(Visas straipsnis – 15min.lt)
[…] Protestams prieš tariamas grėsmes žodžio laisvei pavyko mobilizuoti nemažai žmonių, ypač studentiško amžiaus, kurie net dorai nesuvokė, kieno interesams tarnauja jų aktyvizmas. Apgailėtini papostringavimai, aiškinant savo dalyvavimą interesų grupės rengiamose akcijose mistine kova su „Nemuno aušra“, parodo gilią indoktrinacijos žaizdą, kurią šių dienų universitetai gali palikti politikai per jaunų žmonių galvose.
Apie JAV studentijos intelektinę degradaciją pasakojančioje Allano Bloomo knygoje „The Closing of the American Mind: How Higher Education Has Failed Democracy and Impoverished the Souls of Today’s Students“ ši problema ir ši publika aprašyta ir taikliai, ir konceptualiai. Kam įdomu – skaitykite. Bloomas gerai paaiškina stiprų ryšį tarp šiuolaikinės akademinės jaunuomonės politinio idiotizmo ir socialinio aktyvizmo.
Jis nagrinėja, kaip ir kodėl, nieko dorai nesuprasdami apie blogio prigimtį, akademiniai paaugliai tapatina jį su Hitleriu (Lietuvoje, akivaizdu, – Putinu). Paaiškina, kodėl šių dienų universitetinis jaunimas, kurio atstovus Bloomas lakoniškai apibūdina žodžiu „faini“, mąsto ne tiek idėjų, kiek ideologijos link. Ir parodo, kaip šių dienų universitetai, užuot formavę jaunimo akademinį interesą ir ištikimybę objektyviai tiesai, skatina socialinį aktyvizmą ir norą viešai demonstruoti savo asmenines ar grupines „tiesas“.
[…] Sunku nematyti dar 2016–2020 m. Seimo kadencijos laikotarpiu susiformavusio hibridinio (partinės ir informacinės politikos) ryšio tarp trijų politinių partijų (Tėvynės sąjungos, Liberalų sąjūdžio, Laisvės partijos) ir 2018 m. pavasarį paskirtos LRT administracijos vadovybės.
Abipusis palankumas tarp minėtų galios žaidėjų dar prieš 2020 m. rinkimus buvo realizuotas nacionalinio transliuotojo administracijos įgeidžius atitikusiu LRT įstatymu, priimtu dominavusios opozicijos balsais; vėliau – tendencingu, indoktrinaciją ir politinę reklamą neretai primenančiu laidų ir tekstų turiniu; galiausiai – LRT administracijos galias sustiprinusiomis LRT įstatymo pataisomis, kurias 2020–2024 m. Seime teikė Liberalų sąjūdžio politikai, o Seimas jas skubiai (be svarstymų visuomenėje) prastūmė.
Apie tokio pobūdžio hibridinę „mediakratinę“ politiką galite paskaityti Lauro Bielinio knygoje „Hibridinė komunikacija politikoje“, kurioje, be kita ko, sakoma […]: „Politinė žiniasklaida, nors dar nėra visiška politinės valdžios monopolistė, vis ryškiau perima ir šį galios instrumentą: kuria ir skleidžia visuomenėje ideologinius politinius kodus, savotiškai monopolizuoja viešosios nuomonės procesus ir tokiu būdu tampa galimų realių valdžios bei visuomenės veiksmų iniciatore. […] Ir iš mus informuojančio virsta mus indoktrinuojančiu veikėju“.
Nieko neprimena? „Tampa valdžios bei visuomenės veiksmų iniciatore“, „ne informuoja, o indoktriniuoja“? Nesukelia minčių apie tai, kas ir kaip iš tiesų inicijuoja vadinamuosius „visuomenės protestus“ prie Seimo, daro spaudimą netinkamiems politikams, netinkamiems LRT Tarybos nariams ir iš tos tribūnos, kurią mes visi išlaikome savo mokesčiais (LRT metinis biudžetinis finansavimas jau priartėjo prie 100 mln.), mus ne tiek informuoja, kiek indoktrinuoja?
[…] Kai drastiškus ir sunkiai pateisinamus sprendimus, sukeliančius didelį visuomenės pasipiktinimą, priima sava (Ingridos Šimonytės) vyriausybė, visuomenei pasakoma: „Nepatinka? Bus rinkimai, išsirinksite tuos, kurie patinka“.
