Šiandien, jau 36-ąjį kartą minėdami Lietuvos valstybės grįžimą į gyvų pasaulio valstybių istoriją, galime pasirinkti kelis variantus. Arba liūdėti, arba pasidžiaugti.
Galime liūdėti, jog 1990-aisiais turėjome 3,69 mln. gyventojų, o dabar – 2,88 mln.
Galime liūdėti, jog per emigracijos bangas išvyko patys darbingiausi, aktyviausi lietuviai. Ir vis labiau senstančiai Tautai nepavyko jų sulaikyti. Tad vis dažniau bendraujame su saviškiais per telefonus.
Kita vertus, galime pasidžiaugti, kad dėl to, jog paleidome į platųjį pasaulį savo artimuosius, tapome vos ne labiausiai kompiuterizuota Tauta. Turinčia itin spartų internetą.
Galime prisiminti, jog tarpukario Lietuvai likimas skyrė tik 20 metų, o mes turime daug ilgesnį tarpsnį. Ir jis tęsiasi.
Galų gale – pažvelkime į žemėlapį. Pasaulyje, iš kurio seniai išnyko Mesopotamija, Inkų, Romos imperijos, etruskai, hetitai, skitai, vis dar yra mažytė Lietuva.
Savo geografine forma panaši į žaislinį pistoletą, bet vis dar kalbanti bene seniausia gyvąja kalba, panašiausia į indoeuropiečių prokalbę. Taip, mes vos ne kasdien savo unikaliąja kalba burnojame ant politikų. Už tai, kad turime milžinišką socialinę atskirtį, kad sunku patekti pas gydytojus, kad miesteliai, kaimai nyksta.
Kita vertus, masiškai perkame knygas Knygų mugėje, o Kaziuko mugėje taip pat negailėjome eurų nei verbai, nei mediniam šaukštui. Nors be jo lengvai išsiverstume.
Tad gal neverta įsiskaudinti iki tiek, jog imtume abejoti Kovo 11-ąja? Vėl atvėrusią mus pasauliui. Gal neverta įsiskaudinti iki tiek, kad imtume keikti signatarus, nes jie tikrai daugiau rizikavo už mus.
Tomis dienomis prilipusius prie televizoriaus. Ar tais laikais dar net negimusius. O dabar laisvai važinėjančius po pasaulį.
Šiomis dienomis burnojančius savo valstybę, kad per ilgai neparskraidino iš Dubajaus.
Lietuvos teatro režisierius Gytis PADEGIMAS sako neabejojantis, jog nepriklausomybė ir laisvė yra Tautai pačios didžiausios vertybės.
„Jeigu mes nenorime būti nepriklausomi, – kalbėjo G. Padegimas, – tai mes esame neverti tų žmonių, kurie šimtmečiais kovojo dėl Lietuvos laisvės.
Kaip galima nenorėti nepriklausomybės? Tai kas čia tada yra? Tai jau yra toks visiškas dvasinis bankrotas žmogaus? Jau jis jokių idealų neturi, jokio tikėjimo? Jokios savigarbos, galų gale, neturi?
O kalbant apie emigraciją, aš išvis nesuprantu šito noro – brautis ten, kur tavęs nenori. Tiesą sakykime – mes irgi nenorime emigrantų, bet kitos šalys taip pat mūsų nenori kaip emigrantų. Tos šalys, kurios už mus turtingesnės. Tad brautis per jėgą ten, kur tavęs nenori – tai tu pats save žemini…
Tu pats save statai į kažkokią įžūlią ir, sakyčiau, absurdiško padėtį. Mes gi nesiveržiame pas kaimynus į butus ar pas kitus žmones, kurie mūsų nenori. Tai kaip mes dabar žeminamės, beldžiamės pas tuos, kurie mūsų nenori? Kažkokiais įdomiais prašytojais, elgetomis, kaulytojais tada tampame!“
– Tačiau yra nusivylusių, kurie sako, jog „ta nepriklausomybė mums nieko nedavė…“
– Laisvę davė! O ką man atkurta nepriklausomybė davė, matyt, kalba žmonės, kurie neturi atsakomybės jausmo, kurie neranda savo vietos gyvenime, kurie nežino, kas jie tokie yra ir išvis kam yra reikalingi.
Nepriklausomybė tik sudaro sąlygas Tautai veikti – kurti savo valstybę, kultūrą, ekonomiką, kurti savo gyvenimą. O jeigu žmogus nenori gyvenimo, tai nenori ir nepriklausomybės. Tada jie nori būti vergais.
