Edvardas Čiuldė. Kaip sapnas tampa realesnis už budėjimo vaizdinius

Jau esu pasakojęs andai apie tą baisią naktį, kai sapnavau, jog visame pasaulyje prasidėjo pasaulio pabaiga. Kitą kartą prisipažinau, kad sapnuose vis dar bendrauju su mirusiu bičiuliu. Taigi, jeigu sakysite, kad šio autoriaus antrasis vardas yra Sapnas, tikriausiai iš karto neįsižeisiu, kaip galbūt tikėtumėtės, arba net priimsiu tokį vertinimą kaip savotišką pripažinimą.

Tačiau iš tiesų man rūpi net ne tai – kaip greitai sapnai išsipildo ar neišsipildo, o tas atvejis, kai tarp sapno ir vadinamosios realybės nebelieka intarpo, tarkime, pereinamosios fazės arba, dar tiksliau tariant, kai sapnas jau gali būti tiesiogiai suprantamas kaip tikrovės suintensyvinimo forma, o vadinamoji tikrovė tampa vis labiau panaši į išblukusį sapną.

Kas be ko, sapnuoju vis rečiau, tačiau, kaip atrodo, bėgant laikui, neišbarsčiau prasmės lūkesčio, kad sapnas byloja tiesiogiai, o to liudijimas yra tai, kad neseniai vėl atsiverčiau mokytojo Eckharto pamokslų rinktinę, kur tikėjimas sapno iškalbingumu gali būti prikeltas net iš mirusiųjų.

Vis dėlto, pradėkime iš toliau.

Garsusis Viduramžių mistikas, iškilusis mokytojas Eckhartas viename pamoksle pradeda nuo tokio sielos virsmo aprašymo, esą „Siela turi įvairių galių. Viena iš jų, veikianti žmogaus kūne, rūpinasi virškinimu ir dirba daugiau naktį nei dieną; jos dėka žmogus pilnėja ir auga. Taip pat siela turi kitą galią, veikiančią žmogaus akyje, dėl to akis yra tokia subtili, tiksli ir švelni, kad suvokia daiktus ne tokius grubius, kokie jie yra patys savaime, bet juos iš pradžių atsijoja ir susmulkina ore bei šviesoje“ (Johann Eckhart. Traktatai ir pamokslai. V., 1998, p.167).

Nesunku pastebėti, kad čia kalbėjimas apie sielos augimą neužsibaigia virškinimo aptarimu. Dar aukštesnė sielos kelionės pakopa, anot garsiojo pamokslininko, yra tai, ką šiandieniniais žodžiais tariant, būtų galima pavadinti kūrybine vaizduote. Nagi, iš tiesų, negalėdamas atitraukti akių nuo intriguojančia kreive plėtojamo teksto ir drauge atsiprašydamas skaitytojo už citatos ilgumą, drauge kviečiu perskaityti pastraipą iki galo: „Kita galia padeda sielai suprasti. Ši galia leidžia įsivaizduoti dabar nesamus daiktus, tad aš juos galiu gerai matyti, lyg regėčiau savo akimis, o gal net ir geriau. Pavyzdžiui, aš galvoju apie rožę vidury žiemos, kai nėra jokių rožių. Būtent šitos galios dėka siela kuria nebūtyje; tai ją sieja su Dievu, kuris taip pat kaip Kūrėjas viešpatauja nebūtyje!“ (Ten pat).

Be visa ko kito, jeigu neklystu, cituotame tekste pirmą kartą iškyla galimybė gretinti žmogaus meninę kūrybą su dieviškąja kūryba. Kaip žinome, toks gretinimas Renesanso epochoje tampa įprasta meninės kūrybos savigyros ir žongliravimo žodžiais praktika, tačiau minimu laikotarpiu paprastai Kūrėju, t. y. Creator vadinamas išskirtinai tik Dievas, nenumatant bažnyčių statytojui, dailidei (asociacija su dailiaisiais menais) arba, tarkime, ikonų tapytojui creator net iš mažosios raidės statuso, – nepaisant biblijinio pasažo apie „atvaizdą ir panašumą“ viso spindulingumo. Kita vertus, visiems suprantama, kad ne meno kūrinio prigimties aptarimas, o nepalyginamai svarbesni to meto žmogaus požiūriu dalykai rūpi nelygstamos šlovės Viduramžių pamokslininkui.

