Rugsėjo 5 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvyks simfoninės muzikos koncertas, kuriame Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras atliks lietuvių dirigentės M. Gražinytės-Tylos jau senokai populiarinamo sovietinės epochos žydų kilmės rusų kompozitoriaus Mieczysławo Wajnbergo, arba Moišės Vainbergo (1919–1996), simfoniją. Taip taip, sovietinės epochos žydų ar rusų kompozitoriaus, kuris buvo apdovanotas nūnai taip smerkiamos sovietijos meno premijomis, kūrė muziką sovietiniams kultiniams filmams ir t. t. Apie jo asmenybę ir gyvenimą visi gali trumpai pasiskaityti internete, pavyzdžiui, Vikipedijoje.
Glaustai apibendrinant: minėtas kompozitorius sovietijoje jautėsi turbūt visai komfortiškai, nes pasibaigus Antrajam pasauliniam karui neemigravo nei į Izraelį, nei į savo gimtąją, kad ir tarybinę, Lenkiją, nors tokia galimybe po karo iš karto pasinaudojo, pavyzdžiui, kone visas Vilniaus krašto lenkiškai kalbantis meno ir mokslo elitas.
Ir kurgi, leiskite paklausti, mūsų kultūros protesto šauklių, ypač muzikologų, kurių veidus galima išvysti per Lietuvos nacionalinę televiziją, o balsus – nacionalinį radiją, PROTESTO KLYKSMAS apie poreikį susilaikyti nuo rusiškos muzikos atlikimo?
Jokio klyksmo negirdėti. Priešingai, per LRT jau anonsuojamas minėtas koncertas, kiek teko girdėti, paruoštas netgi interviu su minėta dirigente. Čia nesiimsime spręsti, kokios vertės yra kompozitoriaus muzika, nes tai profesionalų darbas, bet tikriausiai tikrai vertinga.
O dabar priminkime, kokie rusiškos muzikos „iškancelinimai“, prisidengiant poreikiu atsispirti šalies agresorės vadinamai minkštajai galiai ir „susilaikyti“ nuo žalingo lietuvio ausiai ir ypač dvasiai rusiškos klasikinės muzikos paveldo atlikimo, įvyko Lietuvos teatro ir muzikiniame gyvenime 2022 m. vasarį Rusijai prasidėjus karą prieš Ukrainą.
Tuomečiam kultūros ministrui S. Kairiui davus kvailą toną, nuo šios ministerijos klerkų malonės priklausomų kultūros įstaigų vadovai savo „valdose“ tuoj pat pritaikė patriotišką savicenzūrą. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo atšaukta I. Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ naujo pastatymo premjera. To paties I. Stravinskio, kuris dar prieš revoliuciją išvykęs iš Rusijos, viešai interviu kalbėjo, kad iš jo rusiškumo liko rozhki da nozhki, t. y. beveik nieko. Minėtame teatre dingo P. Čaikovskio baletai, o juos pakeitė muzikine bei estetine prasme menkavertis publiką bukinantis šlamštas, pavyzdžiui, „Arlekino milijonai“, „Tuščias atsargumas“ ir pan.
G. Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras nutraukė monumentalų visų penkiolikos D. Šostakovičiaus simfonijų atlikimo projektą, suspėjęs atlikti, regis, vos dvi šio didžiausiojo XX a. simfonisto simfonijas. Apie kokio nors Stalino premijų laureato S. Prokofjevo muziką net neverta užsiminti. Beje, D. Šostakovičiaus atvejis ypač iškalbingas. Pasirodo, šis XX a. muzikos mohikanas negali praeiti Lietuvos muzikinio gyvenimo planuotojų, atlikėjų ir viešintojų savicenzūros, o štai turbūt mažesnio masto jo kolega, pats didžiavęsis jųdviejų tarpusavio pažintimi, pasirodo, gali. Tai paaiškintų nebent M. Vainbergo priklausymas išrinktajai Dievo tautai, juk prieš šį argumentą visi mūsų kultūros protesto šauklių balsai droviai nutyla.
