Aistros prie Seimo dėl LRT įstatymo pataisų toliau kaista. Nesigilinant į paskatas, kurios verčia „Šalin rankas“ protestų organizatorius eskaluoti konfliktą tarp įstatymų leidėjo ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT), pastarosios gerbėjai netikėtai griebėsi teisiškai nepagrįstos taktikos – viešai pareiškė nepasitikėjimą LRT taryba ir ėmė reikalauti jos atsistatydinimo.
Į konflikto laužą žibalo šliukštelėjo LRT generalinės direktorės Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės viešas pareiškimas, esą LRT tarybos dauguma siekia „užvaldyti“ visuomeninį transliuotoją.“
Tai absurdas
Tokie pareiškimai pirmiausiai rodo absoliutų tiek organizatorių, tiek generalinės direktorės teisinį neraštingumą. Pastaroji, pareiškusi nuomonę dėl LRT tarybos kompetencijos, akivaizdžiai siekia suformuoti visuomenei klaidinantį įspūdį apie tariamą demokratinės santvarkos pažeidimą.
Tačiau dera priminti, kad LRT yra viešoji įstaiga, kurios steigėja yra Lietuvos valstybė. Pagal LRT įstatymo 10 straipsnį LRT būtent taryba yra aukščiausiasis kolegialus viešojo transliuotojo valdymo ir priežiūros organas. Būtent jai įstatymas paveda vykdyti tiek strateginį LRT valdymą, tiek administracinę priežiūrą.
Taryba vykdo LRT veiklos strategijos formavimą, sprendžia dėl programų struktūros, tvirtina finansinius planus, tvirtina LRT metines ataskaitas ir kt. Taryba turi išimtinę teisę nustatyti konkurso LRT generalinio direktoriaus pareigoms tvarką, viešo konkurso būdu penkerių metų kadencijai skirti generalinį direktorių, nustatyti jo atlyginimą, prižiūrėti jo veiklą ir, esant įstatyme numatytiems pagrindams, spręsti dėl jo atleidimo.
LRT direktorius tėra samdomas vadovas
Taigi LRT generalinis direktorius tėra samdomas administracijos vadovas, atsakingas už kasdienę LRT veiklą, jis nėra viršesnis už LRT tarybą. O tai reiškia kad LRT generalinis direktorius negali riboti Tarybos darbo. Taryba nėra ir negali būti pavaldi LRT administracijai. Todėl LRT tarybai nereikia nei užvaldyti visuomeninio transliuotojo, nei siekti didinti įtaką jam, LRT valdymas bei priežiūra ir taip yra patikėtas jai įstatymu.
Be to LRT taryba pagal įstatymo 10 str. yra sudaroma šešerių metų kadencijai iš dvylikos narių, kuriuos deleguoja Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Seimas (įskaitant opozicijos siūlomus kandidatus) bei mokslo, švietimo, kultūros ir religinės organizacijos.
Vadinasi, reikšti nepasitikėjimą Tarybai – tai tolygu reikšti nepasitikėjimą Prezidentui, Seimui, įskaitant Seimo opoziciją, šalies mokslo ir švietimo institucijoms, kultūros ir religinėms organizacijoms. Šiuo atveju neperdedant galima sakyti, kad organizatoriai ėmė reikšti nepasitikėjimą pačiai valstybei. Tai yra absurdo ir absoliutaus teisinio neraštingumo bei teisinio nihilizmo pavyzdys.
LRT tarybos nariai negali būti atšaukiami ar verčiami atsistatydinti dėl politinio spaudimo. Įstatyme nenustatytos jokios išimtys – nei protestai, nei vieša kritika, nei vadinamieji „nepasitikėjimo“ pareiškimai. Bet kokie reikalavimai pareikšti nepasitikėjimą LRT tarybai ar reikalauti jos atsistatydinimo, yra teisiškai niekiniai.
Gal tai Lietuvos nepriklausomybės pabaigos scenarijus?
Teisėtas tarybos, kaip aukščiausio įstatymu įgalioto valdymo organo, funkcijų vykdymas negali būti kvalifikuojamas kaip „užvaldymas“, o vieši reikalavimai, grindžiami gatvės spaudimu pakeisti įstatyme nustatytą LRT valdymo ir priežiūros tvarką yra elementariausia savivalė ir visuomenės klaidinimas. Ir anaiptol ne geranorišku tikslu.
Todėl turime pagrįstai klausti savęs, kas yra viso šio jovalo užsakovas ir kokie yra tikrieji jo tikslai?
Nuosekliai stebint kultūrininkų protesto akcijas, prasidėjusias nuo pasipriešinimo, nukreipto prieš netinkamą „Nemuno aušros“ pasiūlytą kultūros ministro kandidatūrą, kurios vėliau išvirto į protesto laužų deginimą gatvėse ir vis radikalesnį aistrų kurstymą viešojoje erdvėje, darosi panašu, kad Lietuvai yra mūsų visų rankomis rengiamas, o gal jau ir parengtas Lietuvos nepriklausomybės pabaigos scenarijus.
Tai tik dar vienas paaikščiojimas, kokių per pastarajį mėnesį prisiklausėme daugiau negu sočiai. Patys savo komentaruose parašėme daug daugiau, nei tokie situacijos vertintojai, kurie bijo vadinti daiktus savais vardais.
Dar prieš gerą mėnesį po visais aikščiotojų straipsniais rašėme, kad visas tas „kulrtūr-rūristų“ balaganas, pavadintas net naujuoju Sąjūdžiu, tėra kova dėl valdžios, siekiant naujų Seimo rinkimų ir nieko daugiau.
Šiandien per 12 val. Lietuvos radijo žinias žurnalistė paklausė konservatorių Papūnio apie susidariusią situaciją. Papūnio atsakymas:
„…situacija senai nenormali todėl, kad nenormli žmonės išrinkti į Parlamentą“.
Į klausimą: „kas išspręstų situaciją?“ Atsakymas: „nauji rinkimai“.
Štai ir viskas.
Seimui reikia normalių žmonių: Dulkio, Raskevičiaus, Morganos, Armonaitės… t. y. vėl sugrąžinti PIŠDULKIZMĄ, naująją kultūrmarksizmo ideologijos atmainą, kad įgyvendintų „agenda“ Lietuva 2050.
Nereikia perdėti tokio gatvės sujudimo, iš tikro nebūdingo „veršių tautai” . Kiek dėl tautos murksojimo, abejingumo reikšmingų įvykių akivaizdoje išlieta patriotiškų nuoskaudų, jei ne ašarų. O čia – prašom, net su kaupu. Gatvė yra gatvė . Aikštė yra aikštė. Neskubėkime savęs gąsdinti užkulisių babaužiais. Teisinga taktika -grąžinti visus į įstatymo rėmus, kas iš esmės ir siūloma Autoriaus
…labas,puikusis vytautai……o kodel tu toks trintukasa…
Puikus Vytauto straipsnis, Tikrai turime pagrįstai klausti, kas yra viso šio jovalo užsakovas ir kokie yra tikrieji jo tikslai?
http://www.alfa.lt/aktualijos/politika/v-landsbergis-izvelgia-galimybe-spresti-lrt-krize-tik-saukiant-naujus-seimo-rinkimus/380557/