Aukščiausio rango konservatyvus kardinolas smerkia masinę migraciją ir gina tautų teises

Tomas Kolsis

Integracija neįmanoma, jei didžioji dauguma imigrantų netaps krikščionimis, sakė kardinolas Mülleris.

Vienas svarbiausių konservatyvių Kardinolų kolegijos narių sukritikavo masinę migraciją, įspėjo apie „pilietinių karų“ pavojų ir paragino labiau pripažinti, kad tautos turi teises, išskirtiniame interviu portalui europeanconservative.com. Susidūrus su precedento neturinčiais demografiniais pokyčiais, buvęs kurijos pareigūnas tvirtina, kad dabar atėjo metas Europos ir Vakarų šalių politikams bei piliečiams prisiimti atsakomybę ir „nuspręsti, ar jie nori būti marginalizuoti savo šalyje“.

Kardinolas Gerhardas Ludwigas Mülleris yra įspūdinga asmenybė. Buvęs Tikėjimo mokymo kongregacijos, iš pradžių įkurtos kaip Romos inkvizicija, vadovas popiežių Benedikto XVI ir Pranciškaus pontifikatų metu kadaise užėmė bene galingiausią ir įtakingiausią postą Katalikų Bažnyčioje po paties popiežiaus. Aukštas ir tvirto sudėjimo Reino krašto vokietis kalba lėtai ir apgalvotai. Sėdėdamas priešais didelę biblioteką savo priimamajame, jis atvirai reiškė mintis, pateikdamas intelektualiai brandžius atsakymus.

Kardinolą Müllerį erzina tai, kad po politiškai progresyvių popiežiaus Pranciškaus simpatijų Bažnyčios viduje ir už jos ribų stebėtojai šias pozicijas painioja su autentišku katalikų tikėjimu ir doktrina. Kitur jis kritikavo perdėtą popiežiaus neklystamumo sampratą, dažnai vadinamą „ultramontanizmu“, taip pat „asmenybės kultą“, susiformavusį aplink popiežių Pranciškų. Mülleris smerkia šią klaidą, „kuri teigia, kad kiekviena privati popiežiaus nuomonė yra dogma arba apreikštos tiesos interpretacija“.

Mülleris aiškiai sako, kad nors labai konkrečiomis, retomis ir ribotomis aplinkybėmis katalikų mokyme egzistuoja popiežiaus neklystamumas, tai kategoriškai neapima „jo asmeninio supratimo apie migrantus ir panašius klausimus“.

„Jis turi ginti visų žmogaus teises, – aiškino jis. – Tačiau visai kitas klausimas, ar po dešimties metų turėtų atvykti milijonai musulmonų migrantų, kurie visiškai pakeis kultūrą ir išprovokuos pilietinius karus, kaip tai vyksta daugumoje musulmoniškų šalių.“

Mülleris tęsė: „Integracija neįmanoma, jei didžioji dauguma netampa krikščionimis.“

„Beveik visose musulmoniškose šalyse egzistuoja krikščionių bendruomenių priespauda, – sakė jis. – Kai klausiu „ChatGPT“ ir dirbtinio intelekto, man atsakoma, kad musulmonai yra tolerantiški. Tada užduodu kitą klausimą: ar galite pasakyti bent vieną musulmonų daugumos šalį, kurioje krikščionys turi tokias pačias teises? Ir jie nieko negali pasakyti.“

„Nėra gero atsakymo, – teigė jis. – Šiuo klausimu politikai ir šalių piliečiai yra atsakingi už tai, ar jie nori būti marginalizuoti savo šalyje.“

Mülleris pripažino, kad ši tendencija nėra naudinga nei europiečiams ir Vakarų tautoms, nei Bažnyčiai. Jis pastebėjo, kad „visur“ stebime išpuolių prieš bažnyčių pastatus, krikščioniškas vertybes ir idėjas augimą. Pirmieji iš jų – antikrikščioniški neapykantos nusikaltimai – auga eksponentiškai ir yra kruopščiai dokumentuojami Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis observatorijos, kuri 2025 m. padėjo Europos Parlamentui oficialiai mesti iššūkį jo neveiklumui kovojant su šiuo reiškiniu.

