Gyvename naujame pasaulyje?
Atsakant į šį ore kybantį klausimą, galima kalbėti valandų valandas, tačiau svarstant apie tai, siūlau atsisakyti mąstymo štampų ir šablonų. Svarbiausias – pamirškime terminą „tarptautinė teisė“. Palikime tai TSPMI bakalaurams, europarlamentarui Dainiui Žalimui ir kitiems vadovėlinių iliuzijų pasaulyje gyvenantiems svajokliams.
Jos nebuvo, nėra ir nebus, nes tarptautinė teisė yra tik taisyklės, kurias tam tikru istorijos tarpsniu sau nusistato pasaulio galingieji ir nugalėtojai.
Ką mums daryti ir kaip elgtis?
Aš nesu žmogus, už kurio nugaros stovi analitikų būrys, nesu ir idėjų kalvės atstovas, tiesiog – privatus asmuo, kuris išdėsto savo nuomonę.
Tarptautinę teisę galime ramiai pamiršti
Kur buvo tarptautinė teisė per 1945 m. Jaltos konferenciją, nulėmusią Lietuvos likimą, kai buvo perbraižytas Europos žemėlapis? Kur buvo tarptautinė teisė, kai rusų tankai traiškė demokratijos viltis Budapešte ir Prahoje? Kur ji buvo, kai Kinija aneksavo Tibetą, o tankai važiavo prieš protestuotojus Tiananmenio aikštėje? Kur ji buvo, kai 2022 m. vasario 24 d. Rusija užpuolė Ukrainą ir kur ji yra visus ketverius karo metus? Kur ji buvo, kai 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ galvažudžiai užpuolė ir žudė taikius Izraelio gyventojus?
Šis sąrašas labai ilgas. Tarptautinę teisę galime ramiai pamiršti. Ji nebeveikia, todėl tai jau yra savotiškas istorinis terminas.
Tačiau įdomu tai, kad kai tarptautinė teisė išnyko, Rusija iš pradžių džiaugėsi. Ji laikė save stipria ir galinčia visiems diktuoti savo sąlygas, bet jai teko karčiai suvilti. Galių žaidime, kai tarptautinė teisė pasodinta ant atsarginių suolelių, Rusijai nėra jokių šansų laimėti.
Sakote, kad dar yra Jungtinės Tautos?
Taip, yra ši karikatūra virtusi organizacija, didžiausia ir brangiausia nieko nelementi pasaulinė struktūra. Juk ką tik buvo JTO Saugumo Tarybos posėdis dėl Venesuelos. Ir?
Nieko, visiškai nieko. JTO niekam neberūpi ir kodėl turėtų?
2022 m. Iranas pradėjo ketverių metų kadenciją Moterų padėties komisijoje, kuri yra pagrindinis JTO organas, skirtas… lyčių lygybei, bet vėliau JAV iniciatyva iš jos buvo išmestas. 2023 m. balandį, kai jau vyko plataus masto karas Ukrainoje, JTO Saugumo tarybai pirmininkavo Rusija.
2023 m. gegužę JTO Žmogaus teisių tarybos pirmininkas paskyrė Irano nuolatinį atstovą Ženevoje Ali Bahreini pirmininkauti 2023 m. socialiniam forumui.
Šį sausį JTO Saugumo Tarybai pirmininkauja toks ponas Abukaras Dahiras Osmanas, Somalio nuolatinis atstovas JTO. Pati organizacija skelbia, kad tai yra „svarbus diplomatijos etapas ir didėjančio Somalio vaidmens tarptautinių sprendimų priėmime ženklas“.
Pažymėtina, kad pono A. D. Osmano kompanija kontroliuoja kelis Mogadišo kvartalus, o JAV vyriausybės teigimu, jis buvo įsipainiojęs į pinigų plovimo per sveikatos apsaugos struktūras skandalą Cincinatyje.
Taigi, modeliuojant savo ateitį, visų pirma, būtina blaiviai įvertinti realybę.