Tačiau mums visai netikėtai, kaip matome iš pacituoto teksto viražų, Mokytojas Ekchartas tampa svarbiu mokytoju taip pat ir estetikos problematikos aptarimo požiūriu, o ypač tada, kai vienaip ar kitaip siekiame pasipriešinti nusistovėjusiam ir įsisenėjusiam estetikos kaip atskiros filosofinės disciplinos vienpusiškumui. Išties, šiuo požiūriu Ekcharto vardas gali būti siejamas su dvigubo paradokso mazgu ir kvietimu tokį mazgą išrišti.

Nepasakysiu didelės paslapties primindamas, kad estetika kaip atskira filosofinė disciplina, dalijantis filosofijos problematiką, atsiranda moderniaisiais laikais, įsivyravus matematinei gamtotyrai su laikmečio dvasią atspindinčia nuostata, kad tikra yra tik tai, ką galima suskaičiuoti. Žinia, tokioje pasaulio apmąstymo perspektyvoje grožis atsilieka nuo neva tikroviško pasaulio paaiškinimo kaip iliuzija, kuriai sutramdyti ir užgimsta estetikos disciplina. Taigi, nesunku pastebėti ir tai, kad pačios estetikos kaip atskiros disciplinos atsiradimo aplinkybės yra, jeigu būtų galima taip pasakyti, truputėlį gėdingos, nes disciplinos atsiradimo pateisinimas didesniu ar mažesniu mastu yra siejamas su užduotimi atskirti grožio patirtį nuo būties, esmės ir tiesos versmių, kai minėtos problematikos aptarimas uždaromas iš esmės izoliuotoje terpėje. Grožis tokiu būdu tarsi yra atskiriamas nuo rimtų vyrų ir moterų akių (čia truputėlį šaržuoju), o kasdieninėje sąmonėje tokio atskyrimo sąšauka yra įsitikinimas, kad, viena vertus, grožio patirtis yra pernelyg lengvabūdiškas išgyvenimas, kad apie tai būtų galima rimtai kalbėti, o, antra vertus, menas neva tolina mus nuo tikrovės, padeda užsimiršti, – tai tarsi ir yra svarbiausias dalykas, ką menas, daug žadėdamas, gali iš tiesų ištesėti.

Mokytojo Eckharto nuorodos, kaip nesunku pastebėti, byloja apie kitokios patirties galimybę, kai meninė vaizduotė yra suprantama kaip būties kelrodis, išvedantis labirinto vingiais į tikrovės centrą, užtikrinantis būties nuotykio galimybę. Be visa kito įdomu dar ir tai (nesugebėsiu pasilaikyti tokio pastebėjimo tik pačiam sau), kad poezijoje apskritai, o ypač lietuvių poezijoje dominuoja toks daikto smulkinimas ore ir šviesoje, kad atrodo, jog visi poetai yra praėję Mokytojo Eckharto mokyklą, išklausę visus jo pamokslus. O čia, kaip matėme, visų pirma mokama vaizduotės jėga perkošti visą tikrovę ir atsijoti tokius vaizdinius, kurie gali tapti savotiškais tikrovės kristalizacijos atsparos taškais. Kalbant šiandieniniais terminais, tikrovės ontologinio sutirštinimo pažadas čia yra išsakomas kaip tikrovės estetinio išskaidrinimo užduotis.

Tokio poezijos varianto, – pavadinkime jį ekstraktiniu poezijos tipu, – dominavimą šiandieninėje poezijoje išduoda čia vyraujantys šešėlio, atvaizdo, atspindžio, veidrodžio ir, žinoma, sapno įvaizdžiai. Savo ruožtu, apie sapno bagažo reikšmę tikroviškoje kelionėje verta pakalbėti, – tai įpareigoja padaryti pats straipsnelio pavadinimas, – dar ir atskirai.

Užsiminiau apie sapno tikroviškumą, tačiau toliau tikrai nežadu koketuoti su psichoanalizėje įsitvirtinusia sapno samprata, taigi ir nieko nekalbėsiu apie ten užgimusias sapnų dešifravimo technologijas, neva leidžiančias prasibrauti iki sielos paslapties. Kaip matėte, šiame straipsnelyje pabrėžtinai skanaujamasi senųjų autorių ištaromis, nebent pakeliui į dar didesnę senovę leistume sau trumpai stabtelėti prie moderniųjų laikų pradininko R. Descartes filosofijos pavyzdžio.

