Colin H. Kahl
Irane tvyro tirštas karo rūkas, tačiau du dalykai jau yra visiškai aiškūs. Niekas negali abejoti neprilygstamu JAV ir Izraelio kariniu meistriškumu. Nuo vasario 28 dienos JAV ir Izraelio pajėgos nukovė aukščiausiąjį lyderį Ali Khamenei ir Islamo revoliucijos gvardijos vadus, smogė tūkstančiams karinių taikinių visame Irane ir gerokai susilpnino šalies raketų paleidimo įrenginius, dronų atsargas bei karinio jūrų laivyno pajėgumus.
Taip pat niekas neturėtų abejoti Irano režimo, į kurį jie taikosi, žiaurumu – jis dešimtmečius žudė amerikiečius, brutaliai elgėsi su savo žmonėmis, grasino kaimynams raketomis ir teroristinių grupuočių įgaliotiniais bei skubėjo plėtoti savo branduolinę programą.
Tačiau daug kas šiame kare lieka neaišku, o svarbiausi klausimai lieka neatsakyti Donaldo Trumpo administracijoje. Visų pirma – kaip šis karas baigsis? Ir kokios bus galutinės strateginės Irano lošimo pasekmės? Amerikos karinių intervencijų istorija pateikia nuoseklią pamoką: karai, pradėti be aiškių politinių tikslų, retai baigiasi sėkmingai. Kai politiniai tikslai yra neapibrėžti arba ginčijami, karas neturi logiško sustojimo taško. Taktinės sėkmės kelia klausimą, kas bus toliau, o nesėkmės tampa pretekstu daryti dar daugiau. Misija plečiasi, laiko horizontas ilgėja, o pirminis pagrindimas pamažu nustumiams į antrą planą, kai karas ima gyventi savo gyvenimą. XIX amžiaus Prūsijos karo teoretikas Carlas von Clausewitzas garsiai teigė, kad karas yra politika kitomis priemonėmis. Tačiau ne mažiau svarbi ir kita išvada: be aiškaus politinio tikslo karas tampa savitikslis.
PRAEIVIO DILEMA
Vašingtono tikslai pradėti karą Irane toli gražu nėra aiškūs. Trumpo administracija pradėjo karą deklaruodama siekį pakeisti režimą. „Perimkite savo vyriausybę“, – sakė JAV prezidentas Donaldas Trumpas vasario 28 dieną „Truth Social“ paskelbtame vaizdo įraše. „Tai tikriausiai bus vienintelė jūsų galimybė kartoms.“
Tačiau nuo to laiko administracijos pareigūnų pareiškimai buvo prieštaringi. Ar tikslas yra suformuoti „priimtinesnę“ vyriausybę, kaip JAV bandė padaryti Venesueloje? Ar siekiama „besąlygiško pasidavimo“? Ar sunaikinti branduolinę programą? O gal tiesiog palikti režimą taip susilpnintą, kad jis nebepajėgtų projektuoti karinės galios, ir paskelbti pergalę?
Aiškiai apibrėžti tikslus būtina, nes režimo pakeitimas, režimo elgesio pakeitimas, Irano branduolinės programos nutraukimas ir Irano gebėjimo projektuoti galią sumažinimas nėra to paties tikslo variantai. Tai skirtingi tikslai, reikalaujantys skirtingų karų – su skirtingais ištekliais, terminais, pergalės apibrėžimais ir pokonfliktiniu planavimu.
Šis neapibrėžtumas dar labiau išryškėjo pastarosiomis dienomis, kai Trumpas siunčia prieštaringus signalus apie karo trukmę. Pirmadienį jis siekė nuraminti rinkas ir pristabdyti augančias naftos kainas, užsimindamas, kad JAV kariuomenė „gerokai lenkia planą“ ir kad karas gali greitai baigtis. Tačiau po kelių valandų jis pakeitė toną. „Mes laimėjome daugeliu atžvilgių, bet nepakankamai“, – sakė jis respublikonų įstatymų leidėjų susitikime ir pridūrė: „Mes judame į priekį ryžtingiau nei bet kada anksčiau, kad pasiektume galutinę pergalę, kuri visiems laikams pašalintų šį ilgalaikį pavojų.“
Strateginis dviprasmiškumas palieka Irano žmones ir JAV kariuomenę keblioje padėtyje. Daugelis iraniečių šventė Khamenei mirtį ir nori režimo žlugimo. Tačiau, kaip pranešama, JAV žvalgybos pareigūnai mano, kad režimo pasikeitimas mažai tikėtinas. Kas nutiks, jei drąsūs iraniečiai pasinaudos istorine galimybe, kurią Trumpas teigia jiems suteikęs, o režimas atsakys ekstremaliu smurtu – kaip sausį, kai buvo nužudyti tūkstančiai civilių protestuotojų?
