Tomas Viluckas, Laikmetis.lt vyr. redaktorius
Kunigo pranciškono Arūno Peškaičio OFM pasisakymas socialiniuose tinkluose apie Advento metu prie Seimo vykusius įvykius, politinių patyčių kultūrą ir Sausio 13-osios atminties instrumentalizavimą sukėlė platų atgarsį visuomenėje. Vieni jame įžvelgė drąsų ir sąžiningą ganytojo balsą, kiti – neleistiną dvasininko įsitraukimą į politines kovas.
Pats kunigas pripažįsta pavartojęs netinkamus epitetus ir dėl to atsiprašo, tačiau pabrėžia negalintis tylėti, kai viešojoje erdvėje normalizuojamas žmonių niekinimas, patyčios ir manipuliacija istorine atmintimi.
Interviu „Laikmečiui“ kun. Arūnas Peškaitis atvirai kalba apie TS-LKD moralinę atsakomybę, Bažnyčios vidinę įtampą, laisvo žodžio baimę tarp tikinčiųjų ir kvietimą advento metu bei prie Kalėdų slenksčio grįžti prie esminės laikysenos – maldos, nuolankumo ir budėjimo.
Reikšdamas savo poziciją viešojoje erdvėje apie pastarųjų dienų įvykius, vartojote epitetus, kurie sukėlė oponentų pasipiktinimą. Kas Jus labiausiai paskatino taip kalbėti būtent dabar – gal koks dvasinis ar moralinis lūžis mūsų visuomenėje, Jūsų manymu, įvyko?
– Aš tikrai pavartojau netinkamus epitetus. Todėl atsiprašau. Ir vis tik turiu pabrėžti, jog negaliu tylėti, kai niekinami žmonės – priklausantys tam tikroms partijoms (nesu nei jų fanas, nei rinkėjas) arba turintys įsitikinimus, kurie kažkam nepatinka. Būtent toks situacijos – situacijos, kai niekinimas, žeminimas, patyčios tampa norma, – matymas įaudrino mane. Aš turbūt pasidaviau emocijoms. Reikėjo tiesiog aiškiau išdėstyti savo poziciją.
Jūs labai aiškiai įvardijote TS-LKD atsakomybę dėl protestų ir sumaišties visuomenėje organizavimo. Būtent šios partijos adeptai dabar prieš Jus vykdo puolimą socialiniuose tinkluose. Kokią konkrečią moralinę ir politinę atsakomybę, Jūsų manymu, turėtų prisiimti partija, kuri istoriškai sieja save su vertybiniu valstybės atsinaujinimu?
– Partija, kuri taip angažuojasi kovai už Lietuvos laisvę – TS-LKD, – turėtų prisiimti labai ypatingą, netgi „perfekcionistinę“ atsakomybę. Deja… Ši partija ne tik nevengia patyčių, bet organizuoja jų plėtrą (tą akivaizdžiai matėme Seimo posėdžių metu), visaip niekina savo oponentus, skatina dezintegracinius procesus sociume, kurie gali padėti priešiškoms šalims matyti mus kaip silpnus, susiskaldžiusius ir todėl reikalingus „skubios pagalbos“ iš išorės.
Sausio 13-oji Lietuvoje visada buvo suvokiama kaip tylus, orus laisvės ir aukos liudijimas. Kaip, Jūsų akimis, šių idealų iškraipymas ar instrumentalizavimas paveikia mūsų istorinę atmintį ir jaunąją kartą – ir kaip turėtų šią atmintį apginti nuo profanacijos?
– Tai skaudu. Lyginti vidinę politinę kovą su Sausio 13-osios realybe yra apgailėtina. Neleistina. Jei ta atmintina data naudojamasi, siekiant susigrąžinti prarastą žmonių pasitikėjimą, tai moralinis nusikaltimas. Nuodėmė. Labai lengva manipuliuoti žmonėmis, kurie negali atminti ar įvertinti Sausio 13-osios reikšmės. Deja, šitai akivaizdžiai daroma. Naudojant, beje, visuomeninio transliuotojo eterį (radiją, portalą, televiziją). Tokiu būdu manipuliacija tampa visuomenės kiršinimu, galimai net nusikaltimu. Tačiau apie tai turi spręsti teisėsauga.
Jūsų pasisakymas sulaukė ir plataus palaikymo, ir piktų katalikų reakcijų. Kaip pats išgyvenate šią įtampą Bažnyčios viduje ir ką ji, Jūsų manymu, atskleidžia apie mūsų tikinčiųjų brandą bei susiskaldymą?