– Kartais pagalvoju, ar lietuviai yra verti turėti savo valstybę, nes nuolat ją keikia. Politikus, mokytojus, gydytojus, sniego valytojus, dainininkus ir t. t.! Esą visi jie korumpuoti, kvaili, neišauklėti ir gyvena „ne taip, kaip reikia“.
– Man atrodo, kad tokių žmonių yra nedaug, jų mažuma. O dauguma yra vis dėlto už laisvę, netgi kovoję už ją savo laiku, ir savo darbu mūsų nepriklausomybę įtvirtina. Netgi plika akimi žiūrint matome, jog gyvename vis geriau. Gyvename geriau už daugelį pasaulio valstybių, o ir Europos Sąjungoje nesame paskutiniai.
Tad sveikinu su Kovo 11-ąją, apkabinu, spaudžiu ranką ir sakau – laikykimės!
respublika.lt
Lietuva nepriklausomybę atgavo išnaudojusi SSSR nusilpimą, kurį sukėlė didėjantis sovietinio ūkio atsilikimas. Tačiau apie paveldėtą to paties ūkio dalį lietuviai buvo kuo geriausios nuomonės. Reikėjo tik negriauti, nedraskyti mūsų rankomis sukurtos mūsų gražios tarybų Lietuvos. Kas draskė? Landsbergis. Ir sąjūdistai. O kas kurstė neapykantą Lietuvos griovėjui Landsbergiui? Komunistai, atsakingi už sovietinio ūkio bankrotą, dėl ko ir priėjo galą SSSR. Už ką galėtume komunistams ir padėkoti, jeigu ne sukčiausi į kaltinimai Landsbergiui, taip patikę pakrikusiai tautos daugumai, kad ji negali jų atsisakyti iki šiol .
Griauti ir draskyti daug proto nereikia (protingi sąjūdiečiai nieko negriovė), už tai iš po griuvėsių 1 mln. kaip mat išsilakstė. Įdomu, kad jie viską griovė, bet KGB archyvus saugo iki šiol. Taip pat nejudino nei tarybinių teismų, nei prokuratūros.
Ką būtum veikęs su nenugriautu sovietiniu bankrutavusiu, nekonkurentišku ūkiu? Kur dėjęs jo produktą? Daug ką dar reikėjo griauti, ir teismus, ir miliciją, ir prokuratūrą ir KGB – bet po komunistų grąžinimo valdžion reikalas sustojo, neliko intereso praeičiai. Brazauskas tiesiai siūlė nesiknaisioti, o petys į petį statyti naują gražią Lietuvą.
Kad lietuviai, gavę laisvę, masiškai važiavo uždarbiauti ten kur uždarbiai pradžioje buvo 10 kartų didesni negu pokomunistinėje Lietuvoje – tas suprantama . Ne ištižėlių tauta. O kas apgailėtina – išvažiuodami trankėsi durimis, keikdami „Landsbergio” Lietuvą. Tauta, nors apsukri, taip parodė beviltišką nesigaudymą savo išties nelengvos padėties priežastyse…Nesigaudo iki dabar, ką rodo kad ir dabartiniai politiko Vytauto Landsbergio reitingai.
Dėl didėjančio ūkinio atsilikimo nusilpus SSSR ir komunistų valdžiai , atsirado šansas nepriklausimybės atgavimui. Tačiau atgavimą apnuodijo nekomunistinei Lietuvos valdžiai keliami reikalavimai. Jeigu jau LT nepriklausoma, tiek to, lai būnie, bet tik kad būtų nuostabi kaip Švedija (pagal aruometinį Švedijos supratimą). Na, tegu be 5 minučių Švedija. Prastesnės :Lietuvos nenorime, nors Lietuvą atgavome su dalimi to paties ūkio kuris dėl atsilikimo pražudė galingąją SSSR. Kas kurstė lietuvius tikėtis ir reikalauti nuostabios Lietuvos, o netrukus ėmė kurstyti ir prasidėjusį nusivylimą dėl gražių patriotiškų vilčių nesipildymo? Respublika kurstė . Aišku ne viena ji.
Gal ką nors iš Kovo 11 tikros(ios) istorijos?
Kokių nors įdomesnių faktų, hintų, navodkių. Pvz. apie signatarus Albiną, Čepaitį, Landsbergį, nesignatarus Juozaitį, Kaušpėdą, Radžvilą, jų keliones į JAV…ar pan.