Karai, pradėti be aiškių politinių tikslų, retai baigiasi gerai.
Istorija pateikia niūrių perspėjimų. Po 1991 metų Persijos įlankos karo JAV prezidentas George’as H. W. Bushas skatino irakiečius sukilti, tačiau vėliau stebėjo iš šalies, kaip Irako prezidentas Saddamas Husseinas juos žudė. 2011 metais Libijoje Baracko Obamos administracija pasielgė priešingai – įsikišo ginti civilius ir mesti iššūkį diktatoriui Muammarui al-Gaddafi, tačiau režimo žlugimas peraugo į valstybės griūtį ir pilietinį karą.
Jei šiandien iraniečiai sukiltų, o režimas imtųsi represijų, Trumpas susidurtų su panašia dilema: likti nuošalyje ir sumokėti didžiulę kainą Amerikos patikimumui arba įsitraukti dar giliau, rizikuojant misijos plėtra, įsipainiojimu ir chaosu.
Užuot sprendusi šią dilemą, Trumpo administracija, atrodo, ją dar labiau komplikuoja. Silpnėjant režimo pakeitimo perspektyvai, Jungtinės Valstijos ir Izraelis, regis, flirtuoja su vidinių susiskaldymų kurstymu. Pranešama, kad CŽV apginkluoja Irano kurdų pajėgas šiaurės Irake, o Izraelis bombarduoja pasienio postus, policijos nuovadas ir karines pozicijas palei Irano ir Irako sieną, siekdamas atlaisvinti joms kelią.
Pastarosiomis dienomis Trumpas užsiminė atsitraukiantis nuo šios strategijos, tačiau Izraelis – ne. Izraelio lyderiai, atrodo, mano, kad Irano destabilizavimas galėtų būti atsarginis planas, jei režimo pakeitimas pasirodytų neįmanomas. Tačiau toks scenarijus galėtų pastūmėti Iraną į valstybės fragmentaciją – panašią į tai, kas nutiko Libijoje, Sirijoje ar Irake po 2003 metų. 90 milijonų gyventojų turinčioje šalyje Eurazijos kryžkelėje tokia baigtis būtų itin destabilizuojanti ne tik iraniečiams, bet ir JAV interesams regione bei už jo ribų.
SARGYBOJE
Net jei karas baigtųsi rytoj, liktų keletas svarbių strateginių klausimų ir pasekmių. Vienas jų – branduolinė problema. Čia nežinomybė, kaip pasiekti Trumpo tikslą sustabdyti Irano branduolinę programą, kelia rimtą nerimą.
Praėjusį birželį Tarptautinės atominės energijos agentūros inspektoriai apskaičiavo, kad Iranas turi daugiau nei 400 kilogramų urano, prisodrinto iki 60 procentų. Po Izraelio ir JAV smūgių Iranui vėliau tą patį mėnesį TATENA nebegalėjo patvirtinti šių atsargų dydžio ir vietos. Paprasčiau tariant, niekas tiksliai nežino, kur dabar yra šimtai kilogramų beveik ginklams tinkamos skiliosios medžiagos ir kaip ją perimti.
Sužeistas Iranas gali išeiti iš šio konflikto dar labiau pasiryžęs paversti savo branduolinę programą ginklu, kad atgrasytų nuo būsimų atakų. Šios problemos neįmanoma išspręsti bombardavimu. Jei nebus dislokuotas didelis skaičius amerikiečių ar izraeliečių karių, kad apsaugotų šią medžiagą – o Trumpas, kaip pranešama, svarstė itin rizikingą tokį variantą – administracijai teks parengti konkretų pokonfliktinį stebėsenos planą. Jis turėtų būti skirtas patikrinti Irano turimų atsargų vietą ir užtikrinti jų saugumą, kad jos nebūtų panaudotos ginklams. Tačiau tokio tipo diplomatinė strategija tampa beveik neįmanoma, kai galutiniai karo tikslai lieka neapibrėžti.
Jungtinės Valstijos gali išeiti iš šio karo kariniu požiūriu pervargusios ir išsekusios.