– Tiesą sakant, išgyvenu pakankamai ramiai. Jūs neįsivaizduojate, kiek per šias dienas sulaukiau palaikymo. Mano pozicija nėra koks nors individualus kaprizas – jai pritaria, pavyzdžiui, ir vyskupas Jonas Kauneckas, ir kiti.
Baisiausia yra tai, jog žmonės, taip suprantantys dalykus, kaip aš, bijo kalbėti, prašo neviešinti jų pavardžių ir panašiai. Tai iš tikrųjų neramina. Vadinasi, atsidūrėme situacijoje, kai laisvas žodis tampa tik tam tikrų, ideologiškai angažuotų grupių „nuosavybe“. Tikintieji turėtų dėl to sunerimti – budėti, kaip ragina Viešpats, o ne kaltinti tuos, kurie, jų požiūriu, yra neteisūs.
Kur, Jūsų įsitikinimu, šiandien eina riba tarp pranašiško kunigo balso viešajame gyvenime ir rizikos, kad toks balsas bus suprastas kaip politinis angažuotumas?
– Nežinau. Tačiau iš Biblijos tekstų akivaizdu, jog pranašai dažnokai kentėjo. Gink Dieve, nepagalvokite, jog tapatinuosi su kokiu nors pranašu. Tiesiog esame krikščionys – pranašiškoji tauta. Turime privilegiją melstis ir aukotis. Jei taip gyvename, Dievas atvers mums savo valios slėpinį, nepaliks. Tik nesikelkime į puikybę, melskime nuolankumo. Jei šitaip gyvensime ir liudysime, tikriausiai susilauksime persekiojimų. Tačiau Kristuje ir savo sąžinėje liksime teisūs.
Jūs kvietėte „kalbėti egzorcizmo malda ir melstis“. Ką tai reiškia praktiškai tikinčiajam, susiduriančiam su politiniu cinizmu, patyčiomis ir cenzūros pojūčiu – kokią dvasinę laikyseną, Jūsų manymu, Bažnyčia šiandien turėtų ugdyti?
– Tai ir reiškia, kad tikinčiųjų bendruomenėje – mumyse visuose – privalu ugdyti maldos kultūrą. Melstis privalu. Pastebiu, jog Bažnyčios bendruomenėse daug kalbama apie Dievą, o meldžiamasi labai „mizernai“. Malda nėra magija. Egzorcizmai nėra kieno nors smerkimas. Tai yra išlaisvinimo nuolankus prašymas. Išlaisvinimo bei šviesos ir linkiu visiems Kalėdų išvakarėse. Tegul Kūdikėlio Jėzaus stebuklas perkeičia mūsų visų gyvenimus.
Ačiū už tiesos žodžius.
Tam „Košmarikui”: žinai, tokie kaip Vagnorka ir Co poniai Albright nepasiduot negalėjo. Nėra drąsuolių, galinčių tiems dviem dualistams, Amerikai ir Rusijos imperijoms, pasipriešinti. Karo gi neskelbsi, jei nenori būt nušluotu nuo Žemės paviršiaus. Didysis Trejetas nenugalimas. Gi matai, kas vyksta Ukrainoje ir dėl jos, ir dėl to pačio Trejeto ir Naujosios pasaulio tvarkos bei numatyto DI konclagerio, ypač vykstant pasaulio dalybos. Pats tebeklaidžioji Kapsukės rektorių išgalvotos istorijos klaidžiuose labirintuose arba tiesiog mokyklinių vadovėlių deziukuose klimsti ir nerimsti, neturėdamas tikrų žinių. Laiko patikrintų žinių. Na, o pianistai Mokslinio Komunizmo nedėstė – tam reikėjo specialaus išsilavinimo, įgyto Maskvoje arba Leningrade. Visi, turintys anuometinius diplomus su valstybiniu Mokslinio Komunizmo ir jo Politekonomijos egzus, juk nenorite kišt į krosnį per šventes, tiesa? Kita vertus, desovietazijos gi nebuvo, KGB įslaptinta ir laukia išvadavimo – tai ką tada pats čia nori apšauti? Mane?