Kaip žinoma, plėtodamas sąmonės išbandymo abejonės procese temą, R. Descartes sako, kad nėra kriterijaus, leidžiančio atskirti budėjimo vaizdinius nuo sapno vaizdinių.

Ogi, išties, paklauskime savęs – kodėl žmogui pagal natūralistinę sąmonės ritmiką beveik instinktyviai yra būdinga pasitikėti juslių teikiama informacija kaip betarpiška nuoroda į objektus tikrovėje? Galbūt dėl tokios informacijos vaizdumo ir konkretumo? Tačiau sapno vaizdiniai beveik visados yra vaizdesni nei budėjimo vaizdiniai, ar ne?

Kita vertus, toliau leiskite pateikti šiokį tokį sapno ir budėjimo vaizdinių atskyrimo kriterijų, remiantis visiems žinomais Šv. Augustino pamąstymus laiko tema „Išpažinimų“ 11 knygoje.

Daug necituosiu, primindamas tik geriausiai žinomas, komentatorių ištryptas teksto vietas. Kaip prisimename, kalbėdamas apie laiko matavimo problematiškumą, Šv. Augustinas sako, kad neįmanoma išmatuoti nei to, ko jau nėra (praeities), nei to, ko dar nėra (ateities), nei to, kas neturi trukmės (dabarties). Iš tiesų, net Šv. Augustino nuoroda, kad dabartis yra mažiausia nedaloma dalelė, nėra iki galo tiksli, nes suponuoja to paties mažiausio išmatavimo intenciją, veržimąsi išmatuoti, taigi labiau tiksli, regis, yra kita teksto nuoroda – „neturi trukmės“. Pagal Šv. Augustiną, laikas – tai vyksmas iš to, ko dar nėra, per tai, kas neturi trukmės, į tai, ko jau nėra. Galbūt galima sakyti net taip, kad Šv. Augustino postuluojama laiko samprata yra tautologinė, nes čia laikas visų pirma suprantamas kaip laikinumas, dar kitaip tariant, kaip kintančio reiškinio praeinamumas. Tik taip suprantamas laikas turi praeitį, dabartį iš ateitį, taigi, tris modusus, viską padalijančius laike neįveikiama atskirtimi. Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, augustiniškojo samprotavimo apie laiką negatyvus rezultatas teikia prielaidas sapno buvimo sureikšminimui arba, dar tiksliau tariant, gali tapti atspirties tašku sapno kaip būsenos, kurioje nėra padalijimo į praeitį, dabartį ir ateitį, pozityviosios vertės išryškinimui. Taigi dabar jau leiskite sapną apibrėžti kaip tokią organinę laiko jungtį, kurioje nelieka sujungimo tarp praeities, dabarties, ateities žymių, čia neįžiūrėsite jokių paviršiuje glūdinčių siūlių. Sapne nėra laiko modusų, ir, kaip atrodo, tik ta prasme, kai vienas laiko momentas neseka iš kito, apskritai yra prasminga kabėti apie „laikų pilnatvę“. Kitaip tariant, sapnas reprezentuoja laikų pilnatvę ne todėl, kad įgalina kažką prisiminti ar išpranašauti, labiau svarbi čia yra ta galimybė, kad laikas sapno sraute iškyla nesuskaidytu pavidalu, kai prisimindami pranašaujame, o pranašaudami prisimename. Todėl atsibudusiam sapnas atrodo toks keistas nuotykis.

Gali pasirodyti, kad visų pirma čia reikėjo kelti klausimą – kodėl sapno vaizdiniai yra realesni už budėjimo vaizdinius? Tačiau tokiu atveju autorių, ko gero, būtų galima apkaltinti loginiu nenuoseklumu, kai yra bandoma aptarti reiškinio egzistavimo būdus, dar neįrodžius, kad toks reiškinys egzistuoja ar galėtų egzistuoti iš principo. Tačiau sapnuojant pasaulį atvirai ir užmerktomis akimis toks klausimas dėl sapno realumo net negali iškilti, čia galima tik liudyti, kaip visa tai iš tikrųjų vyksta.