Be klausimų apie neatidėliotinus karo tikslus, kyla dar didesni klausimai apie pasekmes JAV interesams visame pasaulyje. Pranešama, kad prieš karą Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Danas Caine’as išreiškė didelį susirūpinimą, jog užsitęsęs aukšto intensyvumo konfliktas Artimuosiuose Rytuose gali išeikvoti svarbią JAV amuniciją.
Pirmosios karo dienos šias baimes patvirtino. Jungtinės Valstijos jau sunaudojo dideles tolimojo nuotolio smogiamųjų šaudmenų atsargas ir ribotą skaičių pažangių oro gynybos perėmėjų, ginančių JAV bazes, Persijos įlankos valstybes ir Izraelį nuo Irano raketų bei dronų atakų. JAV amunicijos atsargos jau yra įtemptos, o gynybos pramonė stengiasi pakankamai greitai didinti gamybą, kad patenkintų galimus būsimus scenarijus su Kinija ar Rusija. Pentagonas gali susidurti su Pyro pergale – sėkme Irane, kuri paliktų JAV mažiau pasirengusias atgrasyti ar nugalėti didelę agresiją kitur.
Šį iššūkį dar labiau apsunkina galimybė, kad dešimtys tūkstančių JAV karių turės likti Artimuosiuose Rytuose mėnesius ar net metus po didžiųjų kovinių operacijų pabaigos. Taip nutiko po 1991 metų Persijos įlankos karo, kuris įtvirtino nuolatinį JAV karinį buvimą regione siekiant sulaikyti Saddamą Husseiną – ir šis buvimas tęsiasi iki šiol.
Čia slypi skausmingas paradoksas. Amerikos karinės galios demonstravimas buvo stulbinantis, ir priešininkai į tai atkreips dėmesį. Tačiau Jungtinės Valstijos gali išeiti iš šio karo kariniu požiūriu pervargusios, išsekusios, praradusios strategines pozicijas ir todėl silpnesnės Kinijos bei Rusijos atžvilgiu ateinančiais metais.
ŽAIDIMO PABAIGA
Didžiausias klausimas gali būti tai, ką šis karas reiškia būsimai tarptautinei tvarkai. Šiais metais Jungtinės Valstijos jau vykdė dvi dideles karines operacijas – prieš Venesuelą ir Iraną – be plačių tarptautinių koalicijų, be JT mandato ir be tvirto teisinio pagrindo.
Trumpo administracija pradėjo šį karą be Kongreso balsavimo ir nepateikdama žvalgybinio pagrindimo Amerikos visuomenei taip, kaip net ir ydingu Irako karo atveju jis buvo pateiktas mėnesiais prieš invaziją.
Maskvos ir Pekino lyderiai atidžiai stebi konflikto eigą – ne todėl, kad prieštarautų priešininkų šalinimui, bet todėl, kad Amerikos pasirengimas veikti vienašališkai, apeinant tradicinius teisinius apribojimus, apsunkina Vašingtonui moralinę poziciją, jei Rusija imtųsi tolesnės agresijos prieš savo kaimynus arba Kinija nuspręstų įsiveržti į Taivaną. Kiekviena norma, kurią Jungtinės Valstijos dabar pažeidžia, yra norma, kurios jos nebegalės reikalauti laikytis kitų ateityje.
Karai vertinami ne pagal tai, kaip gerai jie prasideda, o pagal tai, kaip jie baigiasi – ir ar valstybė, pradėjusi kovą, tampa stipresnė ar silpnesnė, kai ginklai nutyla.
Šias operacijas vykdantys JAV kariai tarnauja nepaprastai profesionaliai, tačiau tai negali pakeisti aiškiai apibrėžto tikslo. Šiuo metu pernelyg tyliai keliami klausimai galiausiai nulems, ar šis karas apskritai buvo vertas kovos.
foreignaffairs.com
Iraniečiams reikia imti pavyzdį iš ukrainiečių ir sukilti prieš priešus ajatolas.Kol JAV ir Izraelis padeda galima išsikovoti laisvą demokratišką Iraną.
Ukrainiečiams ajatolas atstoja oligarchai, kartu su Didžiuoju Trejetu prisidėję prie jos nuginklavimo. To meto Ukrainos prezidentai irgi. O tai padarė karą neišvengiamu. Baltijos šalių puolimą irgi gali paskatinti Irano bombardavimai, kai Amerikė gelbsti ir atriša rankas Putinui veikti.
