Viena, kadaise buvusi krikščioniškosios Europos bastionu, demonstruoja dvasinį išsekimą ir istorinę amneziją. Kalenbergo kalva, nuo kurios 1683 m. nuvilnijo krikščionių kavalerijos banga, sustabdžiusi turkų Osmanų imperijos ekspansiją į Vakarus, dabar tapo savotiško politinio turgaus vieta. Čia stūksantis tuščias postamentas tampa paminklu krikščioniškos Europos dvasiniam nuosmukiui.
2026 m. vasario pabaigoje Vienos miesto savivaldybėje dešinieji politikai iš Austrijos liaudies partijos vėl pateikė pasiūlymą pagaliau pastatyti paminklą Vienos gynėjui nuo turkų osmanų, karaliui Jonui Sobieskiui, ir kartu pasiūlė pavadinti į kalvą vedantį taką „Sobieskio promenada“. Socialdemokratų valdančiosios koalicijos balsais sprendimas buvo atmestas.
Jau dešimtmetį trunkantis procesas prasidėjo nuo oficialaus susitarimo tarp Austrijos sostinės vadovų ir Lenkijos valstybės. 2013 m. buvo sutarta, kad, minint 330-ąsias Vienos mūšio metines, Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio, kurį popiežius Inocentas XI vadino krikščionijos gelbėtoju, atminimas bus įamžintas būtent ten, kur jis vadovavo lemiamam mūšiui. Tai buvo pagarbos ženklas miesto gelbėtojui ir tam tikras istorinės skolos pripažinimas.
Lenkai, pasitikėdami Vienos savivaldybės pažadu, dar 2018 m. sukūrė skulptūrą, vaizduojančią karalių Sobieskį mūšyje ant žirgo. Tačiau šiandien tas paminklas, jau seniai išlietas iš bronzos ir paruoštas užimti savo vietą, tebėra Lenkijoje. Kodėl? Todėl, kad Vieną valdantys socialdemokratai nusprendė, jog istorinė tiesa ir pagarba miesto gynėjui yra per sunki našta jų trapiai „įvairovės“ ir „įtraukties“ darbotvarkei. Vienos rotušės klerkų galvose gynyba nuo turkų užpuolikų tapo tiesiog islamofobija, kurios reikia visokeriopai vengti.
2013-aisiais ant Kalenbergo kalvos iškilmingai buvo padėtas granito postamentas. Tuo metu tai atrodė kaip negrįžtamas žingsnis. Tačiau bėgant metams šis akmuo tapo nebyliu priekaištu Vienos valdžiai. Vietoj to, kad ant jo iškiltų pergalingas raitelis, 2018 metais rotušės klerkai sugalvojo „kompromisą“, kuris faktiškai yra intelektualinis nusikaltimas prieš istoriją. Ant postamento buvo iškaltas užrašas „Taika ir tautų tarpusavio supratimas“ bei data – 1683 m. rugsėjo 12. Čia susiduriame su aukščiausio laipsnio orveliška „naujakalbe“. Toje vietoje, kur liejosi kraujas už krikščioniškosios civilizacijos išlikimą, Vienos socialdemokratai akmenyje iškalė užrašą, vertą „Tiesos ministerijos“ iš Orvelo romano „1984-ieji“. Ten, kur vyko žūtbūtinis mūšis, šiandien bandoma įtvirtinti „taikos“ lozungą, ištrinant faktą, jog taika buvo pasiekta tik agresoriaus sutriuškinimo kaina.
Pavadinti 1683-ųjų krikščionių pergalę prieš musulmonų okupantus „taikiu tautų tarpusavio supratimu“ yra aukščiausio laipsnio cinizmas. Tai dvasinė lobotomija, kuria siekiama, kad ateities kartos nebežinotų, už ką ir prieš ką buvo kovojama. Jau nekalbant apie tai, kad šis užrašas yra tiesioginis pasityčiojimas iš istorinės tiesos.
Blogiausia, jog esminė priežastis, kodėl bronzinis karalius nebegali atvykti iš Lenkijos, yra Vienos rotušės koridoriuose tvyrantis šiaudadūšiškumas ir baimė. Valdančioji Austrijos socialdemokratų partija tapo įkaite savo pačios sukurtos ideologijos ir demografinės realybės. Mieste, kuriame musulmonų bendruomenė sudaro vis reikšmingesnę dalį, istorinė tiesa apie pergalę prieš osmanus pradėta traktuoti kaip „provokacija“. Miesto rotušėje įsitvirtinusios orveliškos „Tiesos ministerijos“ balsą įgarsino jaunosios kartos turkų kilmės miesto tarybos narė socialdemokratė Aslıhan Bozatemur pareiškusi, kad paminklas „skatintų antiturkiškas“ ir „islamofobiškas nuotaikas“. Savo „instagram“ paskyroje ji rašė: „Vienoje nėra vietos paminklui, kuris skatina neapykantą užsieniečiams, priešiškumą islamui ar antiturkišką retoriką. Vienos miesto tarybos nariai priešinasi paminklui, kuris Sobieskį iškelia kaip didvyrį. Šiandien atitinkami siūlymai Vienos taryboje mūsų buvo atmesti“. Tuo tarpu Vienos meras socialdemokratas M. Ludwigas kasmet leidžia Ramadano kalendorių, pateikdamas tai kaip „susitelkimą ir vienybę“ akcentuojantį gestą.