Jie buvo katastrofiškai neteisūs
Kairuoliškos Amerikos ir Europos žiniasklaidos naratyvus aklai atrajojantys mūsų politologai, žiniasklaida ir politikai, naiviai laukdami Bideno 2.0, atkakliai kartojo mantrą, kad „Make America Great Again“ yra apie JAV izoliacionizmą. Jie buvo katastrofiškai neteisūs.
Ar dabar mes galime tikėti bent vienu jų žodžiu ir pasitikėti jais?
Jau ne kartą esu rašęs, kad viešai komentuodamas ir vertindamas svarbius 2025-ųjų tarptautinius įvykius, kelis kartus visiškai „prašovė“ prezidentas Gitanas Nausėda. Matome, kad Prezidentūra iki šiol nesuvokia, kas vyksta, nes G. Nausėda ir vėl praleido gerą progą patylėti pareiškęs, kad Lietuva svarstys, kokios pozicijos laikytis dėl laikinosios Venesuelos valdžios pripažinimo.
Tačiau yra ir nedidelio optimizmo teikiantis signalas. JAV siekiant iš Danijos perimti Grenlandijos kontrolę, prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė sako, kad Lietuvai nebūtų geras sprendimas pasirinkti vienos iš NATO sąjungininkių pusę.
Tai, kad naujosios realybės suvokimas ir analitiškas mąstymas, švelniai tariant, nėra stiprus užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio bruožas, matome jau senokai. Tuo tarpu išmintingai kalba Lietuvos ambasadorius prie NATO Darius Jauniškis, kuris ragina neskubėti su emocijomis tiek kalbant apie JAV ir Danijos trintį dėl Grenlandijos, tiek ir apie Amerikos įsipareigojimus Europos saugumui.
Dėl Grenlandijos į vieną loginę seką sudėkime esminius akcentus. Grenlandija gyvybiškai svarbi JAV gynybai – tiek prieš Rusiją, tiek ir prieš Kiniją. JAV yra NATO šerdis, todėl svarbiausios NATO šalies gynybos reikalas yra viso aljanso reikalas.
Tai patvirtina ir ambasadorius D. Jauniškis: „Aš manau, kad NATO žiūri ne taip, kaip į dvišalį konfliktą, ir nėra stebėtoja iš šono. Net nemanau, o žinau, kad NATO yra aktyvi ir šia tema“. Ir priduria, kad tai neturėtų būti kažkoks dviejų valstybių interesas, tai viso Aljanso, visos Vakarų bendruomenės interesas.
Pagal konstituciją Danija yra atsakinga už Grenlandijos užsienio politiką, tačiau Grenlandijos užsienio reikalų ministrė Vivian Motzfeldt iškėlė idėją kalbėtis su JAV be danų kolegos Larso Lokkes Rasmussono. Už dvišales Grenlandijos ir JAV derybas be danų pasisako ir Pele Brobergas, Grenlandijos opozicijos lyderis. Taigi, ir dėl Grenlandijos hiperaktyvus ministras K. Budrys galėtų pristabdyti savo parketinės diplomatijos polką.
Ką mums daryti ir kaip elgtis?
Aš nesu žmogus, už kurio nugaros stovi analitikų būrys, nesu ir idėjų kalvės atstovas, tiesiog – privatus asmuo, kuris išdėsto savo nuomonę.
Mums labai aktualus, o gal ir aktualiausias yra dar vienas aspektas. Vienas ryškiausių naujosios eros bruožų – suvereniteto sampratos transformacija.
Vestfalijos sistema, ilgą laiką laikyta tarptautinių santykių pamatu, rėmėsi idėja, kad valstybės yra formaliai lygios, o jų vidaus tvarka – neliečiama. Šiandien ši prielaida nyksta. Suverenitetas tampa sąlyginiu. Jis galioja tol, kol valstybė neperžengia ribų, kurias apibrėžia galingieji. Tai nėra atvirai deklaruojama doktrina, bet praktikoje ji veikia. Valstybės, kurios laikomos „probleminėmis“, „nestabiliomis“ ar „neprognozuojamomis“, tampa intervencijos objektais, nepriklausomai nuo to, ką sako formalios normos.