Gerai tau sakyti – imti pavyzdį iš Ukrainos, kai JAV Ukrainos Maidanui pakako duoti 5 milijardus dolerių, nes vakarų Ukrainos banderchalopų tebuvo kokie 700 tūkstančių.. Irane skaičiai yra nepalyginami su Ukraina gyventojų, islamo revoliucijos sargybinių.. kiekiais.. JAV tik dešimt dienų Irano „demokratizavimo” jau kainavo keliasdešimt milijardų dolerių…
Ištaškė Irano laivyną, o jie vistiek sąsiaurį minuoja, kuo? „Irano Islamo revoliucijos gvardija paskelbė, kad bet kuriai arabų ar Europos šaliai, išsiųsiančiai Izraelio ir JAV ambasadorius, nuo kitos dienos bus suteiktos visos teisės ir laisvė plaukti Hormūzo sąsiauriu, pranešė „Reuters“, remdamasi Irano žiniasklaida.”, ar tik neįsivėlė Trampas.
Matomai, palatoje iš kurios parašė Colin H. Kahl nėra nei TV nei radijo.., nes rašo – „Niekas negali abejoti neprilygstamu JAV ir Izraelio kariniu meistriškumu. Nuo vasario 28 dienos JAV ir Izraelio pajėgos nukovė aukščiausiąjį lyderį Ali Khamenei ir Islamo revoliucijos gvardijos vadus, smogė tūkstančiams karinių taikinių visame Irane..”, jei ir rašo, kad ” Donaldas Trumpas turi greitai apsispręsti, ko siekia…Vašingtono tikslai pradėti karą Irane toli gražu nėra aiškūs…..”
Belieka savo palatoje prie TV ir radio nedasibraunančią Colin H. Kahl informuoti, kad Trampas yra apsisprendęs „O ho ho” ko Irane nori, kaip ir ko nori ir nenori Trampas visiems paskelbia beveik kiekvieną dieną savo interviu per TV ir savo soc. tinkluose.. Trumpas pernai visiems paskelbė, kad jis norėjo ir sunaikino visą Irano atominę programą per dvylikos dienų karą, „galutinai išgelbėjo” visus Amerikos žmones nuo „Irano atominės grėsmės”.. Taip sakant, pabaigė ankstesnių JAV vadovų, kurie statė JAV raketų pozicinius rajonus prie Rusijos sienų Lenkijoje ir Rumunijoje „gelbėti Amerikos žmones nuo Irano atominės grėsmės”…Po šių metų sėkmingo pirmo Irano bombardavimo Trumpas paskelbė, kad jis norėjo ir nužudė visą Irano aukščiausią valdžią su Irano dvasiniu vadovu priešakyje, įskaitant ir jo šeimos narius.. Trampas norėjo ir suteikė Irano ajatolų „engiamai” Irano liaudžiai galimybę nusimesti ajatolų jungą… Trumpas taip pat sakė, kad jis nori sunaikinti visą Irano raketinę programą, per TV sakė, kad visi išrinkti nauji Irano dvasiniai vadovai bus taip pat nužudyti, Trampas sakė, kad nori skirti ir skirs Irano aukščiausią dvasinį vadovą…, kitokiu būdu išrinkti Irano dvasiniai vadovai „bus netikri” ir jų Trampas nepripažins.. Trampo išsakytus norus galima cituoti be galo… Po JAV agresijos prieš Iraną Trumpas tiek pripasakojo ko Irane, Artimuosiuose Rytuose nori ir ko nenori, kad „vežimu nepaveši”.. O kur dar Trampo kiti buvę, esami ir būsimi, aptariami ir neaptariami su Putinu ar Kinijos Dzinpingu… norai ir nenorai.., Trampo „norėti ir laimėti 8 karai”, už kuriuos Trampas norėjo Nobelio premijos…
O ko mūsų liberoidai, apsišaukėliai dimokratai, žalieji ir visokios moterų teisių gynimo organizacijos nieko nesako ir neprotestuoja prieš baisią gamtos taršą ten, kuri tik pagreitina socialiai pažeidžiamiausių iraniečių sveikatą? Kainų dirbtinis sukėlimas karu ir Rusijos gelbėjimas labiausiai palies Lietuvos plikšius taip pat ir sukraus turtus oligarchams iš buvusios Bolševikų partijos. Naftos įrenginių bombardavimas sukėlė tirštus baisių juodų dūmų debesis, kurie atslinks ir iki mūsų, bet pasaulio geruokšliams, gerovės valstybių kūrėjams kabutėse tai pofig, kaip ir mūsų Kapsukės arba Kauno vedeuškės prapiesoriams, oligarchijos dvaro politikos plaštakėms. Ko šitie išlaikytiniai tyli? Kokios bus trumpalaikes ir ilgalaikes šios oro taršos pasekmės mūsų Europai, Lietuvai ir t.t.? LRT dezistėms irgi pofig ar kaip? Paprastai žmonės per dieną toleruoja 15 mikrogramų smulkių kietųjų dalelių kubiniame metre oro, o Teherane šis lygis siekia 2000, kaip rašo pasaulio laikraščiai. Pasaulis tapo aklu ir kurčiu, tapo beprotnamiu – tikinčiu tik vienu pasauliu, viena kultūra, viena kalba, viena Pasaulio Vyriausybe ir jos Fiureriu. Pasaulio kunigaikščiu ne tik pagal Makiaveli ar Disraelį.