Bet ta pati logika kažin kodėl nustoja galioti, kai paliečiami sektos grupiniai interesai. Tada jau rinkimų niekas nelaukia: sprendimai stabdomi bet kokia kaina čia ir dabar (kaina – tiesiogine šio žodžio prasme).
[…] Prieiname prie antrojo šio reiškinio aspekto: jo politinės prigimties. Nereikia didelio įžvalgumo, kad pamatytume, jog sektos protestuose dalyvauja ne žmonių masės iš visos Lietuvos, o tik Vilniaus socialinių aktyvistų burbulas. Kaip burbulas, vargu ar išsipučiantis bent iki dešimtadalio ar septintadalio Lietuvos, galėjo tapti toks įtakingas, kad lemtų demokratiškai išrinktos valdžios sprendimus ir kreiptų valstybės politiką ta vaga, kuri jam – ir tik jam – naudinga?
Į šį klausimą padeda atsakyti Christopherio Lasch’o knyga „The Revolt of the Elites“. Jos pavadinimas atitinka veik prieš šimtmetį parašytos ispanų filosofo José Ortega y Gasseto knygos „Masių maištas“ („The Revolt of the Masses“) pavadinimą. Tik, Lasch’o požiūriu, dabar, kitaip nei prieš šimtą metų, maištauja nebe masės, o elitai. Lietuvos atveju tai – vadinamasis Vilniaus burbulas. Burbulas, kurį pučia iš esmės viena interesų grupė, padedama būrelio nukvakusių snobų, kartais irgi turinčių finansinį interesą, ir lengvai mobilizuojamų statistų, kurių galvose ir žodžiuose dažnai švilpia vėjai.
[…] Ortega y Gassetas apie maištaujančias mases rašė, kad jų atstovai – labai geros apie save nuomonės, įtikėję savo teisumu, įsivaizduojantys, kad viską žino ir išmano geriausiai, galvojantys, kad jiems nebėra kur intelektualiai tobulėti, ir diegiantys savo mentalitetą, pažiūras, pasaulėjautą visur, kur tik gali. Ortegos masės žmogus turi visas galimybes ugdytis, bet, deja, intelektu paprasčiausiai nesinaudoja: aklinai užsisklendžia savyje ir virsta nepramušamu, neperkalbamu idiotu.
Pagal Lasch’ą, kažkuo panašūs yra ir naująjį – elitų maištą keliančio šių dienų socialinio aktyvisto bruožai. Maištaujančių elitų atstovas – dar labiau arogantiškas, įtikėjęs savo neklystamumu ir savo kone prigimtine teise valdyti. Tik, kitaip nei Ortegos masės žmogaus, Lasch’o maištaujančių elitų žmogaus, panašu, apskritai nebetenkina jokia demokratija – nei nuosaiki, apribota vadinamųjų saugiklių, nei tiesioginė.
Ortegos masių žmogus norėtų kažko panašaus į tiesioginę demokratiją: kad būtų kuo mažiau tarpinių stotelių ir procedūrų tarp to, ko užsigeidžia masės, ir to, ką daro valdžia. Lasch’o maištaujantys elitai, kitaip nei Ortegos maištaujančios masės, linkę eiti ne kuo trumpesniu keliu nuo „paprasto žmogaus“ noro iki valdžios sprendimo, o tuo keliu, kuris apskritai apeina demokratiją kaip apmaudžią kliūtį. Jie leidžia masėms išsirinkti valdžią, bet toliau nori patys lemti visus jiems rūpimus valdžios sprendimus.
„Istorijos bendra kryptis pastaruoju metu nebėra palanki socialinių skirčių išnykimui, bet vis labiau krypsta dviejų klasių visuomenės link, kur privilegijuota mažuma monopolizuoja pinigų, išsilavinimo ir galios teikiamus pranašumus“, – teigia Lasch’as. Tai tinka šių dienų Lietuvai. […]
Nereikia užsienio ekspertų ir jų veikalų, kad suprastum, jog visas vajus dėl pinigų ir tik dėl pinigų. Visa kita – detalės.
Tas Vilniaus „burbulas“ susiformavo ne vakar ir ne užvakar. Dar A. Zuokas, būdamas Vilniaus miesto meru ir siekdamas prastumti „Rubikono“ projektus, Tarybos narius uždarydavo į sandėliukus, kad netrukdytų balsuoti. O vėliau prieš kameras girdavosi, kad įsisegs į švakro atlapą ženkliuką su užrašų: „teistas už gerus darbus“.
