Alinos Laučienės kalba, skirta Valstybinei lietuvių kalbai ginti, Tautos forumo politinėje akcijoje prie Vinco Kudirkos paminklo 2026-04-22.
Gerbiami lietuviai, gerbiami Lietuvos piliečiai,
stebiu gyvenimo iššūkius ir matau paralelę, kuri keistai nuvinguriuoja į visai nepažįstamų žmonių gyvenimą ir ten atlieka tą patį darbą, kurio karčius vaisius visai neseniai teko ragauti.
Daugelis gerai žino, kad man buvo iškelta baudžiamoji byla už straipsnį, kuriame drąsiai reikalavau, kad kitataučiai neniekintų mūsų kalbos ir tuo pačiu tautos, nes čia yra Lietuvos žemė, kur valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Reikalavau, kad lietuviai su kitų tautybių žmonėmis, seniau atvykusiais ar gimusiais Lietuvoje, kalbėtų tik lietuviškai.
Atkreipiau dėmesį į tai, kad Vilnius tapo akivaizdžiai daugiau rusiškas nei lietuviškas, net Delfi portalas jį vadina mažąja Maskva. Rašiau, kad didžiulė kolonistų invazija ir rusiško pasaulio plėtra yra didžiulė grėsmė nacionaliniam saugumui.
Aš rašiau apie tuos ir tiems, kurie piktybiškai nekalba ir nesimoko lietuviškai, bet ne apie tuos ir ne tiems kitataučiams, kurie gerbia mūsų kalbą ir laikosi Lietuvos įstatymų. Atsakas į mano straipsnį buvo dviejų kitataučių skundai: vienas liūdnai pagarsėjusio pono Mark Adam Harold, kuris mūsų valstybę paniekino siaubingu „Fuck you, Lithuania“, tačiau prokuratūra į tai visai nesureagavo, o kitas skundas buvo detektyvo pono Olego Rimano. Abu skundėsi, jog juos tas straipsnis įžeidęs ir papiktinęs, nors straipsnyje nėra nė vieno įžeidžiančio žodžio. Dvi Teismo ekspertės Gintarė Herasimenkienė ir Samanta Kietytė paslaugiai jiems pritarė – esą aš kiršinanti kitataučius su lietuvių tauta, nes vadinanti juos bukais ir perėjūnais. Lietuviškai žodis „bukas“ reiškia „negudrų, negabų, nepastabų“, bet ne „bukaprotį“. Tai ar gabus yra rusas, lenkas, kuris gimė Lietuvoje, mokykloje turėjo keturias ar penkias savaitines lietuvių kalbos pamokas ir nemoka kalbėti lietuviškai?
Tų ekspertizių pagrindu prokuroras Šimonis man sukurpė politinę baudžiamąją bylą pagal 170-jo straipsnio antrą ir trečią dalį, nors policijos antro komisariato tyrėja skundus buvo atmetusi. Pažymėtina, kad kitų policijos komisariatų tyrėjai irgi atmetė skundus, nes niekur neįžiūrėjo nusikalstamos veikos. Kodėl sakau politinę bylą? Ogi todėl, kad mano asmenyje to meto valdantieji norėjo įbauginti ir užčiaupti bet kokį drąsesnį žodį, bet kokias drąsesnes mintis apie jų Lietuvoje kuriamą demografinį ir kalbinį pragarą mums, lietuviams.
Straipsnyje išsakiau savo – Lietuvos pilietės – susirūpinimą dėl valdžios gudriai apgalvoto ir klastingai vykdomo lietuvių kalbos naikinimo. O esmė visiems akivaizdi: iš kitataučių nereikalaujama paklusti Konstitucijos 14 straipsniui, kuriame aiškiai parašyta, kad LIETUVOJE VALSTYBINĖ KALBA YRA LIETUVIŲ KALBA.
Taigi už straipsnyje išsakytas tokias mintis dvejus su puse metų myniau Teismo slenkstį kartu su Tautos forumo bendražygiais, su draugais, buvusiais mokiniais ir kaimynais. Po devynių teismo posėdžių Teismas mane išteisino. Be abejo, tautiečių vieningumas teismui darė labai didelį įspūdį.