Tai atskleidžia visą šios baimės gylį. Tai „turkų gatvės“ faktorius. Valdžia paniškai bijo islamo aktyvistų grupių, kurios bet kokį priminimą apie istorinę Europos gynybinę galią interpretuoja kaip asmeninį įžeidimą. O Vienos politikai, užuot reikalavę pagarbos šalies istorijai, pasirinko nuolankumą rėksmingiems islamo aktyvistams. Tai iki skausmo orveliška: istorinio paminklo nėra, nes jo buvimas būtų per didelis iššūkis melui, kuriuo maitinama visuomenė.
Tai eikime toliau: jeigu paminklas žmogui, kuris apgynė Vieną nuo osmanų apgulties, yra „islamofobija“ (t. y. blogis), tuomet logiškai išeina, kad pats pasipriešinimas apgulčiai taip pat buvo islamofobija (blogis). O jeigu pasipriešinimas blogis, tai kas tada gėris? Kapituliacija. Vartų atvėrimas. Miesto atidavimas. Tokiu atveju, žinoma, šiandien nebūtų „antiturkiškų nuotaikų“, nes būtų jau kitas miestas, kita tvarka, kiti simboliai. Būtų taip, kaip yra turkų mieste Stambule, kuris kadaise buvo garsus krikščioniškas miestas Konstantinopolis, kol jo neužkariavo osmanai. Tuo atveju, šiandien didingas krikščioniškos kultūros paminklas – Šv. Stepono katedra Vienoje būtų musulmonų mečetė, kaip kad atsitiko svarbiausiai Bizantijos laikų krikščioniškai katedrai Šv. Sofijos soborui, kuris po osmanų okupacijos buvo perdarytas į mečetę. Kaip nebeliko Konstantinopolio, būtų nebelikę ir Vienos, nes ji jau iki to istorinio mūšio turkiškuose tekstuose buvo vadinama Beç. O Jonas Sobieskis tuo metu buvo krikščioniško solidarumo įsikūnijimas. Jo vadovaujama kariuomenė apgynė Vienos katedras, šeimų ūkius ir patį krikščioniškąjį gyvenimo būdą nuo sunaikinimo.
Bažnyčios vaidmuo taip pat sistemingai trinamas iš šio pasakojimo. Mūšis prasidėjo Šventosiomis Mišiomis, nes tai buvo ir dvasinė kova. Bet šiandienos sekuliarizuotoje Austrijoje ši dimensija darosi vis mažiau priimtina. Socialdemokratai nori „išvalyti“ viešąją erdvę nuo sakralumo ženklų, o Sobieskio paminklas būtų neatsiejamas nuo krikščioniško triumfo prasmės. Kai Vakarų gynybos, išlikimo simbolis išvadinamas „islamofobišku“, netiesiogiai pripažįstama, kad agresoriaus ambicijos buvo teisėtos. Tai moralinis nuosmukis, vedantis į dvasinį nulį.
Vienos savivaldybėje opozicijoje esanti konservatyvi Austrijos liaudies partija vėl kelia paminklo miesto gelbėtojui klausimą, tačiau Vienos miestas istoriškai yra vadinamas „Raudonąja Viena“, nes čia jau dešimtmečius nepertraukiamai dominuoja socialdemokratai, už kuriuos ir balsuoja miesto musulmonų bendruomenė. Jie tikisi, kad anksčiau ar vėliau senoji karta vis tiek pasitrauks, o naujoji, užaugusi be šaknų, nebesupras, kam tas paminklas reikalingas. „Kas valdo praeitį, tas valdo ateitį“ – šis Orvelo šūkis geriausiai apibūdina Vienos rotušės strategiją.
Jei Sobieskio raitelis niekada neužims savo vietos Kalenberge, tas tuščias postamentas su cinišku užrašu apie „taiką“ taps paminklu pačiai Vienai – jos baimei, jos veidmainystei ir jos galutinei dvasinei kapituliacijai. Tai, ko nepavyko padaryti Osmanų imperijos kareiviams su kardu rankoje, be jokio pasipriešinimo pavyks padaryti šių dienų musulmonams. Nes Viena tiesiog nustojo gintis. Kadaise didingas Vakarų civilizacijos miestas nusprendė nusižudyti dvasiškai, kad neįžeistų tų, kurie net neketina integruotis į jo istorinį pasakojimą. O Vienos socialdemokratai bus prisimenami kaip tie, kurie, turėdami progą įamžinti garbę, pasirinko įamžinti savo menkystę.
Tegul mahometonai vardan santarvės grąžina krikščionims užgrobtą Sofijos katedrą Konstantinopolyje