„Tačiau tai taip pat yra mūsų kaltė, – svarstė Mülleris, teigdamas, kad masinė migracija neatsiejama nuo neišspręstų gimstamumo krizės problemų. – Pamenu, kai buvau jaunas, buvo vykdoma griežta politika prieš šeimą, santuoką, prieš vaikus. Ši demografinė katastrofa yra žmogaus sukelta. Kaip Kinijoje su jų kvaila vieno vaiko politika.“

Nors jis mano, kad egzistuoja nepalankios materialinės, socialinės ir politinės sąlygos, apsunkinančios šeimos kūrimą, Mülleris taip pat įsitikinęs, kad visuomenę veikia ideologinės ir dvasinės prieš šeimą nukreiptos jėgos.

„Natūralu norėti turėti vaikų, jei gyveni santuokoje, – sakė jis. – To nenorėti prieštarauja gamtai ir malonei.“

Mülleris mano, kad valstybės, kurios „paternalistiškai“ tam trukdo, elgiasi neteisėtai ir „visada klysta“.

„Valstybė egzistuoja tik dėl bendrojo gėrio, dėl infrastruktūros, – aiškino jis. – Tačiau ji neturi teisės kištis į prigimtinį įstatymą ir moralinį gyvenimą… Valstybės dažnai jaučiasi tarsi dievai, galintys instrumentalizuoti žmonių gyvenimą vien galingųjų interesams.“

Paklaustas, ar katalikų filosofija, istoriškai atmetusi atomistinį individualizmą, ir ar Bažnyčia pakankamai greitai ir kompetentingai reagavo į šio amžiaus klaidas, ypač susijusias su čiabuvių tautų ir tautų teisėmis, jis sutiko, kad tai verta rimto dėmesio.

Jis pareiškė, kad „dabar taip pat turime ginti tautų teisę“ egzistuoti ir išlikti.

Aiškindamas savo poziciją, Mülleris teigė, kad „tautos Vakaruose susiformavo po Romos imperijos žlugimo“ ir atėjus krikščionių tikėjimui. Jis pripažino, kad praeityje būta nacionalizmo, imperializmo ir kolonializmo kraštutinumų, kurių kai kurie aspektai buvo „baisūs“ ir „absoliučiai antikrikščioniški“.

Vis dėlto jis nemano, kad tautos ar etniniai skirtumai yra blogis, kurį reikia sunaikinti; priešingai, jis juos laiko tuo, kas naudingai ir sveikai tvarko visuomenes pagal išplėstinės šeimos modelį.

„Mes nesame izoliuoti individai, mes esame asmenys, – sakė jis. – Mes esame šeimos. Mus sieja kalba, ta pati kultūra, tos pačios mokyklos, tie patys pasakojimai. Čia glūdi tam tikrų tapatybių, literatūros, meno ir panašių dalykų užuomazgos.“

Jo manymu, tai būtina priklausymo jausmui ir tvariems ryšiams kurti, nes „niekas negali išmokti visų kalbų ar realizuoti visų galimybių“.

Mülleris pripažįsta, kad tautybė dažnai neišvengiamai turi etninį ir protėvių komponentą, taip pat realias kultūrines, istorines ir idėjines formas, todėl „galime sakyti: aš esu tipiškas anglas ar vokietis, to nesuabsoliutindami“.

„Jėzus tapo kūnu visose žmogiškose aplinkybėse, – tęsė jis. – Todėl visos tautos turi teisę išlaikyti savo savitą kultūrą, neprieštaraudamos kitoms. Gražus palyginimas būtų sakyti, kad žmonijoje esame viena šeima. Tačiau taip pat priklausome europinei šeimai ir panašiai.“

Mülleris nurodė ketvirtąjį įsakymą, teigdamas, kad prigimtinis ir dieviškas pašaukimas patriotizmui bei tarnystė savo tėvams yra glaudžiai susiję, o pastarąjį Katalikų Bažnyčia istoriškai aiškino kaip apimantį ir deramą pagarbą savo protėviams bei tautai.

„Mes esame prieš globalizmą. Mes esame visuotinė Bažnyčia, bet visuotinė Bažnyčia mano Tėvo namuose, – aiškino Mülleris. – Kiekvienas turi skirtingas gyvenamąsias vietas.“

Thomasas Colsy yra Anglijoje gyvenantis katalikų žurnalistas. Baigęs Durhamo universitetą, jis trejus metus dirbo didžiausio Jungtinės Karalystės katalikiško leidinio Catholic Herald redakcinėje komandoje. Jis ir toliau rašo šiam leidiniui, taip pat bendradarbiauja su LifeSiteNews, Catholic Family News ir Gregorius Magnus.

europeanconservative.com