Alina Laučienė. „Tėvynė – tai šalis, kurioje įkalinta siela“ (Volteras)

Pasibaigus kokiam nors visuomenės ar asmeninio gyvenimo ilgiau užsitęsusiam įvykiui, kyla nemažai minčių. O manoji byla iš mūsų visų atėmė dvejus su puse metų ramybės ir laiko, kol atėjo ši laukta akimirka ir galėjome pasakyti – atlikta.

Pirmiausia ateina begalinis dėkingumo jausmas šalia stovėjusiems žmonėms ir jį lydintis supratimas, kad vienas lauke – tikrai nesi karys. Kai teisme stovi su bendražygiais ir žinai, jog jie atėjo ginti ne tik tavęs, bet savo Tėvynės reikalų ir Lietuvos likimo, atgyja viltis, kad Lietuva dar gyva. Tomis akimirkomis ypač sustiprėdavo tikėjimas, kad mūsų Tėvynė dar turi galimybių išlikti.

Bet Tautai iš naujo reikia pakilti ir iš šlovingos praeities istorijos prisipildyti tos vidinės jėgos, kuri vestų į priekį ir suteiktų drąsos teisingai įvardyti būtiniausius dalykus, kad išsaugotume Lietuvą. Tyla, abejingumas savam kraštui ir baikštus atsargumas pasakyti valdžiai: „Ne! Šis jūsų naujai sukurptas įstatymas prieštarauja mūsų Konstitucijai“, arba: „Tylėsiu, nes bijau, kad tik viršininkas neišmestų iš darbo“, kerta per Tautos pamatus ir ją tyliai siunčia myriop.

Atsiminkime, kad viršininkai irgi sensta ir išeina į pensiją. Ir pagalvokime, kaip yra smagu, kai susitikę gatvėje, nudelbia akis, arba iš tolo pamatę, skuodžia į kitą gatvės pusę, nes juos veja tie pagaliai, kuriuos kitam kaišiojo į ratus. Bet vargšai nenutuokia, kad kaišiodami pagalius Tautos patriotą stumia į priekį.

Dėl Tėvynės reikalų būtina budėti ir kovoti, nes čia įkalinta mūsų visų siela, ir su kiekvienu priešo sviestu pagalio kirčiu – ji stiprėja. Jeigu siela ne Tėvynės reikaluose, tikriausiai ji sunkiai serga.

Vienas bendražygis, praėjęs kryžiaus kelius teismuose, labai taikliai pasakė: „Jeigu nugyvenai gyvenimą ir nebuvai pakliuvęs į teismą, – tu negyvenai“. Bet to tikrai niekam nelinkiu, tik pasakysiu, kad tai neišvengiama, jei kovojama už savo Tėvynės reikalus – nuožmus pasipriešinimas tikrai bus.

Vis prisimindama savo teismą, noriu pareikšti ypatingą padėką gerbiamai teisėjai Evelinai Petraitienei, kuri paskutiniame devintajame teismo posėdyje labai išsamiai pagrindė savo paskelbtą mano bylos nuosprendį.

Profesionali ir sąžininga Teisėja dalykiškai ir objektyviai įvertino net šešių itin kvalifikuotų specialistų – dviejų psichologų, vieno psichoterapeuto ir trijų lietuvių kalbos grandų – man pateiktas palankias ekspertines išvadas. Jomis remdamasi nustatė, kad mano straipsnyje nėra kiršinimo tarp lietuvių ir kitų tautybių žmonių. Kad tai yra ne kas kita, kaip pilietiškas susirūpinimas dėl lietuvių kalbos likimo ir Tautos saugumo, todėl verdiktas buvo – nekalta!

Nuoširdžiai dėkoju visiems šešiems specialistams, aukojusiems savo laiką ir poilsį.

Ir kaip gi nepadėkosiu gerbiamam Generalinės prokuratūros prokurorui Tomui Čaplikui. Jis mus maloniai stebino ramybe, vidiniu svarstomo reikalo supratimu, kuris persipynęs su savo dalyko tvirtu išmanymu.

Įsivaizduoju, kad buvo labai nesmagu taisyti kolegos Šarūno Šimonio ir vėliau jį pakeitusio prokuroro Tomo Danylos padarytas tokias dideles ir garbės jiems nedarančias klaidas. Jūs, gerbiamas Prokurore, laikėtės garbingai, profesionaliai ir siūlydamas pripažinti mane nekalta bei prašydamas Teismo mane išteisinti atkūrėte Tautos akyse Generalinės prokuratūros garbę. Linkiu, kad ir toliau Jūsų neapleistų drąsa ginti tiesą, juk Tauta labai išsiilgusi tokių sąžiningų ir ryžtingų prokurorų. Jums pagarba ir padėka.

