Valstybinės augalininkystės tarnybos darbuotojų korupcijos byloje specialiojo liudytojo statusu įtraukus parlamentarus S. Skvernelį ir K. Starkevičių, viešoje erdvėje prasidėjo diskusijos, kiek teisėsauga gali nukrypti nuo konstitucinių žmogaus teisių (Konstitucijos 21, 22 str.), kai tas žmogus yra viešasis asmuo.
Neturint objektyvių teisinių orientyrų dėl viešojo asmens svarbos visuomenėje, diskusijose dažnai nukrypstama į kraštutinumus: nuopelnais nepagrįstą imunitetą, arba nepagrįstai paminamą žmogaus orumą.
Žmogui, kuriam pagal bendruomeninį pasidalinimą darbais patikėta tvarkyti vienus ar kitus bendruosius reikalus, pagal visuomeninį interesą, protingumo kriterijus bei dorovinius principus, neturėtų būti teikiama jokių teisinių privilegijų. Tuo pačiu dėl žmogui patikėtų viešųjų funkcijų neturėtų būti rengiami jo ir ypač jo artimųjų orumą žeminantys išpuoliai.
Taip pat negalima pažeisti žmogaus nebaudžiamumo išlygos: nėra atsakomybės be kaltės, nėra kaltės be pažeidimo. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, žmogus vertintinas ne pagal tai, kokios patikėtos jam darbinės funkcijos, o kokie jo veiklos rezultatai, t. y. ar jis funkcinis lyderis, ar – atsilikėlis.
Kodėl pagal dabartinę mūsų valstybingumo praktiką viešąjį asmenį galima pripažinti įteisintu parazitu?
Neieškant užslėptų parazitavimo pavyzdžių, pakanka paskaityti LR Civilinio kodekso 6.271 ir 6.272 straipsnius, pagal kuriuos už viešųjų asmenų kaltomis veikomis padarytą žalą atsako mokesčių mokėtojai. Kažin ar kam kyla abejonių, jog tai įteisintas parazitavimas.
Kuo, jei ne patyčių objektu teisėsaugininkų ir žurnalistų pastangomis pavirsta viešasis asmuo ir jo artimieji (tėvai, sutuoktinis, vaikai, kurie nėra viešieji asmenys) tuo atveju, jeigu kas nors ant jų meta įtarimų šešėlį.
Pagal prielaidas („galimai“), o ne pagal faktus ir įkalčius tąsomi tų žmonių asmenvardžiai ištisomis savaitėmis po žiniasklaidos priemones. Tarkime, kad viešasis asmuo tam psichologiškai kažkiek pasirengęs, bet kokius pragarus turi iškęsti artimieji, ypač vaikai.
Svarbu tai, kad įtarimams nepasitvirtinus, įstatymais nenumatytas žmonėms padarytos moralinės žalos joks realus kompensavimas. Manau, kad dėl tokios valstybinės antikultūros į valstybės tarnybą vengia eiti savigarbos nepraradę žmonės.
Kas gali paneigti, kad viešaisiais asmenimis sutinka tapti tik pavieniai idealistai arba gaujų nariai, kurių tikslas – savanaudiškas pasinaudojimas visuomenės nekontroliuojamu disponavimu viešaisiais ištekliais.
Ką prarastų tauta ir valstybė, jeigu mes atsisakytume tos viduramžiškos tradicijos viešajam asmeniui taikyti išskirtinumo sąlygas? Pabandykime įsivaizduoti, kad viešieji asmenys laikomi lygiateisiais su kitais piliečiais.
Tuo atveju viešasis asmuo, pavyzdžiui, nuo biudžeto pildytojo skiriasi tik tuo, kad jis pagal savo darbines funkcijas organizuoja atitinkamos dalies biudžeto lėšų panaudojimą viešiesiems interesams tenkinti arba atlieka kitas viešąsias funkcijas (pavyzdžiui, užtikrina viešąją tvarką, organizuoja tautos švietimą). Tačiau tokios funkcijos keltų žymiai mažiau savanaudiškų paskatų, jeigu patikėtomis biudžeto lėšomis viešieji asmuo ne disponuotų, o jas administruotų.
Administruojant tautos vertybes, kiekvienas pilietis turėtų teisę nustatyta tvarka ginti viešąjį interesą, esant pagrįstų įtarimų dėl netikslingo ar neteisėto visuomeninių vertybių administravimo.
Šiuo atveju viešojo asmens atsakomybė būtų adekvati civilinei atsakomybei už netinkamą svetimo turto administravimą. Ar kartais jums neprimena susidorojimo su politiniais konkurentais deklaruojama politinė atsakomybė, kai siekiama žmogų nubausti, nenustačius jo kaltės pagal kokį nors realų pažeidimą?
Jonas Ivoška yra advokatas, publicistas, visuomenės veikėjas.
Teisingai iškelta aktuali problema. Tas ,,nekaltas” žodis ,,galimai” tikrai yra padaręs daug įvairiapusės žalos visiškai nekaltiems asmenins . O tuo pačiu ir jų šeimoms, ypač vaikams. Ne tik kad minimi nekaltų asmenų vardai ir pavardês, bet jie filmuojami, rodomi, aprtarinêjami. O po to, išaiškėjus apie jų nekaltumą ne tik nekompensuojama žala, bet netgi neatsiprašoma.
Jeigu rinkimų metu tautos įgaliotam asmeniui būtų privalu pasiaiškinti kiekvienam tautos atstovui , nepatenkintam administratoriaus sprendimu, tai bet koks reikalas strigtų jau pradinėse stadijose , dėl neišvengiamų ieškinių ir dėl sprendimų perkėlinėjimo auktesnėms instancijoms.