Kaip jau yra sakoma nuo seno, jeigu gali nerašyti, tai ir nerašyk. Aš pats tokį išbandymą, ypač artėjant linksmybių vasaros pradžiai, galiu ištverti palyginti lengvai, be trauminių pasekmių, todėl apie tai nusprendžiau parašyti kažką panašaus į pasiaiškinimą raštingai visuomenei, atskirai kreipdamasis į straipsnių komentatorius, kaskart surašančius savo nuomones apie autorių ir jo beviltiškas pastangas rašyti dėl rašymo.
Pradėti neberašyti kartais yra pravartu jau vien dėl to, kad atrastum laiko ištylėti tai, kas paprastai prasprūsta pro žodžių tarpus, išbyra pro spaudos ženklus kaip neturintis formos smėlis. Kita vertus, kaip yra pastebėjęs vienas protingas rašeiva, pauzė yra labiausiai intensyvi kalbos forma.
Kartais mūsų padangėje bandoma rašyti anonimiškai arba prisidengiant pseudonimu, tačiau niekas dar taip ir neišmoko ištylėti visą tiesą tokiu pat anoniminiu būdu. Ta proga verta prisiminti, kad Pitagoro mokykloje visų pirma buvo mokomasi tylėti ir tik po to, užtvenkę savo sielą tylėjimu, mokiniai buvo įšventinami į tolesnes matematikos ir filosofijos studijas.
Dar žinome patarlę, skelbiančią, kad kalbėjimas yra sidabras, o tylėjimas – jau lygus auksui. Čia, žinoma, reikėtų skirti ištariamą žodį, kurį greitai nupučia vėjas ir užrašomą, išbetonuojamą žodį, stūksantį mums ilgai prieš akis kaip laikui nepavaldžios piramidės.
Kita vertus, Sokratas yra pastebėjęs, kad svarbiausių dalykų neįmanoma užrašyti, o jo mokinys Platonas, prirašęs didžiausius foliantus, drauge užrašė štai tokią paslaptingą ištarą, kad neva būtis apskritai yra neišmatuojama logosu (t. y. žodžiu), tačiau, Platono žodžiais tariant, apie būtį kalbėti privalome, nes nuo to ji turtėja. Ieškant geriausio varianto, kaip atrodo, rašyti reikėtų tik ant jūros paplūdimio smėlio, tikintis, kad atbėganti banga viską tuoj pat nuplaus.
Tačiau nebūk naivus, mielas drauge, nesitikėk, kad paslaptį pavyko išsaugoti, jeigu niekam nieko nepasakojai ir neparašei skundo kompetentingoms instancijoms. Lietuvių liaudies pasakos siužetas iškalbingai byloja apie tai, kad žmogus, bijodamas viešai prasiplepėti, išrėkia paslaptį į specialiai iškastą duobę negyvenamoje vietoje ir ją užkasa, tačiau paslaptis vis tiek iškyla aikštėn: toje dykvietėje išauga karklas, iš kurio bus padaryta piemenėlio birbynė, ir ši, pučiama, ištrimituos visam pasauliui užkastos paslapties turinį.
Galimas daiktas, yra dalelė tiesos pasakyme, kad vieni tylėjo praradę žadą, priartėjus būties paslapčiai, kiti dėl to, jog neturėjo ką pasakyti, viską išbarstę pakeliui.
O aš štai čia ilgą įžangą surašiau į jaučio odą tik dėl to, kad galėčiau tinkamai įrėminti vieną sakinį, skelbiantį, jog Monika Garbačiauskaitė-Budrienė yra lygiai tokia pati laisvo žodžio mylėtoja kaip ir bulvinis fiureris Aliaksandras Lukašenka, tik pirmosios ūsai kabo kitoje vietoje…
Tyla būna ne tik naudinga, bet it iškalbinga. Štai tik ką paklausiau LRT Radiją (TV šimtą metų apskritai jokių nežiūriu). Kalbėjo Š.Černiauskas ir kažkokia žurnalistė liežuvinga patarška. Pakalbėjo gyvai, įspūdingai ir teisingai. Apie valdžiūnus , seimūnus žemaitaičius juknas ir panašiai. Kalbėjo apie „smegenų vibracijas” T.Y. apie telefoninių sukčių metodus, mūsiškių politikierių geriau įsisavintus nei krepšininkų driblingas.
Bet kaip sakiau- pakalbėjo, tačiau svarbiai patylėjo. Apie madam Monikos smegenų vibratorių (maždaug- laisvą žodį iš diretorės krėslo)- nei žodžio nei žodelio……
Čiulde, jei gali, nerašyk, būk geras…
Lietuvoje prie Budrienės kiek tik nori nesankcionuotos ir priešiškos LRT politikai informacijos. Bielorusijoje prie Lukašenkos su priešiška geriau pasisaugoti.
….MGB = Melutes sikaluotam pirstui…kultrurininkams toks ciulpinukas artimas savo rudaja prigimtim.
„laikui nepavaldžios piramidės“
Niepodvlastnyje vremeni. Beje, angliškai būtų „timeless“. Lietuviškai turbūt „amžinos“.
Apie Platoną ir kt. nieko nebesakysiu, nes nėra prasmės su diletantu ginčytis.
…tu,bobauzi,kodel tiek mazai patiktuku savo sapalionems prisidejai,a…….turbut, – is kuklumo.
„Amžinos” – skurdus , „nepavaldžios laikui ” vaizdingesnis apibūdinimas , O kad išsiverstas, ką gi, gal ir rusas ne pats sugalvojo. Dažni rusicizmai įkyrūs ir net žalingi, o retkarčiais kodėl ne.
https://www.knygos.lt/lt/knygos/nepavaldus-laikui/?utm_content=dsa_knygos&utm_campaign=855919360&gad_source=1&gad_campaignid=855919360&gbraid=0AAAAADKocX1Dj-vE_Dp_WYeWepvONzPVP&gclid=EAIaIQobChMIlq691eiwlAMV3EGRBR2N5gv9EAAYAiAAEgKY9vD_BwE
O kaip originalus pavadinimas? Vertėja versdama galėjo panaudoti rusicizmą
Originalus pavadinimas: Age Proof: The New Science of Living a Longer and Healthier Life. Pažodžiui tai būtų „atsparus amžiui“, arba „senėjimui“.
Rose Anne Kenny knyga „Nepavaldus laikui”, 2024. Iš anglų kalbos vertė Giedrė Bacevičienė.
Tai nėra joks rusicizmas. Skaitytojas kartais paranojiškas tuo atžvilgiu.
Rusicizmas paprastai būtų toks posakis ar sintaksė, kuri tiesiogiai atkartoja rusų kalbos modelį ir prieštarauja įprastai lietuvių vartosenai. Šiuo atveju žodis „pavaldus“ lietuvių kalboje yra norminis („pavaldus įstatymui“, „pavaldus taisyklėms“, „nepavaldus senėjimui“ ir pan.), todėl pati konstrukcija gramatiškai yra visiškai taisyklinga ir lietuvių kalboje vartotina.
„Nepavaldus laikui“ – tai laisvas, metaforiškas originalaus pavadinimo „Age Proof“ vertimas.
Nusibodo ta beprasmê tyla už mūsų pinigus.
Manau, Lrt reikia apginti nuo kai kurių Lrt baisuoklių.