Kaip gi nepadėkosiu gerbiamam advokatui Tomui Januškevičiui, kuris visus žavėjo savo erudicija, profesionalumu, meile lietuvių kalbai ir Lietuvos istorinei praeičiai, kuris žavėjo nuostabiu skambiu balso tembru ir tvirta gynybine laikysena – šalia Jo jaučiausi labai saugiai. Pagarba ir padėka Jums, gerbiamas advokate. Toliau ginkite mūsų Tėvynės reikalus, ir Jums ji atsidėkos garbe.

Kaip gi nepadėkosiu Nacionalinio susivienijimo gerbiamam Pirmininkui profesoriui Vytautui Radžvilui ir visiems Jo partijos bendražygiams, kurie atskubėdavo net į devynis mano teismo posėdžius. Dėkoju šeimai, giminaičiams, kolegoms, draugams, kaimynams ir buvusiems mokiniams, dėkoju vilniečiams patriotams, kurie per visus tuos metus buvo su manimi. Kas gali atsilyginti visiems jiems už jų begalinį nuoširdumą? Dėkodama prieš Jus visus lenkiu galvą.

Kaip gi išskirtinai nepadėkosiu savo pirmiesiems auklėtiniams iš Rudaminos, kurie manimi rūpinosi, kaip gailestingi globėjai ir teisingai suprato mano straipsnio paskirtį bei Lietuvai iškilusias realias grėsmes. Jie beveik visi iš mišrių šeimų, bet, kur ir kada reikia, visi puikiai kalba lietuviškai, o Lietuva jiems yra gimtinė, Tėvynė ir jų valstybė. Labai Jums, brangieji, dėkoju už pagalbą ir supratimą.

Kaip gi nepadėkosiu visiems brangiems Lietuvos žmonėms, kurie mane rėmė finansiškai, kurie skambino, rašė, guodė išsakydami viltį, kad šis absurdo teatro spektaklis turės laimingą pabaigą. Padėka ir pagarba Jums visiems.

Visa nepanaudota man skirta Jūsų finansinė parama pasilieka Lietuvos žmogaus teisių asociacijos sąskaitoje (LŽTA) būsimiems Lietuvos patriotams remti. Taip pat informuoju, kad Prokuratūros man grąžintus 1500 eurų aš irgi pervesiu į LŽTA sąskaitą tam pačiam tikslui.

Kaip gi nepadėkosiu televizijos reporteriams, žurnalistams, nepriklausomiems internetinių svetainių vedantiesiems, kurie garsino šią bylą ir tokiu būdu Tautai leido sužinoti, kas darosi Lietuvos teisėsaugos kabinetuose.

Jūs rašėte ir kalbėjote teisingai, nieko nepridėdami nereikalingo ir nieko neatimdami nuo tiesos. Tokiu būdu, Jūs budinote Tautą iš letargo miego, ir – tikrai, tikrai! – Ji jau pradėjo rąžytis ir busti. Labai Jums dėkoju ir reiškiu viltį, kad akademinis žurnalisto stilius ir pagarba neiškraipytai tiesai sugrįš į eterį ir spaudą: kuo greičiau, tuo geriau Lietuvai.

Be jokios abejonės, šis mano išteisinimas – tai mūsų visų bendra pergalė. Ši pergalė ne tik teisinė. Ji svarbi lietuvių tautinei ir kalbinei savimonei, ji svarbi Tautos savigarbai. Ši byla ir jos sukeltas platus atgarsis daugeliui Lietuvoje ir už jos ribų atvėrė akis ir padėjo išvysti apverktiną lietuvių ir mūsų kalbos būklę savoje valstybėje.

Kilo teisėtas triukšmas ir pasipiktinimas dėl daugelio netoleruotinų dalykų. Dėl to, kaip valdžia ir teisėsauga nekreipia dėmesio į nuolatinį kitataučių tyčiojimąsi iš mūsų kalbos buitinėje aplinkoje ir savo rankomis naikina valstybinę lietuvių kalbą, nors šią kalbą tūkstančius metų kurtą, išskirtinę savo grožiu ir archajiškumu, privalėtų saugoti kaip akies vyzdį ir neleisti jos menkinti, darkyti ir stumti iš viešojo gyvenimo.

Abejingi savo gimtajai kalbai tautiečiai pradeda atsikvošėti – pirmieji šito ženklai jau matomi.

Ši byla yra puikus pavyzdys, kad susitelkusi TAUTA gali įveikti iš pirmo žvilgsnio nepasiekiamas viršūnes.

Viliuosi, kad Vilniaus apylinkės teismas padarys išvadas ir informuos visuomenę dėl savo dviejų eksperčių Gintarės Herasimenkienės ir Samantos Kietytės surašytų tendencingų ekspertizių, kurių pagrindu prokuroras Šarūnas Šimonis sukurpė šališką baudžiamąją bylą.