Jau daugiau nei prieš 40 metų į vakarus pabėgęs KGB agentas Yuri Bezmenov aiškino,kokias ne tiesiogines karines priemones sovietai naudojo prieš vakarų šalis jų išardymui ir destabilizavimui pasitelkdami netgi senovės Kinijos karybos meistrą: Sun Tzu ‘The Art of War’ karo menas išlieka vienu įtakingiausių visų laikų veikalų apie strategiją ir suformavo tiek Rytų Azijos, tiek Vakarų karinę teoriją ir mąstymą”.
‘Yuri Bezmenov lecture youtube’ 1 etapas šalies demoralizacija ,užima 15-20 metų.Per tiek laiko išugdoma ideologizuota studentų karta,turėsianti poveikį įvairiose šalies formacijos dalyse.Religija.Edukacinė sistema.Socialiniai visuomeniniai tinklai.Teisinė sistema ir kariuomenė.Darbdavių ir darbininkų santykiai.Teisės ir tvarkos erozija.2 Etapas destabilizacija.Ekonomika.Kompromisų išnykimas.Žmonių tarpusavio ryšių radikalizacija.Darbdavių darbuotojų,mokytojų mokinių,baltų prieš juodus ir t.t.,visuomenės antagonizmas,žmonių grupių ginčai,kova.”Miegantys agentai” gerbiami visuomenėje įvairių fondų vadovai tampa įvairių matomų grupių lyderiais .Nerinktos žiniasklaidos atsiskyrimas.Nerinkti komitetų ir komunikacijų nariai tampa vadovais.Streikai.Studentų ir mažumų aktyvus įsitraukimas į politinius procesus reikalaujant pripažinimo,savo įvairovės teisių.3 Etapas Krizės laikotarpis.Revoliuciniai komitetai perima valstybės teisines,vykdomasias galias.Šalies nuovargis.Visuomenė ieško stiprių socialinės tvarkos gelbėtojų,stiprios vyriausybės kuri sustatytų viską į vietas.Stiprūs gelbėtojai,išvaduotojai ateina arba iš vietinių grupių,ar iš kitų valstybių.Seka dirbtinai sukeltas civilinis karas arba invazija.4 Etapas.Šalies ‘Normalizacija’,Stabilizacija jėgos pagalba.Naujų vadovų atėjimas.Radikalių,revoliucinių,protestuojančių grupių,mažumų panaikinimas,eliminacija.Atversti viską iš naujo,panaikinti 4 etapų ciklą užtrunka daug metų ir reikalauja didžiulių pastangų,dažnai karinių.
Tas taip, bet kaip 1992 metais pralaimėjome vidinę kovą komunistams, taip iki šiol pwrsvara jų pusėje.
Pamiršai pridėti, kad „Perestroikę” pradėjo būtent Bolševikų partijos viršūnėlė Maskvoje, o ne pats ir ne mes, lietuvaičiai, ar supratai dabar? Lietuvaičiai be CK leidimo jokios iniciatyvos nerodė, nes jiems gera buvo Sovietijoje, išskyrus LLL ir kitus disidentus, ir okupacinio režimo oponentus. Lietuvos peretroikininkai į mitingus pradėjo eit tik gavę LKP CK leidimą? Be leidimo niekur nėjo. O ir eiliniai, kol nepamtė einančių CK sekretorių, irgi į juos nėjo. O kalbininkas, čia budintis, ar ėjo be leidimo, a?
Kalbi niekus, nes matyt eisi per jaunas ir nematei, nežinai kas tuo metu buvo. Todėl nereiktų kalbėti apibendrintai, to, ko nežinai. Nebuvo (ir nereikėjo) jokio LKP CK leidimo ar pan. dalykų. Mums užteko, kad buvo paskelbta Gorbačiovo „perestroika”. O visa kita jau nuėjo savaime, tiksliau protingų žmonių, patriotų dėka. Gal tuo metu protingų buvo net daugiau nei dabar. Nes dabar iš gero gyvenimo ir laisvės kai kurie žmogeliai pametė sveiką protą ir vertybes bei pan. dalykus. Paniro į hedonizmą ir absurdą. Tokia visuomenė neturi ateities. Ji eina į susinaikinimą. Todėl tiek kun. vienuolio Arūno, tiek kitų šviesuolių šių dienų įvykių vertinimas, pastabos bei patarimai yra labai vertingi, reiktų į juos įsiklausyti, o ne tik reikšti savo emocijas, kurios dažnai mažai ką turi bendro su šia diena, jos tikrove.
