Edvardas Čiuldė. Monstrų puota II (Lietuvos valstybės demontavimo gairės „Lietuva 2050“)

I dalis čia.

ELTA ir interneto portalai išplatino pranešimą, kad liūdnai pagarsėjęs Gelūnas Facebook paskyroje skundžiasi, kad jis pats ir jo bendrė Masteikaitė nėra įtraukti į naujos sudėties Valstybės pažangos tarybą.

Kadangi apie Masteikaitę toliau nebus kalbama, jau čia siūlau įsiskaityti į anosios žodžius, perteikiamus nuorodoje, nes niekur kitur nepamatysite ir neišgirsite taip akivaizdžiai pragystančio veidmainystės sirenų ūbavimo, mokančio kaip reikia meluoti sau ir kitiems.

Valstybės pažangos taryba (toliau – Taryba) – kas tai?

Oficialiai tariant, Valstybės pažangos taryba yra Vyriausybės komisijos statusą turinti patariamoji institucija, kuri pataria Lietuvos Vyriausybei ir Ministrui Pirmininkui valstybės ateities projektavimo ir šalies pažangos klausimais. Jos funkcijos apima valstybės ilgalaikės pažangos strategijos įgyvendinimo stebėseną, pažangos vertinimą ir rekomendacijų teikimą, taip pat diskusijų skatinimą apie Lietuvos ateitį ir strategines kryptis.

Tokia taryba paruošia šalies strateginės raidos gairių planą, dėl kurio yra balsuojama Seime.

Kaip matome, tokia Taryba iš esmės yra visuomeninė organizacija, taigi, kyla klausimas – kas minėtai organizacijai suteikia išskirtinę reikšmę, tokį statusą, kad dėl vietos čia yra kaunamasi kaip už Tėvynę?

Kas be ko, leftistinei valdžiai burtažodžio reikšmę turi jau pats žodis „pažanga“.

Kita vertus, tokios Tarybos statusą ypač sureikšmina tai, kad Tarybos sudėtį formuoja ministras pirmininkas savo asmeninės diskrecijos pagrindu, taigi, vėl kanceliariškai tariant, Tarybos sudėtis yra personalinė.

Pasikeitus ministrui pirmininkui, tarybos sudėtis yra (arba turėtų būti) atnaujinama.

Tačiau, kaip galima spręsti jau iš šio straipsnelio pavadinimo, nuo Šimonytės laikų Taryba įgyja neproporcingą jai pagal statusą liūdnos kaip mėšlo piramidė šlovės reikšmę, nes 2022 m. anosios surinkta Taryba buvo nukreipta pateikti Lietuvos strateginės raidos planą „Lietuva 2050“, kurį drąsiai būtų galima pavadinti Lietuvos valstybės sunaikinimo planu.

Iš dalies tai ir yra tas garsusis pašto ir telegrafo užėmimo planas, tačiau drauge tai yra naujųjų laikų Lietuvoje bandomas atgaivinti stribizmo manifestas, kitaip nepasakysi.

Šiandien taip pat pranešama, kad iš Tarybos sudėties savo noru traukiasi VU rektorius Petrauskas, protestuodamas dėl dviejų Tarybos narių tikro ar tariamo pašalinimo, ta proga primindamas, kad jo vadovaujamo universiteto mokslininkai labai aktyviai prisidėjo prie Tarybos iniciuoto Valstybės strateginės pažangos gairių „Lietuva 2050“ paruošimo.

Vaje vaje…

Atsimenu, kad mano kaime tokiais atvejais žmonės, persižegnodami, sakydavo: JėzusMarja…

2022 m. Šimonytės sukviestos Tarybos pirmame posėdyje Petrauskas programiniame pranešime paskelbė, kad lietuviškos tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, o lietuvių tautinė kultūra iš esmės yra reakcingas reiškinys. Pernelyg nesismulkindamas ir negaišdamas laiko, dabar pacituosiu tik vieną sakinį iš to pranešimo: „Vietoj savo tapatybės sauga liguistai susirūpinusios tautos turime tapti savimi pasitikinčia bendrija, kuri siekia duoti pasauliui, nes tik taip galime tikėtis, kad būsime įdomūs ir reikalingi, neeikvodami energijos ir resursų neišvengiamos kaitos sulaikymui, identiteto konservavimui ir panašiems į tuščią nostalgiją orientuotiems procesams“.

Taigi, šis pranešimas, kaip atrodo bent man, neabejotinai suderintas iki detalių su Šimonyte, savo esme buvo raginimas arba, tiksliau tariant, vis dėlto nurodymas pakeisti šalies kursą iš esmės, galiausiai taip buvo apibrėžiama konstitucinio perversmo užduotis, orientuojantis į Lietuvos valstybės substancinių pagrindų sunaikinimą

(O dabar paklauskime – ko siekia rusų okupantai Ukrainoje? Į šį klausimą beveik visi choru atsakome, kad agresorės Rusijos tikslas yra sunaikinti ukrainiečių tautą ir valstybę, o ukrainiečiai didvyriškai kovoja, gindami savo tautinę tapatybę ir nepriklausomybę. Todėl Rusijos kariauna, užpuolusi kaimyninę ir kažkada broliška laikytą šalį, yra vadinama nusikalstama orda, orkų armija, skeltanagių antplūdžiu ir pan. Ar turime teisę kažkaip panašiai pavadinti ir priskirti tokių veikėjų porūšiui minėto pranešimo autorių, kuris mums bando įpiršti mintį, kad savo tautinės tapatybės privalome atsisakyti savanoriškai didesnės pažangos labui? Kaip atrodo bent man, šis atvejis yra dar liūdnesnis, primenantis žinomo fantasto apsakymo siužetą apie išvestą naują medžiojamų žvėrių rūšį, kurios atstovai patys save pasiskerdžia, nusivelka kailį, išsikepa ant iešmo ir pasitiekia patiekalų pavidale į vaišių stalą.