Papūnio anūkiniai supranta, jei lauks eilinių Seimo rinkimų, tie milijardai, skirti krašto apsaugai, bus įsisavinti be jų, tad ir draskosi, kad Teritorijoje būtų pasiektas toks anarchijos lygis, jog nieko kito nebeliktų, kaip tik paleisti Seimą ir rengti naujus rinkimus.
Ar kas nors garsiai kalba apie tai, kad krašto apsaugos sistemoje yra 70 perkančiųjų organizacijų, vykdančių viešuosius pirkimus, kurios turi savo „etatinius“ laimėtojus, kad vienu metu pastoviai vyksta apie 100 teisminių procesų dėl Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų pažeidimo. Ar yra nors vienas kvalifikuotas politologas šioje Teritorijoje, kuris prabiltų aptie tai, kas bus, kai sumos, skirtos pirkimams, padidės 4-5 kartus? Juk jau dabar išminavimo darbų sutartys sudaromos su „rangovais“, kur dirba tik keli buhalteriai, porą teisininkų bei sekretorė. Jie minos savo akyse nėra matę.
Taip, tai tik detalės, bet tos, kurios turėtų rūpėti visiems, nes kokie mulkiai ir mulkienės susirinko prie Seimo rūmų ir kokias vaizdines priemones jie ten atsinešė, tikrai niekam neįdomu.
Tiesa, buvo viena „vaizdinė“ priemonė, kurios niekas, niekam nerodė. Tai momentas kai tautinės veiklos „spartuolis“ iššoko prieš garvežį su baneriu: „Lietuva padidins išlaidas gynybai iki 5 % nuo BVP“.
Ar atsirado šioje Teritorijoje nors vienas politologas, kuris būtų paklausęs ar ta Lietuva turi nors vieną projektą ar bent vieną programą krašto apsaugos srityje, kad tas išladas reikėtų tiek didinti?
Ne, neatsirado, nes tokių projektų ir programų nėra ir nebus. Lietuva, tiesiog, nepajėgi tokius sukurti, viskas susivedė į lozungą: „reikia didinti išlaidas gynybai“ ir daugiau nieko. Tą mantrą buvusi Krašto apsaugos ministrė kartojo beveik metus, kaip kokia brokuota patefono plokštelė. Kitų vidinių priežasčių išlaidas gynybai didinti iki 5 % nuo BVP nebuvo.
Ar buvo kokių nors išorinių priežasčių, kurios Lietuvą vertė veržtis į priekį su tais 5 %? Ne, nebuvo. Nei NATO, nei ES iš mūsų nieko nereikalavo. Priešingai, už tuos 2 %, kuriuos mes jau anksčiau skyrėme, tik gyrė ir rodė kitiems kaip pavyzdį.
Taigi, pone politologe, parašykite straipsnį, kas tas tautinės veiklos „spartuolis“, kuris iššoko prieš NATO garvežį su baneriu, skelbiančiu, kad mes ir vėl visus aplenksime.
P. S.
Neabejoju, kad Lietuva aplenks. Didindama išlaidas gynybai ir išvogdama didžiąją dalį tam skirtų pinigų.
Liepk Putinui nutraukti karą ir nepradėti naujų. Geriausias būdas sumažinti išlaidas gynybai ir lėšų vogimą ir Rusijoje ir Lietuvoje. Kaip buvo gražu kada min.Juknevičienė už 3 helikopterių pirkimą gavo plėšrūnės vanagės vardą kuriuo puikuojasi iki dabar. Vaikučiai badauja, o ji švaistosi iš 1 poc biudžeto. Su kuo kariausime?
Po1992 metų reikėjo daryti giliamintiškas išvadas apie visažinio elito galimybes apeiti demokratiją. Praėjus 40 metų po stalininio kolūkių įkūrimo, lydimo įnirtingos kovos su klasiniais priešais , tremtinių vaikai jau buvo pasiruošę sudraskyti klestinčių (jiems taip atrodė) kolūkių griovėjus
Geras straipsnis.
Ne maištaujanti, o mokyklose ir univerkėse dezuota mūsų ateitis, beje, kaip ir mes patys. Melosklaidos suklaidintas ir apgautas jaunimas, kaip ir mes patys, kai buvome jauni ir taip pat pasimetę žaliųjų miškų ore, kuriuos dabar barbarai-oligarchai kerta be jokio gailesčio.
Žiūrint nuotrauką kyla mintis apie zyliojančias telyčias
Telyčios bent jau nevengia daugintis…