Na, o valdžia nuosekliai vykdo antilietuvišką kalbos politiką. Ji ne tik plačiai atlapojo vartus imigrantų minioms, bet vengia įpareigoti ir rimtai jų nemoko lietuvių kalbos. Be ukrainiečių pabėgėlių, premjerės Šimonytės vyriausybė įsileido daugiau nei 60 tūkstančių rusų ir baltarusių. Ukrainiečių vaikus siuntė į rusų mokyklas, bet ne į lietuvių, kaip darė latviai ir estai. Iš mūsų kalbos valdžia išsityčiojo į raidyną įvesdama tris lenkiškas raides: x, q, ir w, kurios yra tikri antikūniai mūsų abėcėlėje.
Prokuratūra ne kartą nereagavo į išpuolius prieš lietuvių kalbą, kai mūsų valstybinę kalbą vaikų darželio mokytoja, pavadino šunų kalba.
Nuosekliai naikindama mūsų kalbą valdžia neketina sustoti. Raidkeitiniai (diakritiniai) lenkų kalbos ženklai tebeguli stalčiuje, o paskui, matyt, bus tyliai priimti ir patvirtinti, kaip buvo tyliai Seime priimtos Viešojo administravimo įstatymo pataisos, kurios įteisina daugiakalbystę viešojo administravimo srityje.
Praėjusių metų rugsėjo 25 d. buvo nutarta visus administracinius paslaugų aprašymus teikti lietuvių, anglų ir (ar) kita ES valstybės narės kalba. Šios pataisos įsigalios greitai – gegužės 1 d., o jų karčius vaisius teks valgyti Tautai.
Visi esame liudininkai, kad Vilnius jau tapo Londonu, ir ta angliškų užrašų liga kaip maras sklinda po visą Lietuvą. Kas ją sustabdys? Niekas arba tik mes patys. Ten neisime nei pirkti, nei pietauti, nei apsigyvensime. Vieną kartą atsiminkime, kad esame atsakingi už kalbos ir tautos išlikimą.
Pažeidimų kalbos atžvilgiu tiek daug, kad nesurašysi į jaučio odą, o Tauta snaudžia ir bijo net savo šešėlio sukurdama sąlygas niekinti ją ir jos kalbą televizijoje, radijuje bei internetinėje aplinkoje. Mūsų kalba vėl stumiama į virtuves, siekiant paversti ją tik buitine šnekta, kaip buvo 19 amžiuje.
Jokiu būdu neleiskime, kad lietuvių kalba taptų viena iš šnektų mūsų šalyje. Čia suverenas, t. y. šeimininkas yra lietuvių tauta – tai antrasis Konstitucijos straipsnis. Tautinės bendrijos turi savo valstybes, kurios lygiai taip pat yra šeimininkės savo valstybėse. Joks lietuvis nedrįstų reikalauti kalbėti jo kalba svetimoje šalyje, ką akiplėšiškai drįsta reikalauti čia gyvenantys kitataučiai.
Atsiminkime: kalba ir tauta yra viena, ir viena be kitos jokiu būdu neatsilaikys ir neišliks. Kiekvienas save gerbiantis lietuvis turi mokytis taisyklingai kalbėti, išguiti slaviškus keiksmažodžius iš savo kalbos, nes mūsų kalboje keiksmažodžių nėra, nevartoti svetimybių ir rašyti be klaidų. Aišku, tai tik maža dalis pastebėjimų.
UNESCO 1992 m. mūsų kalbą išrinko visų gražiausia, melodingiausia ir dainingiausia kalba visame pasaulyje, o dar ji yra archajiškiausia ir turtingiausia visoje planetoje indoeuropiečių kalbų tarpe, kuriomis kalba 78 procentai pasaulio tautų.
Bet kalbai iškilo nepaprastas pavojus. Mokykliniuose vadovėliuose kalba prastinama, palaipsniui išstumiant senovines nusistovėjusias gramatines formas, kurios šiandien būtinos. Mokiniai iš mokyklų išeina beraščiai, jiems ir Lietuvos žmonėms ne gėda nei rašyti, nei kalbėti su klaidomis. Ne gėda keiktis rusiškai ir vartoti svetimybes buitinėje ir viešojoje aplinkoje, kaip: wow, faina, turėk gerą laiką, iš vienos pusės taip, bet iš kitos pusės kitaip, kava išsinešimui, biški, biškeli, biskuti, tipo, jo jo, jes, vat vat, vot vot, nu nu, okey, vietoje „labai“ įsigali žodis „žiauriai“, bekgraundas ir šimtai kitų, kuriuos nuolat girdime net LRT ir kitose televizijose.
Ar ne tautos apsileidimas, jeigu per vieną tūkstantmetį netenkame 20 procentų žodžių?
