82 dolerio.

Tuo pat metu tarptautinis naftos kainų etalonas „Brent“ vėl viršijo 95 dolerius už barelį. Prieš prasidedant dabartiniam karui barelis kainavo maždaug 70 dolerių.

Vidutinė benzino kaina JAV pasiekė 4,15 dolerio už galoną, kai prieš savaitę ji buvo 4,09 dolerio.

Tai reiškia, kad karas vis labiau persikelia iš karinių operacijų žemėlapių į paprastų vartotojų pinigines. Dyzelino brangimas didina ne tik transporto, bet ir žemės ūkio, logistikos, statybų bei maisto tiekimo sąnaudas.

Ar Amerika iš tikrųjų kontroliuoja Hormūzo sąsiaurį?

Baltieji rūmai pabrėžia, kad JAV kariniai veiksmai padėjo išlaikyti laivybą ir naftos eksportą per Hormūzo sąsiaurį. Tačiau nepriklausomi laivybos duomenys verčia į šį teiginį vertinti atsargiau.

„USNI News“, remdamasis „Lloyd’s List Intelligence“, skelbia, kad nors laivų judėjimas rugpjūčio pabaigoje buvo padidėjęs, jis tebėra gerokai mažesnis nei iki karo. Prieš karą Hormūzo sąsiauriu vidutiniškai praplaukdavo apie 138 laivus per dieną. Rugsėjo 1–2 dienomis JAV padėjo užtikrinti 44 laivų tranzitą, o rugpjūčio 30–31 dienomis – 39.

Dar didesni nesutarimai kyla dėl naftos kiekių. JAV iždo sekretorius Scottas Bessentas teigė, kad sąsiauriu per dieną gabenama apie 10 mln. barelių, o kai kuriomis dienomis – net 15–17 mln.

Tačiau nepriklausomi analitikai „USNI News“ nurodė, kad rugpjūtį realus kiekis galėjo siekti maždaug 5–7 mln. barelių žalios naftos per dieną. Todėl Vašingtono pareiškimus apie situacijos stabilizavimą būtina vertinti kartu su nepriklausomais laivybos duomenimis.

Iranas smogia ten, kur skauda labiausiai

Hormūzo sąsiauris yra ne šiaip regioninis jūrų kelias. Tai vienas svarbiausių pasaulio energetikos arterijų. Iranui atakuojant komercinius laivus, rizikuojama ne tik jų įgulomis ar kroviniais. Didėja draudimo kainos, laivybos bendrovės vertina alternatyvius maršrutus, o rinkos į geopolitinę riziką reaguoja naftos kainų šuoliais.

„USNI News“ skelbia, kad vien rugpjūtį Iranas atakavo mažiausiai 13 komercinių laivų. Per naujausią išpuolį prieš žalios naftos tanklaivį „MT Sidr“ žuvo du jūrininkai.

Energetikos analitikai perspėja, kad dabartinė sistema veikia vis labiau įtemptomis sąlygomis. Nafta nukreipiama vamzdynais, dalis laivų sąsiaurį kerta išjungę automatines identifikavimo sistemas, vykdomi krovinio perkrovimai iš laivo į laivą. Tačiau tai nėra neribotai tvari sistema.

Vienas „USNI News“ kalbintų ekspertų padėtį palygino su automobiliu, važiuojančiu turint ketvirtadalį bako: važiuoti dar galima, tačiau tik tol, kol pakeliui nekyla nauja problema.

Pavojus kyla ne vien dėl Hormūzo. Pasaulio naftos perdirbimo sistema jau patiria spaudimą dėl Irano smūgių Persijos įlankos valstybių infrastruktūrai ir Rusijos bei Ukrainos atakų prieš energetikos objektus.

Kinija tuo pat metu didina naftos atsargas, dar labiau stiprindama paklausą. Prie viso to prisideda kitos potencialios rizikos – nuo Panamos kanalo problemų iki artėjančio Atlanto uraganų sezono. Todėl energetikos analitikų vertinimu, pasaulio sistema kol kas funkcionuoja, tačiau jos atsparumo rezervas mažėja. Kova vyksta ir dėl pasakojimo, kas kontroliuoja Hormūzą.

Šiame kare vyksta dar viena – informacinė – kova.

JAV politiškai svarbu parodyti, kad Iranui nepavyko uždaryti Hormūzo sąsiaurio ir kad JAV pajėgos pajėgios užtikrinti energetikos srautą. Teheranui priešingai – gyvybiškai svarbu įrodyti, kad be jo valios saugi laivyba per sąsiaurį neįmanoma.

Tarptautinės krizių grupės analitikas Chrisas Newtonas „USNI News“ aiškino, kad Iranas konfliktą gali eskaluoti būtent tada, kai ima atrodyti, jog praranda sąsiaurio kontrolę ir kartu vieną svarbiausių savo derybinių svertų.

Taip susiformuoja pavojingas uždaras ratas: didėjant laivybai Iranas eskaluoja atakas, o po Irano atakų savo ruožtu eskaluoja Jungtinės Valstijos.

Viskas yra ant stalo

Todėl JD Vance’o žodžiai įgauna kur kas didesnę reikšmę nei eilinis politinis perspėjimas.

Kai JAV viceprezidentas viešai įvardija ne tik ekonominį ir diplomatinį, bet ir karinį bei slaptą spaudimą, Vašingtonas sąmoningai palieka Teheranui nežinomybę dėl kito savo žingsnio.

Kartu Donaldas Trumpas rugsėjo 4 d. vėl užsiminė apie galimą smūgį į „Pickaxe Mountain“ – Irano branduolinį objektą, pareikšdamas, kad JAV gali smogti „labai greitai“, jeigu ten bus pastebėta įtartina veikla.

Todėl pagrindinis klausimas jau ne vien tas, ar Iranas gali visiškai uždaryti Hormūzo sąsiaurį.

Kur kas svarbiau – kiek ilgai pasaulio energetikos sistema gali atlaikyti situaciją, kai vienoje svarbiausių planetos naftos arterijų laivyba priklauso nuo karinės palydos, alternatyvių maršrutų ir nuolatinės JAV bei Irano eskalacijos rizikos.

Parengta pagal foxnews.com; timesofisrael.com ir news.usni.org