Esu tikras, kad kaip visuomenė dabar dar nesuprasim, kas čia tokio gero ir ypatingo, ir išvis kas tas Plumpa ir ko čia norit iš mūsų. Bet taip pat tikiu, kad bus diena, kai įvertinsim, skaitysim, klausysim ir bandysim suprasti ir Plumpą, ir kitus žmones kaip jis. Statysim juos visuomenei pavyzdžiu.
Žmones, kurie gūdžiausiu sovietmečiu kėlė Trispalves viešose vietose. Žmones, kurie matydami nuslopintą partizanų pasipriešinimą, kūnus miestelių aikštėse, imperijos visagalybę, vis tiek niekaip negalėjo prisiversti nieko nedaryti ir nors negalėjo pakeisti santvarkos, negalėjo iškovoti laisvės, vis tiek turėjo kažką daryti, kitaip tiesiog negalėjo ir nemokėjo. Žmones, kurie dar mokykloje spausdino ir platino antisovietines brošiūras, buvo sugauti, kalinami, tremiami. Kurie leido Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką ir kitus leidinius. Kurie, gal svarbiausia, po tremties ir represijų vėl darydavo tą patį.
Žmogus dažniausiai bent tikisi, kad yra racionalus sutvėrimas (dažniausiai nėra). Tad žmogus turėtų sverti kaštus ir naudą, sverti, ką gali pasiekti ir kuo rizikuoja. Kaip atrodė šios svarstyklės Petrui Plumpai ir kitiems jo kartos rezistentams? Kiekvienas iš jų jums paliudys du dalykus:
– visi buvo tikri, kad bus pagauti ir nubausti, nes visus per maždaug metus pagaudavo ir nubausdavo;
– nė vienas nebuvo tikras, kad savo veikla iškovos ir sulauks nepriklausomybės.
Kitaip tariant, jie tikėjosi prarasti viską ir nesitikėjo patirti jokių savo aukos vaisių. Bet kaip sakė vienas ilgiausiai lageriuose kalėjusių rezistentų monsinjoras Alfonsas Svarinskas, sėjome mes, kad pjautų kiti. Nepriklausomybės sulauks kiti. Ir tokios vilties užteko, kad dėl jos aukotų viską savo gyvenime.
Todėl esama tam tikro nejaukumo prieš tokius žmones, nors jie visada tokie paprasti ir kuklūs. Nejaukumo dėl to, kokia moralinė praraja skiria juos ir mus, tokio pasirinkimo nedariusius, nesiaukojusius. Nesvarbu, galbūt labai protingus, darbščius ir įvairiose srityse daug gero darančius. Bet mes visi šiapus linijos, kur kuriame savo gyvenimus. O jie savo gyvenimų atsisakė dėl idealo, kurio net nesitikėjo sulaukti.
Todėl vieną dieną, jeigu šita visuomenė visgi išliks ir subręs laisvei, joje bus karta, kuri skaitys Petro Plumpos ir kitų, tokių kaip jis, prisiminus, žiūrės retus jų įrašus ir tikėsis kažko išmokti, kaip prie kokios laisvės versmės prisilietę. Ir išmoks.
Sveikinimai Lietuvai, kad sugebėjo apdovanoti to vertą žmogų. Šiandieninėje mūsų būklėje tai labai daug.
Petro Plumpos kalba atsiimant Laisvės premiją.
