Kas iš lietuviško Konvencijos teksto nugvelbė žodį „gender“ – I. Vėgėlė dėl konvencijos vertimo kreipėsi į prokuratūrą

Vitas Kazlauskas

Paprastas klausimas: Kur dingo  žodis „gender“? 

Seimo narys Ignas Vėgėlė kartu su grupe parlamentarų kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas ištirti, kaip iš Seimui ratifikuoti pateiktos Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 190 lietuviško teksto faktiškai „dingo“ savarankiška sąvoka „gender“.

Klausimas nėra vien filologinis.

Autentiškuose Konvencijos tekstuose anglų ir prancūzų kalbomis vartojamos dvi atskiros sąvokos, anglų kalboje įvardijamos kaip „sex“ ir „gender“. Tačiau Vyriausybės kanceliarijos autentišku patvirtintame lietuviškame vertime abi jos sutrauktos į vieną žodį – „lytis“.

Kitaip tariant, ten, kur originalas daro aiškų sąvokų skirtumą, lietuviškas tekstas jo neberodo.

I. Vėgėlės įsitikinimu, tai verčia kelti nemalonų klausimą: ar tai buvo paprasčiausia vertėjo klaida, aplaidumas, o gal sąmoningas bandymas parlamentarams pateikti politiškai „švelnesnį“ dokumento variantą?

Juolab kad Stambulo konvencijos lietuviškame vertime sąvoka „gender“ nėra sutapatinama su sąvoka „lytis“, ir perteikiama atskirai. Todėl kyla klausimas, kodėl šį kartą pasirinktas kitoks klaidinantis vertimas.

Parlamentarai prašo Generalinės prokuratūros įvertinti, ar nėra pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo tarnybos pareigų neatlikimo, piktnaudžiavimo ir (ar) dokumento klastojimo.

Kreipimosi autoriai prašo patikrinti ne tik galutinį vertimo tekstą, bet ir visą jo atsiradimo grandinę: ankstesnes vertimo versijas, redagavimo istoriją, dokumentų metaduomenis, atsakingų darbuotojų susirašinėjimą, terminų derinimo medžiagą.

Būtent tokie duomenys galėtų parodyti, ar sąvoka „gender“ išnyko atsitiktinai, ar buvo pašalinta konkrečiu sąmoningu sprendimu.

„Seimas negali atsakingai spręsti dėl tarptautinių Lietuvos įsipareigojimų, jeigu parlamentarams pateikiamas originalo neatitinkantis arba jo prasmę keičiantis tekstas“, – pabrėžia I. Vėgėlė.

Jo teigimu, tarptautinės sutarties ratifikavimas nėra formalumas. Patvirtinus konvenciją Lietuva prisiima konkrečius teisinius ir politinius įsipareigojimus, todėl Seimo nariai privalo balsuoti matydami tikslų dokumento turinį, o ne jo „sulietuvintą“ ar politiškai nugludintą versiją.

Vėgėlė TDO konvencijos Nr. 190 ratifikavimo klausimą sieja ir su jau daugelį metų Lietuvoje vykstančiu ginču dėl Stambulo konvencijos.

Dar dalyvaudamas Prezidento rinkimuose jis viešai ragino atšaukti prezidentės Dalios Grybauskaitės Seimui pateiktą Stambulo konvenciją, argumentuodamas, kad jos ratifikavimas reikštų ne tik kovą su smurtu, bet ir atskirų su „gender“ samprata susijusių politinių bei švietimo įsipareigojimų prisiėmimą.

Dabar, pasak jo, panaši sąvoka atsiranda kitoje tarptautinėje sutartyje – tik lietuviškame variante ji tampa beveik nematoma.

Todėl byla dėl vertimo gali tapti kur kas platesniu klausimu nei vien kalbinis netikslumas.

Ji gali parodyti, kaip Lietuvoje rengiami Seimui ratifikuoti teikiami tarptautinių sutarčių tekstai ir ar parlamentarams visada pateikiamas būtent tas turinys, dėl kurio jie mano balsuojantys.

Jeigu paaiškėtų, kad autentiško dokumento sąvokos buvo sąmoningai pakeistos ar sujungtos, tai jau būtų ne vertimo technikos, o politinės ir teisinės atsakomybės klausimas.

I. Vėgėlė formuluoja tai dar griežčiau: tarptautinės sutartys negali būti ratifikuojamos apgaule.

Lietuvos piliečiai ir jų išrinkti atstovai turi teisę žinoti, kokius įsipareigojimus valstybė iš tiesų prisiima.

O jeigu kažkas nusprendė, kad parlamentarams visos sutarties prasmės žinoti nebūtina, tuomet prokuratūrai teks atsakyti į labai paprastą klausimą: kas, kada ir kodėl iš lietuviško Konvencijos teksto išmetė žodį „gender“?