Lietuva privalo suprasti egzistenciškai
Mažos valstybės ir ypač tokia, kaip Lietuva, geopolitinėje sistemoje niekada neegzistuoja neutralioje erdvėje. Mūsų saugumas, laisvė ir politinis veikimas visada priklausys nuo didesnių struktūrų – imperijų, aljansų, normų ir galios pusiausvyrų.
Lietuva, kaip istorinė pasienio valstybė, šią tiesą privalo suprasti ne teoriškai ar politologiškai, o egzistenciškai, todėl nauja pasaulio tvarka negali būti priežastis naujai antitrumpizmo bangai, nes tai – ne abstrakti geopolitinė diskusija, o valstybės išlikimo klausimas. Šią tezę turi įsikalti į galvą tiek politikai, tiek ir žiniasklaida.
Kaip jau minėjau, skirtingai nei dauguma Vakarų Europos valstybių, Lietuva niekada neturėjo ir ypač dabar negali turėti prabangą tikėti, kad tarptautinė teisė savaime garantuoja mūsų saugumą. Tai liudija įvairios XX amžiaus patirtys, Molotovo–Ribentropo paktas, nepriklausomybės praradimas, bevertės formalios sutartys, pavyzdžiui, Ukrainos atveju – Budapešto memorandumas. Mes visi, visa visuomenė turi įsikalti į galvą kolektyvinį supratimą, kad teisė be galios yra tik tuščia deklaracija.
Patirtos istorinės traumos šiandien mums yra aliarmo signalas, kad reikia baigti nieko nebereiškiančias vadovėlinės politologijos kalbas ir biurokratinę diplomatiją, būtina pradėti rimtai analizuoti realių galių procesus, nes naujoji pasaulio tvarka Lietuvai nėra netikėtas naujas pasaulis, tai savotiškas sugrįžimas prie pažįstamos ir iššūkių pilnos istorijos.
Aljansai nebėra automatinės garantijos
Lietuvos narystė NATO ir Europos Sąjungoje dažnai suvokiama kaip galutinis saugumo garantas. Iš dalies tai tiesa: be kolektyvinio saugumo mechanizmų Lietuvos valstybingumas būtų nepalyginamai trapesnis, o gal ir neįmanomas. Tačiau naujojoje pasaulio tvarkoje aljansai keičia savo prasmę. Net ir buvęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pagaliau pripažino realybę, kad Europa nėra geopolitikos subjektas, todėl Europos Sąjunga nėra ir saugumo garantas. „Europa kaip užsienio politikos vienetas šiandien neegzistuoja“, – teigė G. Landsbergis.
Šis suvokimas yra pradinis naujo mąstymo žingsnis. Tas pats pasakytina ir apie plepalus, kad narystė ES Ukrainai gali būti kažkoks saugumo garantas. Aljansai nebėra automatinės garantijos – jie tampa politinių sprendimų erdvėmis, kuriose dabar svarbiausi ne formalūs įsipareigojimai, bet politinė valia, galia, interesų sutapimas bei reputacija. Kitaip tariant, aljansai padeda tiems, kurie pirmiausia padeda patys sau.
Tuo tarpu naujausiais savo lyderių pareiškimais Lietuva kuria neadekvačios, giluminių procesų ir galių mechanizmų nesuvokiančios valstybės reputaciją, o juk mažai valstybei reputacija yra strateginis kapitalas.
Naujojoje eroje šalies gynyba nebėra vien techninis, finansinis ar karinis klausimas. Lietuvoje jis turi būti bendros politinės filosofijos dalimi. Tačiau visuotinės gynybos samprata galima tik vieningoje tautoje, o ilgametė „konservatorių“ strateginė veikimo kryptis yra visuomenės skaldymas ir skirstymas ir savus bei priešus.