Abiejų eksperčių ekspertizės aktai neatlaikė jokios kritikos: abi jos prieštaravo savo pačių teiginiams, uoliai stengėsi įrodyti, kad kiršinu kitataučius su lietuviais ir juos žeminu, kai tuo tarpu teisme įrodyta, jog tai yra netiesa.

Buvo aiškiai parodyta, kad abi turi bėdų su teksto suvokimu, pateikia savavališkas straipsnio teiginių interpretacijas, kurios nesusijusios su tekstu. Juk rašant ekspertizės raštus, privalu laikytis tam tikros metodologijos, todėl laisva meninė interpretacija neturėtų būti leistina.

Pavyzdžiui, mano tekste nebuvo parašyta, kad valstybę valdyti gali dirbti tik grynakraujai lietuviai, tačiau abi ekspertės mane tuo apkaltino. Tad kyla pagrįstas klausimas, ar tokios kompetencijos ekspertės gali dirbti teisme, juk joms atlyginimą moka Lietuvos mokesčių mokėtojai?

Aš praradau dvejų su puse metų ramybės ir gyvenimo džiaugsmo: abiejų eksperčių teisėsaugą klaidinančios išvados mane įsuko į begalinę įtampą ir sveikatos tikrai nepridėjo. Be to, dvejus metus man nebuvo leidžiama išvykti iš gyvenamosios vietos ir Lietuvos.

Jeigu būtų buvęs reikalas išvykti, būčiau galėjusi išvykti tik septynioms paroms prieš tai raštu informavusi prokurorą ar teismo pareigūną, todėl dabar laimėjus bylą, kyla klausimas: ar teisingumas mano atžvilgiu bus įvykdytas iki galo, ir ar žmonės, vykdę neteisingumą teisingumo institucijose, nebus nubausti, kad tokių baisių, šališkų klaidų niekada nebebūtų, ir nekalti žmonės nenukentėtų? Juk teisingumas yra valdymo pagrindas, anot senovės lotynų. Lauksim tolimesnių žinių iš Vilniaus apylinkės teismo.

Mano straipsnis nėra nukreiptas nė prieš vieną mūsų valstybei lojalų kitatautį pilietį. Esu Lietuvos pilietė ir patriotė, todėl man rūpi, ar kitos tautos gyventojai mūsų šalyje yra lojalūs mūsų valstybei, ar jie yra paklusnūs mūsų Konstitucijai, ir ar kartais nenori mūsų Konstitucijos straipsnių neteisiai pakeisti savo bendrijos naudai. Nėra abejonės, kad kiekvienos šalies politiškai brandūs piliečiai rūpinasi tokiais klausimais.

Ar yra kur nors kita šalis, kurios teisėsaugos organai baustų patriotą ir aktyvų pilietį ultima ratio vėzdu už tai, kad jis gerbia savo šalį ir gina jos valstybinę kalbą?

Kiekvienam doram piliečiui turi būti akivaizdu, kad valstybinės lietuvių kalbos niekinimas, ją stumiant į pakampį, ir vis plačiau įsigalint anglų kalbai, o vėliau ir kitoms, yra nedovanotinas valdžios nusikaltimas prieš Tautą ir Konstituciją.

Turiu omeny, lenkiškos W ir lotyniškų X bei Q raidžių įvedimas į asmenvardžius, planavimas įvesti raidkeitinius (diakritinius) ženklus, 2025 m. rugsėjo 25 d. 93 Seimo narių vienbalsis nutarimas nuo šių metų gegužės 1 d. skelbti administracinių paslaugų aprašymus dviem (lietuvių ir anglų), o gal ir lenkų kalbomis, kuriuo panaikino Konstitucijos 14 straipsnį (!), teigiantį, kad „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“, angliški viešbučių, parduotuvių, restoranų ir kavinių pavadinimai visuose miestuose ir miesteliuose, ir t. t. ir t. t., – matydami visa tai negalim būti abejingi.

Tad turiu klausimą seimūnams: kokį žaidimą žaidžiate uždėdami ranką priesaikai ant Konstitucijos, jeigu jos nesilaikote? Kam ši procedūra, jeigu aiškiai žinote, kad Konstitucijos straipsniai jums nieko nereiškia ir jų nesilaikysite? Tautos akių dūmimui?

Tepadeda Dievas Lietuvos žmonėms būti drąsiems ir nieko nebijantiems: jeigu ne aš, tai kas gi kitas? Kodėl vis rodau pirštu į kitą, kad eitų ir kovotų?

Nejaugi pamiršau, kad ir aš lietuvis? Nejaugi pamiršau, kad šis kraštas nėra teritorija, kad tai yra nepriklausoma šalis, kad čia yra Lietuvos žemė, kurioje tūkstančius metų gyvena lietuvių tauta ir kuri kalba nuostabia valstybine lietuvių kalba.

Ir ši lietuvių tauta yra šios žemės šeimininkė, ji yra – suverenas (antras Konstitucijos straipsnis)!