Kitaip tariant, tai yra monstrų puotos idealas.)

Kodėl Lietuvoje nebuvo deramai sureaguota į tokį antivalstybinį raginimą, tampantį ypač pavojingu priartėjusio karo kontekste, dar keisčiau yra tai, kad didesnio dėmesio visuomenėje nesusilaukė ir minėtas gairių dokumentas, apsvarstytas ir patvirtintas Seime? Tačiau gali būti, kad tokio abejingumo priežastis yra dar banalesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Štai jūsų autorius apie dabar aptariamus įvykius rašė daugybę kartų, prisipažinsiu, kiekvieną kartą labai sunkiai prisiversdamas, o ir dabar grįžtu prie temos, baisiai save prievartaudamas, jausdamas, kad vėl privalėsiu čiupinėti kažką glitaus, stoti akis prieš akį su monstrų skleidžiama smarve, braidyti po kažkokius nešvarumus. (Jeigu monstrai puotauja, po to jie galimai tuštinasi ant mūsų galvų.) Tačiau, dauguma Lietuvos žmonių, kaip dabar atrodo man, neprisivertė perskaityti minėto strateginio gairių dokumento net ne tiek dėl jo turinio toksiškumo, kiek dėl neįtikėtino šio dokumento teksto lėkštumo. Papunkčiui aptardamas tokių „gairių“ projektą, ne kartą turėjau progą atkreipti dėmesį į teksto „auksines minteles“, logikos riktus, turinio klaidas, pavadindamas šį infantilišką ir primityvų tekstą (dėl teisybės reikia pasakyti, kad periodiškai sekiau teksto taisymus, kita vertus, balsavimo Seime išvakarėse galutinio teksto varianto nebuvo galima rasti net su didžiausiu išradingumu) nevykusiu moksleivišku rašinėliu. Tačiau, kaip matėme, rektorius Petrauskas tvirtina, kad dokumentą ruošė solidus mokslininkų kolektyvas, kas tikriausiai reiškia, kad prie banalaus kaip reta teksto paruošimo realiai plušėjo dvi ar trys užguitos ir nelabai gabios jaunosios asistentės, taigi, galiausiai vis dėlto lieka nesuprantama – kodėl šio dokumento paruošimas valstybės biudžetui kainavo beveik 455 000 eurų? Dar kitaip tariant, kas galėtų paneigti, kad skambiai ateities vizija „Lietuva 2050“ pavadintas lėkštų tekstų rinkinys, be visa ko kito, dar yra ir korupcinis projektas, a?

Kas be ko, niekas nė iš tolo nedrįstų pagalvoti, kad iš tokio projekto finansavimo galėjo pasipildyti pačios Šimonytės kišenė (dėl kitų strategų nesu toks tikras), tačiau ne tokia jau neįtikėtina būtų kita hipotezė, kad ta pati Šimonytė nėra linkusi pernelyg taupyti, kai valstybės pinigai yra skiriami antilietuviškos kohortos telkimui ir drauge antikonstitucinio perversmo plėtojimui.

Savo ruožtu Premjerės Ruginienės padėjėjas Dobrovolskas tvirtina, kad dar nėra galutinai nuspręsta dėl to, kokia bus Valstybės pažangos tarybos sudėtis, taigi leidžiama suprasti, kad Gelūnas panikuoja galimai be priežasties.

O tai, kad socialdemokratų premjerė visiškai, tobulai, totaliai nesiorientuoja humanitarijos sferoje mums prikišamai parodo ir tas faktas, kad savo patarėju kultūros (?) klausimais pasiskyrė Vinokurą.

Žinia, socialdemokratų pirmininkas Sinkevičius iš pažiūros yra nekvailas žmogus ar net šaunus vyriokas, tačiau dabartinis jo atsiklaupimas prieš Šimonytės „konservatorius“ maldaujančia povyza, bylojančia apie tai, kad jis viską padarys dėl „konservatorių“ trumpalaikės ar ilgalaikės sėkmės mainais už „Fegdos“ istorijos neeskalavimą, priverčia susigūžti net pašalietį.

Ar Sinkevičius jau taip prišalo užpakalį, kad dėl patogios tylos yra pasiryžęs paaukoti net savo partiją?

Andai, išmanusis žmogus sakė: duokite man atsparos tašką ir aš pakelsiu pasaulį.

Kaip atrodo, Lietuvoje viskas perpuvo taip, kad nebeliko net 1 tokio sveiko, nepažeisto puvėsių atsparos taško, kuris leistų atsispirti ir prisikelti.

Iš monstrų puotos galiausiai palieka tik bjaurios išėdos…