Rezoliucija dėl politikų baimės minėti Tautos sukilimą

Tautos forumo rezoliucija dėl politikų baimės minėti Tautos sukilimą

Tautos forumas (TF) sveikindamas neseniai užregistruotą 34 Seimo narių rezoliucijos projektą, kuriuo siekiama pagerbti prieš 85 metus, 1941 m. birželio 22–28 dienomis, įvykusį antisovietinį Tautos sukilimą, vertina tai kaip mėgimą grąžinti Sukilimo valstybinio įvertinimo ir įprasminimo klausimą į parlamento diskusijų darbotvarkę.

Tačiau TF, priėmęs rezoliuciją dėl politikų baimės minėti Tautos sukilimą, mano, kad tai tėra politiškai ir teisiškai nei valstybės ir jos institucijų niekam neįpareigojantis, todėl visiškai deklaratyvios rezoliucijos turinys, kuris neliudija šio žingsnio politinės ir istorinės drąsos.

Tai nėra suverenios valstybės parlamento rezoliucija

TF priimtoje rezoliucijoje tai vertintina kaip Lietuvos politikų neryžtingumo išlygų bei nuolatinio teisinimosi kalba: kalbama apie būtinybę atsiriboti nuo nacistinio režimo nusikaltimų, tačiau mažai pasakoma apie esminį faktą – kad tūkstančiai lietuvių stojo į kovą prieš Sovietų Sąjungos okupaciją, siekdami atkurti savo nepriklausomą valstybę.

Tautos forumo nuomone, tokia neryžtinga Seimo narių pozicija liudija ne suverenios valstybės brandžią istorinę savimonę ir savarankišką istorijos politiką, bet yra atspindys nuolatinio bandymo iš anksto atsiprašyti už savo pačios laisvės kovas.

Tautos forumo priimtoje rezoliucijoje sakoma, kad valstybė, nedrįstanti aiškiai pagerbti savo kovotojų už laisvę, siunčia pavojingą žinią ateities kartoms – kad net pasiaukojimas už Tėvynę gali būti vertinamas ne pagal jo tikslą ir prasmę, o pagal politinę konjunktūrą arba kitų valstybių reikalavimus.

TF rezoliucijoje pažymima, kad Lietuvoje yra istorikų, kurie Birželio sukilimą vertina objektyviai. Tačiau Lietuvos valdžia, pataikaudama Vakarų partneriams ir žydų bendruomenėms, vengia šį sukilimą aiškiai įvardyti kaip Tautos laisvės kovą, baimindamasi, kad jis gali būti siejamas su antisemitizmu ar nacistinės okupacijos legitimavimu.

Be to, akcentuojama, jog praėjus daugiau kaip aštuoniems dešimtmečiams nuo Birželio sukilimo, toks atsargumas reiškia ne istorinę atsakomybę, o prisitaikėliškumą ir politinės valios stoką, o istorinė tiesa negali būti pusinė. Jai reikia drąsos pripažinti lietuvių tautos pasipriešinimą okupacijai ir aiškiai atskirti jį nuo okupacijos metais įvykdytų nusikaltimų.

TF rezoliucijoje sakoma, kad jei Lietuvos valdžia iš tiesų siekia visapusiškos istorinės tiesos, ji privalo įgyti drąsos atverti ir sovietinio okupacinio režimo nusikaltimų istoriją, kartu KGB bendradarbių bei okupacinio represinio aparato veikėjų sąrašus. TF manymu, kol šie faktai slepiami nuo visuomenės, o tikrieji represijų aparato darbuotojai yra saugomi, iškilmingos kalbos ir gedulo ceremonijos atrodo tik apgailėtina istorinio teisingumo imitacija ir parodija, dvelkianti veidmainyste ir falšu. Negalima vienu metu kalbėti apie Tautos kančias ir kartu slėpti jos kankintojus, tarnavusius okupacinei sistemai.

Istorinis sprendimas baimingai sustabdytas… neribotam laikui

TF rezoliucijoje primenama, kad 1997 metais Seimas priėmė Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymą, kuriuo pripažįstama, jog Lietuvos pasipriešinimas 1940–1990 m. sovietinei ir nacistinei okupacijoms yra teisėtas, o ginkluoto pasipriešinimo dalyviai įvardijami kariais savanoriais, neginkluoto pasipriešinimo dalyviai – laisvės kovų dalyviais, jiems suteikiant oficialų statusą.

Be to, primenama, kad 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimo posėdyje buvo priimtas įstatymas, kuriuo 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją paskelbtas Laikinosios Vyriausybės pareiškimas „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ buvo pripažintas Lietuvos Respublikos teisės aktu. Tačiau jau po savaitės tuometinio Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio iniciatyva šis sprendimas buvo sustabdytas priėmus protokolinį nutarimą, kuriuo paskelbta, kad įstatymo priėmimo procedūra tebėra nebaigta ir įstatymas lieka priėmimo stadijoje po svarstymo.

Tai buvo neturintis precedento atsitraukimas nuo sprendimo oficialiai valstybės mastu pripažinti Laikinosios Vyriausybės nepriklausomybės deklaravimą Lietuvos Respublikos teisės aktu. Kartu tai yra gėdingas veiksmas, liudijantis, kaip stipriai Lietuvos valstybė buvo ir iki šiol išlieka paveikiama užsienio bei vidaus interesų grupių spaudimo.

