2026 m. balandžio 27 d. žinomas lietuvių disidentas, šiuo metu – Europos Parlamento narys Petras Gražulis apeliaciniame teisme išteisintas byloje dėl homoseksualizmo reiškinio ir homoseksualių asmenų vertinimų. Dauguma lietuvių, palaikančių prigimtinės šeimos ir klasikinės moralės vertybes, pagal kurias homoseksualizmas nėra normalus reiškinys, gali atsikvėpti: jų pozicija ir jos raiška vis dar legali.
Nežiūrint to, jau tarp gynybos argumentų galima pastebėti veikiau konstatuojamojo nei pageidaujamo pobūdžio teiginių, pripažįstant Lietuvos teisinėje sistemoje vienos politinės ideologijos pirmenybę, monopolį ar netgi diktatą.
Nuosprendžio dokumento punkte 3.3 kaip demokratijos etalonas ir veikiantis valstybės modelis nurodoma viena iš daugybės demokratijos sampratų – liberali demokratija.
Pabrėžtina, jog Lietuvos Konstitucijoje, vieninteliame teisės šaltinyje, kylančiame iš aukščiausio valstybės suvereno – tautos – sprendimo, nėra žodžio „liberalus“. Ir ar galėtų būti? Liberali demokratija yra tame pačiame lygyje, kaip socialinė demokratija, tautinė ar krikščioniškoji demokratija. Nė viena ideologinė demokratijos samprata nėra įpareigojanti visų valstybės piliečių atžvilgiu. Bet šiame dokumente nurodoma kitaip. Vienos politinės srovės – liberalų – ideologija nurodoma kaip galiojantis Lietuvos teisės faktas.
Maža to. Tame pačiame dokumente ir tame pačiame punkte kalbama apie kaltės jausmą dėl praeityje vykusio tam tikros grupės, šiuo atveju – homoseksualų – persekiojimo, dėl šio kaltės jausmo kylančią valią kompensuoti praeities skriaudas atvirkštine diskriminacija ir privilegijomis. Atvirkštinės diskriminacijos sąvoka yra ideologinio liberaliosios kairės ir neomarksizmo diskurso dalis, o privilegijas tiesiogiai draudžia 29-asis Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis. Taigi, kalbama antikonstitucinėmis nuostatomis.
Nebūna nei atvirkštinės, nei pozityvios diskriminacijos: vienos visuomenės grupės iškėlimas visada reiškia kitų grupių žeminimą. Kas vienai pusei yra pozityvi diskriminacija, kitai pusei yra negatyvi. O blogiausia, kad kolektyvinės kaltės, atvirkštinės diskriminacijos ir privilegijų principai siejami su visuomenės valia, nors jos valios šiais klausimais jokiu atveju ir jokia forma nėra atsiklausta.
Iš to matyti, kad net ir siekiant teisingo teisinio sprendimo, jau pripažįstamos ideologiškai šališkos pozicijos. O tai – labai pavojingos teisinės bombos, perkeliant vienos politinės ideologijos nuostatas į teisinę bazę be jokio aukščiausiojo suvereno atsiklausimo. Visos – kairiosios ir dešiniosios, liberalios ir konservatyvios – pozicijos veikiančioje demokratijoje yra ir turi būti lygios, be jokių pirmenybių. O jei kas nors bando subjektyvią politinę ideologiją primesti objektyviai teisei, tai turi būti griežtai sustabdyta.
Taip mums teisininko tekste prakiša žodžius kurie mus paskui pastato į valdomo pastumdėlio padėtį. Nors tas įvestas žodis tikrumoje turi tik žurnalistiško skonio svorį
Paskaitykit knygą „Sėkmės formulės”
Viešai tokios formulės neatskleidžiamos. Jos įslaptintos ir prieinamos tik uždaram ratui žmonių. Lietuviai į tą jų kategoriją nepatenka. Žinoma, mokslo pirmūnai mano kitaip, be jokios abejonės.
O taip, kai iš tikro nėr nei kairės, nei dešinės – tik pasakaitė, kaip „Jeffrey Epstein’s survivor was raped by „Well-known Prime Minister”, kaip tvirtina tokia Virginia Giuffre savo memuaruose iš Aukojimų salos arba Trockio Bankas. Perkeltine prasme, žinoma. Nelaimėlė Giuffre nusižudė, pasakiusi ir užrašiusi tiesą, kuri, kaip visuotinai žinoma, kriminalizuota, išskyrus Kabalistikos specialistus Vilniaus univerkėje, kaip tas akademikų akademikas, kuris mums aiškina, kad Lietuva priklauso karo nugalėtojams – Jėgos teisės įtvirtintojams. Ką slapta tvirtina dezi LRT melosklaidininkai mes nežinome.