Kalba nenyksta, jeigu vartojame svetimus žodžius, kurių neturime savo kalboje. Kalba nyksta ir prastėja, kai vietoje turimų savų – vartojame svetimus, kad atrodytume paikai gudresni, patrauklesni ir net nepastebime, kaip apsikvailiname.
Lietuvi, valyk savo kalbą ir taisyk kitų. Būk atsakingas ir kilnus dvasia, nežiūrėk vien savo daržo vardan ramybės. Konfucijus teisingai pastebėjo: „Kilnus žmogus, prisirišęs prie namų jaukumos, nevertas vadintis kilniu“. Iki gyvenimo pabaigos turime galvoti apie Tėvynę ir dėl jos išlikimo kovoti, – to mokydami savo vaikus ir vaikaičius, kad jie toliau budėtų. O kova dėl Valstybės ir jos kalbos išlikimo bus nepaliaujama, ir tai rodo mūsų Tautos istorija bei dabartiniai įvykiai.
Leiskite man pacituoti ištrauką iš gerb. Antano Žemiečio straipsnio „Ar tikrai nereikia ginti lietuvių kalbos?“. Jis rašo: „Šiandien neturime teisės išsisukinėti ir vengti tautos ir kalbos gynimo principų. Pirma: niekas kitas nepasirūpins tautos išlikimu, išskyrus ją pačią. Antra: jos išlikimas neįmanomas be pagrindinių vertybių, palaikančių jos gyvybingumą. Viena iš tokių vertybių yra jos gimtoji kalba. Trečia: savo kalbą privalu gerbti: jokia sveiko proto nepraradusi tauta negali neigti, niekinti ir niokoti savo kalbos. Ketvirta: kad visi Lietuvos gyventojai galėtų tarpusavyje laisvai bendrauti, spręsdami bendrus uždavinius ir įgyvendindami savo tikslus, jie privalo saugoti bendrinę (literatūrinę) lietuvių kalbą ir niekada nepalikti jos likimo valiai“.
Manoji teisminio persekiojimo patirtis leidžia lengvai įžvelgti minėtą paralelę su gerb. Andriaus Valotkos padėtimi ir stiprina ryžtą jį ginti. Kelios pastabos dėl naują valdžios išpuolį prieš jį sukėlusių nekaltų žodžių „čigonas“ ir „negras“.
Daugelis po šio įvykio paviešinimo skubėjome atsiversti Dabartinės lietuvių k. žodyną, kuriame aiškiai parašyta, kad abu žodžiai vartotini, o žodžio „romai“ išvis nėra. Taigi pasidomėjau, iš kur atsirado šis žodis „romai“. Čigonų kalboje žodis „rom“ reiškia vyrą arba vedusį vyrą, o moteris arba žmona vadinama „romni“. Žodis „roma“ reiškia žmonės, tačiau nėra jokio etimologinio ryšio su Romos miestu ar Rumunija.
1981 m. čigonai kreipėsi į Jungtinių tautų organizacijos valstybes prašydami pripažinti čigonus atskira tauta ir juos laikyti tautine mažuma. Paprašyta juos vadinti romais, nes taip jie vadina save kildindami iš šiaurės vakarų Indijos, o vardą „romai“ iš sanskrito kalbos „doma“, kurio reikšmė susijusi su namais ir tėvyne.
Čigonai ir romai yra tie patys žmonės, tačiau žodžiai skiriasi kilmės ir vartojimo kontekstu. „Čigonai“ yra istorinis lietuvių kalbos tautovardis, kilęs iš graikų kalbos krikščioniškos sektos „Atsinganos“ [acinganos], kurios reikšmė „neliečiamieji, neliestini“.
Šiandien net trylikoje Europos valstybių įteisintas ir vartojamas žodis „čigonai arba cyganie“: Albanijoje, Čekijoje, Kroatijoje, Latvijoje. Lenkijoje, Portugalijoje, Turkijoje, Vengrijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir kitur. O „romai“ yra pačių žmonių savivardis, kilęs iš jų kalbos. Tad abu žodžiai yra vartotini ir geri, be mažiausio įžeidimo atspalvio.
Tai kokią darome išvadą? Ministrė, tik gavusi Šiaulių Romų integracijos centro vadovės Konsuelos Mačiulevičiūtės skundą dėl ją papiktinusio parduotuvės pavadinimo „Čigono daržas“, turėjo atsiversti Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, perskaityti ir skundą atmesti, – juk nesame atsakingi už tai, kad ponia Konsuela nežino savo kalbos istorijos. Viskas taip paprasta ir lengva. O dabar ministrė, sukėlusi šį šaršalą, turėtų kreiptis į Strasbūro teismą apkaltindama visas trylika šalių dėl čigonų kalbinės diskriminacijos, nes ji, matyt, pasirengusi ginti visus įsižeistuolius, tik ar suspės ir ar pajėgs?