Antivalstybinė veikla
Maža to, diskusijoje dėl naujo Kapčiamiesčio poligono mes matome dar pavojingesnį reiškinį, kai kariuomenė sąmoningai supriešinama su visuomene. Mano požiūriu, tai yra antivalstybinė veikla į kurią būtina atitinkamai ir labai griežtai reaguoti.
Lietuvos politikai dažnai giriasi ir pasisako už vertybinę užsienio politiką. Atsisakyti vertybių negalima, bet naujojoje pasaulio tvarkoje jos gali būti tik orientyras, o ne dogma. Problema kyla ne tada, kai valstybė gina principus, o tada, kai nesupranta jų kainos. Tai mes aiškiai pamatėme kontrabandinių balionų atveju. Didžioji dabartinės Lietuvos problema ta, kad mes nesugebame derinti vertybinės retorikos su strateginiu ar taktiniu blaivumu.
Kaip bebūtų, naujoji pasaulio tvarka Lietuvai yra brandos, politinės išminties ir diplomatinio lankstumo testas.
Maža, bet brandi valstybė privalo suprasti kelis dalykus:
Pirma: pasaulis nėra teisingas.
Antra: taisyklės nėra amžinos.
Trečia: išlikimas reikalauja nuolatinio intelektinio, politinio ir moralinio darbo.
Būdami valstybe „ant ribos“, mes pirmi privalome pamatyti lūžius, kurių kiti dar nenori pripažinti. O Lietuvos politikai arba visiškai nesuvokia, kas realiai įvyko ir vyks, arba skaito tekstus iš visiškai pasenusių vadovėlių, nes jie tebegyvena sename patogių iliuzijų pasaulyje.
Blogiausia, kad jų naftalininis mąstymas visiškai nesuderinamas su dabarties reikalavimais ir tie, kuriuos mes dabar dažniausiai matome viešojoje erdvėje, tikrai nesugebės prisitaikyti prie naujojo pasaulio ir neišmoks jame veikti.
Lietuva yra audringoje jūroje blaškomas laivas be kapitono.
„diskusijoje dėl naujo Kapčiamiesčio poligono mes matome dar pavojingesnį reiškinį, kai kariuomenė sąmoningai supriešinama su visuomene” . Kas tai padarė? Gal prorusiška agentūra?
Kiekvienam ES politikui po apelbaumą į lovą.
Nieko doro tas Rachlevičius neparašo. Todėl ir tebespausdina jį delfiai.
„Aš nesu žmogus, už kurio nugaros stovi analitikų būrys, nesu ir idėjų kalvės atstovas, tiesiog – privatus asmuo, kuris išdėsto savo nuomonę“.
❁✿❁
Va taip, daug geriau.
Tokių privačių žmonių, turinčių savo nuomonę, šioje planetoje milijardai. Tik nesu tikras ar visada būtina dėstyti savo nuomonę, jei niekas to neprašo, juo labiau, mokyti kitus kaip jie turi suprasti vieną ar kitą įvykį, veiksmą ar faktą.
Net žurnalisto priedermė yra informuoti skaitytoją, o ne kritikuoti jį už požiūrį į vieną ar kitą reiškinį. Keistis gali pats, kitų – nepakeisi.
Grįžtant prie D. Trampo ir jo politinių „baikų“, verta atkreipti dėmesį į Lenkijos TV žurnalistų klausimą kolegei A. Apelbaum, JAV žurnalistei ir rašytojai, gyvenančiai Lenkijoje (dėl vyro darbo).
Kai žurnalistai paklausė kaip ji vertina D. D. Venso pasisakymą Miunchene ir D. Trampo politiką Europos atžvilgiu, jos atsakymas buvo paprastas ir trumpas.
„D. Trampas ne paskutinis JAV prezidentas, jis išrinktas keturiems metams, turėkite kantrybės…“ Nuo vakar dienos liko tik 3 metai.
Pokyčių tikrai bus, ypač po 3 metų (o gal ir anksčiau, juk D. Trampo kailystės gali net ir respublikonams pabosti).