DI atsakymas į klausimą, kada Vytautas Radžvilas stažavosi Viskonsine:
Vytautas Radžvilas Viskonsino universitete (JAV) stažavosi 1989 metais.
Ši stažuotė buvo reikšmingas jo akademinės karjeros etapas, vykęs iškart po to, kai jis įsitraukė į Sąjūdžio veiklą Lietuvoje. Keletas papildomų faktų apie šį laikotarpį:
Akademinis kontekstas: Stažuotė vyko po filosofijos mokslų kandidato disertacijos apsigynimo 1987 m. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
Veikla tuo metu: Tuo pat metu (1989–1999 m.) jis pradėjo eiti Vilniaus dailės akademijos Filosofijos ir kultūros istorijos katedros vedėjo pareigas Vikipedija.
Stažuotės vieta: Dažniausiai nurodomas Viskonsino universitetas (University of Wisconsin–Madison), kuris yra vienas svarbiausių lituanistikos ir Rytų Europos studijų centrų JAV.
DI atsakymuose gali būti klaidų. Sužinokite daugiau
Dar vienas DI atsakymas:
Vytautas Radžvilas stažavosi Viskonsino universitete (JAV) 1994 metais.
draugas.org
draugas.org
Šią stažuotę jis atliko kartu su kitais žinomais Lietuvos visuomenės veikėjais ir mokslininkais, tokiais kaip Vytautas Žalys ar Egidijus Aleksandravičius. Stažuotės metu juos globojo lietuvių išeivijos Sennų šeima.
DI atsakymuose gali būti klaidų. Sužinokite daugiau
Olava Strikulienė „Apie mūsų skaudžią, bet tokią būtiną Kovo 11-osios Lietuvą”, dabartinę Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę Eurosojūzo sudėtyje „šventiškai” padainavo ” varna negali nekarksėti optimistine gaida”, cituoju – ” ..galime pasirinkti kelis variantus. Arba liūdėti, arba pasidžiaugti. Galime liūdėti, jog 1990-aisiais turėjome 3,69 mln. gyventojų, o dabar – 2,88 mln.(nuolatos Lietuvoje gyvenančių lietuvių, Lietuvoje gimusių rusų, lenkų.. gal ir gyvena kokie du milijonai)..yra nusivylusių, kurie sako, jog „ta nepriklausomybė mums nieko nedavė…“…Taip, mes vos ne kasdien savo unikaliąja kalba burnojame ant politikų. Už tai, kad turime milžinišką socialinę atskirtį, kad sunku patekti pas gydytojus, kad miesteliai, kaimai nyksta….Tad sveikinu su Kovo 11-ąją, apkabinu, spaudžiu ranką ir sakau – LAIKYKIMĖS!..”..
Prisiminus su „lakštingala negali nečiulbėti” S. Neries apdainuotais Lietuvos patirtais sovietiniame sojūze „baisumais”, kaip ir prisiminus, kaip „gūdžiais” sovietinio sojūzo „okupaciniais” laikais į Tarybų Lietuvą darbo reikalais atvažiavę eiliniai rusiški „okupantai” draugiškai pastebėdavo, kad Lietuva yra „mažoji Europa”, žmonės gyvena kaip Europoje…, belieka su Strikuliene tik „pasidžiaugti”, kad eurosojūze „nepriklausomybe ir laisve besigardžiuojančioje, visapusiškai suklestėjusioje” Lietuvoje (Lietuvos žmonės jau ne vienas dešimtmetis pirmauja Eurosojūze ar pasaulyje pagal savižudybes, susirgimus tuberkulioze, sifiliu, širdies ir kraujagyslių.. ligomis…), dar neišmirę ir neišsivaikščioję žmonės, laukdami valdžios paskelbtos dienos „X”, dar sulaukia „strikulienių”, kurios šventiškai visus kviečia – Kovo 11 šventės proga „LAIKYKIMĖS, apsikabinkime, paspauskime rankas”.. Belieka „BESILAIKANTIEMS” Lietuvos žmonėms Ko11 šventės proga priminti, kad Lietuvos žmonėms buvo pažadėta ne tik ateinanti diena „X”…, bet ir Nausėda yra pažadėjęs visiems „gerovės valstybę” … eurosojūzo sudėtyje…., ir dar daug visokių „gerų dalykų”…
Tikiuosi, kad savo komentare „LAIKYKIMĖS” atrodžiau ne mažesnis „optimistas šviesia visų ateitimi”, kaip Strikulienė…
Ir nustokime ašaroti ir bėdavotis.