Lietuvos kai kurie inteligentai vaidina Irano bombardavimus ir vaikų žudynes gražiu reginiu. Net simfonijomis vadina, o Jus kuo vadinate?
Dovanokit, ne vaidina, o vadina bombardavimus simfonijomis. Kartais atrodo, kad DI tyčia dirbtinių klaidų privelia, kad komentatoriai kuo prasčiau atrodytų. Kodėl neleidžiama klaidas, pasiuntus komentarą, išsitaisyti? DI ant tiek galingas, ypač maustyt mūsų „babuškas” kartu su dezi LRT, o va šitokios problemėlės išspręst niekaip negali, kodėl?
…as tai pavadinciau davimu kiklopui akin.Fingalas arba praeis,arba kiklopas liks zabalas – viskas priklausys nuo oranzado kvailumo gylio.Tik nereik cia graudintis vaikais – paziurek i Ukraina.Dar galima paverkt ir del Gazos galavariezu vaiku…
O ką aš manau? Aš manau, kad taip Amerika padeda Rusijai pasidalinti Ukrainą ir atriša rankas Baltijos šalyse. Nereiktų pamiršti, kas tokie pirmiausia nuginklavo Ukrainą ir padarė karą neišvengiamu? Vadinasi, taip tokiu būdu drapalina Europa, jos ekonomika ir t.t.
..pervertini oranzinio protinius gebejimus – jam po veiksmo suvokt pasekmes – misija neimanoma,ka ir matom is naftos kainu dabar.Redneckai jau sukliko lyg pjaunami.Lauksim rudens,bus linksma.
Būtų gerai, jei pats būtum teisus ir aš pervertinu rankų atrišimą Putinui pradėti veikti ir Baltijos šalyse, bet su norais kartai būna problemų. Tik tiek.
Staripsnio pradžioje Izraelio vykdomi žudymai vadinami neprilygstamu meistriškumu, o Irano – žiaurumu. Manau, kad Izraelio žiaurumui Iranas neprilygsta. Nekalbant jau apie žydų naujakurių vykdytus žiaurumus ir žudynes užiminėjant palestiniečių kaimus, vien per Palestinos okupaciją žydai išžudė apie 40-50 tūkstančių palestiniečių žmonių įskaitant moteris ir vaikus, sugriovė palestiniečių, miestus, namus, sunaikino pragyvenimo šaltinius ir paliko tris milijonus palestiniečių civilių žmonių be pastogės be vandens, be maisto bastytis dykumose. Kas suskaičiuos kiek jų liko gyvų iki šiol?
..jei ziaurumu nevadint is kulkosvaidziu susaudytus 50K bendrapilieciu ir begalinio troskimo pasigamint A bombele ir uzmest zydams ant galvu Irano ajatolos yra balti ir pukuoti,taikos gurmanai,vegetarai ir zaliavalgiai,Dievo,tiksliau,Alaxo vabaleliai…..
Jei kalbant apie savo žmonių naikinimus, tai Izraelis manau taip pat paaukojo tūkstantį savo žmonių, žydų, gyvybių Hamasui, tam, kad gautų pretekstą užpulti ir sunaikinti Palestiną bei palestiniečius. Nes yra neįmanoma suprasti, kaip dvi geriausios pasaulio žvalgybos Mossadas ir CŽV, galėjo nepastebėti prie Izraelio sienų Hamaso ruošiamo įsiveržimo ir masiškai statomų raketų paleidimo kompleksų, bei kaip buvo įmanoma nepastebėtiems teroristams įveikti ko gero labiausiai pasaulyje saugomą Izraelio-Palestinos sieną, kurios nepastebėtas neįveikia net paukštis, bei ilgą laiką nebaudžiamai savivaliauti Izraelio teritorijoje.