Kad ir panirę hedonizme, o ir nakrį pažadinti žino, kad gražią mūsų tarybų Lietuvą, su galinga tarybine pramone ir klestinčiais kolūkiais sugriovė Landsbergis.
Žinai, p.Senukai, bent prieš šventes nustok meluoti. Leidimo reikėjo, o kas jo neprašydavo arba negaudavo – tuos lupo, miškelin vežė ir iš darbo metė. Labai sunku diskutuoti su vadovėliniais zubrylomis ir vakcinuotais-edukuotais mokslo gigantais su didesnėmis pajamomis. Griovė ne Landsbergis, o CK viršūnėlė Maskvoje, pasirinkusi oligarchinę demokratiją. Iš Bolševikų partijos aktyvo nudreifavo į oligarchus. Vagnorka pabandė pasispardyti dėl Mažeikių naftos prichvatizacijos ir tuoj gavo niuksą iš tokios ponios, vardu Madeleine Albright, ir išlėkė kaip meteoras. Na, šlepetės iš Šiaulių irgi dar ir magaryčių pridėjo, blogąja prasme.
Maskvai tada reikėjo nepasiduoti , o ne poniai Albright
Taip, be CK būtų toliau visi miegoję ir kalbėję apie Lenino idėjas, soc. lenktynes, penkmečių planus ir primilžius. O perestroika (atgimimas) Lietuvos viešąjame gyvenime prasidėjo 1986 m. gruodžio 18 d. Pradininkai L. Šepetys ir A. Čekuolis. Landsbergis tada tebedėstė Marksizmą ir nieko neužuodė. Nors paruošiamieji darbai CK kabinetuose prasidėjo dar prie Andropovo.
Dirbtinio intelekto sugeneruota:
„Jurijus Andropovas ir Michailas Gorbačiovas buvo glaudžiai susiję Sovietų Sąjungos politikai, kurių santykiai padėjo pamatus vėlesnėms SSRS reformoms.
Politinis ryšys ir globa
Mentorystė: J. Andropovas laikomas pagrindiniu M. Gorbačiovo politiniu globėju. Būtent Andropovo paramos dėka Gorbačiovas 1978 m. persikėlė į Maskvą ir per dvejus metus tapo pilnateisiu Politbiuro nariu.
Nauja karta: Andropovas, suprasdamas šalies ekonominį sąstingį, į valdžios viršūnes stūmė jaunesnius, energingesnius vadovus, tarp kurių Gorbačiovas buvo svarbiausia figūra.
Įpėdinio klausimas: Prieš savo mirtį 1984 m. Andropovas norėjo, kad Gorbačiovas perimtų vadovavimą, tačiau Politbiuras šį norą ignoravo ir laikinai pasirinko Konstantiną Černenką.
Reformų tęstinumas ir skirtumai
Nors abu siekė atgaivinti stringančią SSRS sistemą, jų metodai skyrėsi:
Andropovo metodas (Tvarka): Jis manė, kad sistemą galima išgelbėti per griežtą drausmę, kovą su korupcija ir alkoholizmu bei darbo drausmės stiprinimą (pvz., reidai prieš darbo metu kavinėse ar parduotuvėse esančius žmones). Jis nenorėjo keisti pačios sistemos pagrindų, tik padaryti ją efektyvesnę.
Gorbačiovo metodas (Sisteminės reformos): Pradėjęs nuo Andropovo idėjų (pvz., kovos su alkoholizmu tęsimo), Gorbačiovas greitai suprato, kad vien drausmės nepakanka. Tai nuvedė prie esminių pokyčių:
Viešumas (Glasnost): Didesnė žodžio laisvė ir politinis atvirumas.
Pertvarka (Perestroika): Bandymas reformuoti ekonomiką įvedant rinkos elementų.
Istorinė reikšmė
Be Andropovo suteikto postūmio ir paramos, Gorbačiovas greičiausiai nebūtų tapęs SSRS lyderiu. Nors Andropovas tikėjosi išsaugoti komunizmą per griežtą kontrolę, jo išugdytas mokinys galiausiai pasirinko kelią, kuris atvedė prie Sovietų Sąjungos žlugimo ir Šaltojo karo pabaigos.”
Ne tik prie SSSR žlugimo, bet ir prie 1917 metais pradėto ekonominio eksperimento žlugimo. Beje, daugelis paprastų žmonių, nenorinčių nieko žinoti apie priežastis, apgaili žlugimą iki šiol