Ministrės Vaidos Aleknavičienės veiksmai aiškiai rodo, kad ir toliau yra kryptingai taikomasi skurdinti mūsų kalbą. Nejaugi Kultūros ministerija nebeturi didesnių darbų? Bet gal ir gerai, nes Tauta dar geriau pamatė, kaip yra puolami šalies patriotai, – Tauta pradės busti ir budėti.
Na, o žodis „negras“ irgi vartotinas ir geras. Jo kilmė ispaniška, ir reiškia „juodas“, be to, šis žodis turi kelias reikšmes ir kontekstus. Šio žodžio vartojimas gali būti neutralus, meilus arba net įžeidžiantis, priklausomai nuo to, kas kalba, kam tai sakoma ir kokioje kultūrinėje aplinkoje tai vyksta.
Tik noriu visiems priminti, kad jeigu žodis ištartas meiliai, pagarbiai ir drąsinančiai, tada siela pakyla aukščiau Everesto ir norisi skristi, bet jis gali būti panaudotas skaudžiau nei aštriausias kalavijas, ir žmogaus siela susigūžia, todėl turime saugoti lūpas ir nieko neužmušti žodžiu.
Juk niekam ne paslaptis, kad yra žmonių, kurie vaikštinėja ir žvalgosi, kur čia prikibus. Jie nuolat nepatenkinti savimi ir kitais, ir jie visada įsižeidžiantys. Manau, kad tokie yra ir naujakalbės „kūrėjai“. Juk būnant sveiko proto neįmanoma sugalvoti žodžio „žmoga“ ar angliško „metabolically different“, reiškiantį „kitokios medžiagų apykaitos“ vietoje žodžio „lavonas“. Todėl nusistovėję, geri ir vartotini žodžiai pamažu šalinami ir mūsų žodynas siaurėja bei prastėja.
Bet yra dar didesnė šio reikalo tragedija: valdžia visomis išgalėmis nori užgniaužti tuos, kurie neleidžia prastinti ir skurdinti mūsų kalbos, kurie budi ir ją gina – tokius reikią pašalinti, ir į jų vietą pasodinti miegantį, gerai paruoštą, – savą, nes tokie trukdo vykdyti savo slaptus planus paversti Lietuvą teritorija, kurią globalistai siekia apgyvendinti migrantais, atvykusiais iš vis dar viduramžiškų šalių į modernią valstybę, o vietinius lietuvius išstumti – juos paverčiant tautine mažuma.
Tokiems valdžios atstovams noriu priminti, kad gyvenimas gražus, jeigu jis teisingai gyvenamas. Tik nedoras valdžios atstovas svetimus myli, o savus niekina ir uja, vergiškai paklusdamas išoriniams patarinėtojams ir Briuselio nurodymų vykdytojams, tarytum patys nebesugebame išmintingai vesti savo šalies.
Tad sakau, gerbiama Ministre, išlikite teisinga, ori ir nepalaužiama kartu su trimis komisijos nariais, kurie nagrinės jūsų pradėtą absurdišką bylą, visi išlikite sąžiningi, kad paskui sąžinė negraužtų visą gyvenimą, kad nebūtų gėda pažiūrėti doram lietuviui draugui ar giminaičiui į akis, bet svarbiausia, kad Dievas nepasmerktų, nes Jo teisme po fizinės mirties jokių gynėjų, iš savo taip įprastų pažinčių rato, irgi nebus.
Na, o mes atsisakykime vergiško nuolankumo, būkime drąsūs ir susitelkę – tik tada mes patiksime Dievui, ir sėkmingai užkirsime Tautos priešams įgyvendinti savo blogio planus.
Viską darykime, kad neprarastume stiprios valstybinės kalbos, stiprios valstybės ir Tėvynės – būkime verti savo garbingų protėvių, kurių kraujas liejosi upėmis ir kurių kraujas šiandien šaukia: lietuvi, budėk, dirbk, gerbk ir mylėk savo kalbą ir šalį, lietuvi, – nepalik savo krašto likimo valiai, lietuvi, neišvažiuok iš Lietuvos – juk čia ir tik čia yra tavo Tėvynė…
Tepadeda Aukštybių Dievas kiekvienam lietuviui suvokti, kad virš jo Tėvynės pakibo didžiulė grėsmė!