TF rezoliucijoje pabrėžiama, kad atsižvelgiant į Rusijos agresiją prieš Ukrainą ir nuolatinį pavojų Lietuvos valstybei bei iš to kylančią pareigą stiprinti visuomenės valią gintis, Birželio sukilimas šiandien kaip niekada įgyja ypatingą istorinę ir pilietinę mobilizacinę reikšmę. Neatsitiktinai Rusija ir jos interesams objektyviai tarnaujantys valstybės istorinės atminties politikos įtakotojai Lietuvoje aršiai puola Birželio sukilimą ir Laikinąją Vyriausybę, kaltindami juos tariamu pronaciškumu, nors Birželio sukilimo vienintelis tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, išsivaduoti iš okupacinio jungo ir nutraukti vykdytą terorą. Sukilimo atkurta nepriklausomybė gyvavo labai trumpai, tačiau ji aiškiai parodė pasauliui, kad Lietuva nebuvo „įstojusi į Sovietų Sąjungą savo noru“, o buvo SSRS okupuota. Tūkstančiai sukilėlių per kelias dienas kovojo ir žuvo gindami Lietuvos laisvę, gelbėdami politinius kalinius bei stabdydami sovietines represijas.

Apie nelaisvų žmonių laisvės baimę

TF rezoliucijoje teigiama, kad apgailėtinai atrodo valstybės politinio sluoksnio ketinimai šį didvyrišką Tautos pasipriešinimo aktą paminėti tik Seimo posėdžių salėje, priimant politiškai bereikšmę deklaratyvią rezoliuciją. Tauta, gerbianti savo laisvės kovotojus ir jų pasiaukojimą, tokius istorinius įvykius mini ne už uždarų durų ir įstengia deramu politiniu lygmeniu bei tinkama teisine forma pripažinti jų svarbą savo istorijoje.

Todėl tokį politikų elgesį vertina kaip Lietuvos Respublikos piliečių išrinktų atstovų politinį neįgalumą, jų baimę deramai įvertinti savosios Tautos laisvės kovų istoriją – baimę pripažinti vieną svarbiausių XX amžiaus Lietuvos kovos už nepriklausomybę epizodų.

Tautos forumo manymu, šis istorinis įvykis privalo būti pagerbtas aukščiausiu valstybės lygmeniu, parodant deramą pagarbą žmonėms, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus, stojo į kovą už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Tauta, kuri nedrįsta gerbti savo laisvės kovų, rizikuoja prarasti ir pačios laisvės vertės supratimą.

Reikalavimai

Didžiuotis Birželio sukilimu ir galutinai išsivaduoti iš melagingos sovietinės istoriografijos primestų pančių yra mūsų visų, Lietuvos piliečių, pareiga, jei siekiame išsaugoti sukilėlių ir partizanų krauju apgintą bei mums paliktą Lietuvos valstybę.

TF rezoliucijoje, kuri išsiųsta Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimo nariams, Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui bei žiniasklaidai, akcentuojami esminiai reikalavimai.

Pirmiausia Prezidentui ir Seimui – įgauti politinės drąsos ir pagaliau oficialiu valstybiniu lygmeniu ryžtingai reabilituoti 1941 m. Birželio sukilimą, kaip istorinį tautos pasipriešinimo okupacijai aktą, atspindėjusį lietuvių tautos valią išsivaduoti iš sovietinės priespaudos ir atkurti nepriklausomą valstybę, nedelsiant ir vienareikšmiškai pripažįstant jį teisėtu pasipriešinimo okupacijai veiksmu, o 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją paskelbtą Laikinosios Vyriausybės pareiškimą dėl Nepriklausomybės atstatymo – Lietuvos Respublikos teisės aktu.

O kad būtų užkirstas kelias klaidinančioms istorinėms interpretacijoms, nedelsiant inicijuoti viešąjį visuomenės švietimą, aiškiai atskiriantį 1941 m. Birželio sukilimo tikslus nuo vėlesnių nacistinio okupacinio režimo nusikaltimų. Taip pat inicijuoti 1941 m. birželio 23 d. sukilimo įtraukimą į oficialų Lietuvos Respublikos valstybės atminties kalendorių, užtikrinant, kad ši data būtų kasmet minima valstybinio lygmens renginiais, minėjimais ir švietimo iniciatyvomis, deramai pagerbiant sukilėlių siekį atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

TF pabrėžia, kad istorinė tiesa negali būti pusinė – tikroji drąsa šiandien yra ne ieškoti formuluočių, kurios nieko neįžeistų, bet turėti valios aiškiai pasakyti: 1941 m. Birželio sukilimas buvo lietuvių tautos kova už laisvę ir Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Būtina tirti kiekvieną nusikaltimą, kiekvieną atskirą žmogaus atsakomybės atvejį, tačiau negalima dėl atskirų asmenų veiksmų palikti istorinės užmaršties šešėlyje Tautos pasipriešinimo okupacijai ir kovojusių bei žuvusių tūkstančių patriotų aukos dėl Tėvynės laisvės.

Rezoliuciją Tautos forumo vardu pasirašė: Gaudentas Aukštikalnis, Alina Laučienė, Neringa Paškevičienė, Valdas Daraškevičius, Julius Neviera, Erikas Černauskas, Jolanta Mažylė, Almantas Stankūnas, Birutė Simutienė, Gintautas Terleckas, Jonas Česnavičius, Algimantas Saulėnas, Valentinas Šapalas.

Visas rezoliucijos tekstas paskelbtas Tautos forumo svetainėje.