Palestiniečių sunaikinimas – tai manau iš anksto suplanuotas genocidas.
Be to, kaip kalbama, dabartinis radikalusis Hamasas, pašalinus iš jo nuosaikesnius lyderius, yra kontroliuojamas to paties žydų Mosado lygiai taip, kaip Vengrijos ir Čekoslovakijos sukilimų metu patys aršiausi politikai, kurių bekompromisė retorika buvo nukreipta, prieš rusus, vėliau pasirodė esantys kgb agentais, kurie aštrino padėtį naudingai rusams.
Kas liečia Irano jau 30 metų gaminamą ir kažkaip niekaip nepagaminamą atominę bombą, tai derybų su Amerika metu, Iranas buvo sutikęs nutraukti savo sodrinimo programą, bet vistiek buvo užpultas. Manau, akivaizdu, kad ta atominė bomba yra tik pretekstas puolimui, o Irano užpuolimo tikslai yra visai kiti. Greičiausiai Irano užpuolimo priežastis yra noras kontroliuoti artimųjų artimųjų rytų naftą ir pagalba Izraeliui įgyvendinant jo planus sukurtį didžiąją Izraelio valstybę.
Kažkaip nepaminėjote apie Izraelio norą sukurti didžiąją Izraelio valstybę aplinkinių šalių sąskaitą, ir apie su šia valstybe susijusius žydų religinius planus atstatyti Saliamono šventyklą ir iššaukti jų mesijo (o gal antikristo?) atėjimą.
Iranas buvo užpultas ne dėl to, kad ką nors padarė bloga, bet prevenciškai, lygiai taip, kaip buvo užpulta Ukraina.
Ir kas gi Izraelį įsipareigojo sunaikinti konstituciškai? Ir ką gi galėtų branduolinė bomba kieno letenose nuveikti? Ir kas gi Libaną sugriovė per keletą metų? Kas gi vis paremia ir įkvepia dar kiek teroristų grupių visame regione? Jūs netikėtumėt kaimynu pamišusiu, kuris stengiasi gauti ginklą, ir žada jus nušauti?
PS Apie tai, kad jie skerdžia savus pramoniniais kiekiais, net nekalbu. Tarkim, tai jų vidaus reikalas (kai sovietai mūšsiškius trėmė ir šaudė irgi buvo vidaus reikalai).
Pagaliau normalesnis straipsnis…ne Rachlevičiaus semitiškai euforinės niektauzystės.
..iki Raxleviciaus razumo tau kaip patvoriniam alxasiui iki VSOPO…Tenkinkis Zaibu,sumaisytu su Pliska – tai tavo fantazijos epogejus.Arba,epogooojus.
Tai beveik kiekvieno ‘litovco’ ir jų vaikų svajonė,taip sėkmingai praturtėti,turėti įtakingų draugų influencerių.Ypač iš tokių biednesnių post komunistinių šalių žmonės jaučia didelę pagarbą,ranką pabučiuotų vakarų pasaulio elitui.Galvoja dieną ,naktį žmogelis,analizuoja,kaip epstein taip prasisuko,sumezgė tokį finansinį ir pasaulio galingųjų,turčių pažinčių ir įtakos ratą,kad epsteinui jie patys,kaip bitės atskrisdavo su medumi,auksu,pinigais,paslaptimis.
‘Prieš kelias dienas JAV kariuomenė atšaukė didelio desantininkų būrio mokymus, sukeldama spėliones, kad kareiviai gali būti išsiųsti į Artimuosius Rytus.
Pasak JAV pareigūnų, elitinės 82-osios oro desanto divizijos, kuri specializuojasi parašiutininkų puolime, mokymai buvo nutraukti.
Ją sudaro 4000–5000 karių brigados kovinė grupė, kuri specializuojasi sausumos kovose.Šis padalinys žinomas dėl savo gebėjimo būti dislokuotas per 18 valandų ir vykdyti tokias misijas kaip aerodromo užėmimas, ambasadų pastiprinimas ir avarinė evakuacija.
Įsakymai dar neišduoti, tačiau sprendimas atšaukti mokymus rodo, kad divizija gali būti išsiųsta į Artimuosius Rytus.’