Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Tuštumos estetika: „progresyvus“ menas grožį iškeitė į bjaurastį

XI dalis. Ankstesnės dalys čia.

Užsukę į bet kurią šiuolaikinio meno parodą Vilniuje, Londone ar Niujorke, vis dažniau susiduriame su tuo pačiu reginiu: erdvėje stūksantis neaiškios kilmės objektas, krūva statybinių atliekų arba tiesiog tuščia drobė, o šalia – pseudointelektualus tekstas, aiškinantis, kokią baisią socialinę neteisybę ar „sisteminę priespaudą“ šis kūrinys demaskuoja. Jei žiūrovas pasijunta sutrikęs ar net pajunta estetinį atgrasumą, jam greitai paaiškinama, kad jis tiesiog „nesupranta konteksto“ arba yra įstrigęs „pasenusiose grožio kategorijose“.

Dvasinio ir turinio skurdo maskavimas

Tačiau tiesa yra kur kas paprastesnė ir gerokai liūdnesnė. Modernus menas vis dažniau slepiasi po abstrakcija ne todėl, kad siektų atverti neregėtas interpretacijų gelmes, o tam, kad užmaskuotų dvasinį ir turinio skurdą. Kai kūrėjas nebeturi ką pasakyti apie žmogaus sielą, amžinybę ar tiesą, jam lieka tik viena išeitis – griebtis politinio lozungo ir pasislėpti už neapibrėžtų formų rūko.

Tradiciškai menas buvo suprantamas kaip tiltas tarp žmogaus ir to, kas už jį didesnis – Dievo, gamtos harmonijos, istorinio tęstinumo. Grožis šiame kontekste niekada nebuvo skonio reikalas. Jis reikalavo nuolankumo. Menininkas turėjo pasišvęsti savo kūrybai, ilgus metus mokytis technikos, studijuoti anatomiją, harmoniją, šviesą ir kompoziciją. Žiūrovas, stebėdamas klasikinį šedevrą, juto pagarbą tam, kas yra aukščiau jo kasdienybės. Grožis mus kėlė aukštyn ir priminė, kad pasaulis turi tvarką, kuri nebuvo sukurta mūsų užgaidoms tenkinti.

Šiandien matome radikalų posūkį į atgrasumą, šoką ir sąmoningą bjaurastį. Tai nėra atsitiktinumas ar tiesiog „nauja srovė“. Tai sąmoningas pasirinkimas. Grožis šiuolaikiniam „progresyviam“ kūrėjui yra pavojingas, nes jis objektyvus. Jis išduoda meistriškumo stoką ir minties seklumą. Todėl grožį keičia „dekonstrukcija“. Atgrasumas ir šokas leidžia menininkui pasijusti viršesniam už tradiciją ir už žiūrovą. Jei aš galiu tave šokiruoti, vadinasi, aš tave valdau. Jei aš galiu pavadinti šiukšlių krūvą menu, o tu nedrįsti prieštarauti, bijodamas pasirodyti neišsilavinęs, vadinasi, aš įtvirtinau savo intelektinę viršenybę.

Menas – politinės kovos instrumentas

Ši strategija pamažu sugraužia pačią kultūros esmę. Kai menas tampa tik instrumentu politinei kovai ar socialinei agitacijai, jis netenka savo autoriteto. Muziejai ir galerijos virsta agitacijos tribūnomis, kuriose nebeieškoma tiesos, o tik kartojami tie patys primityvūs ideologiniai naratyvai. Pats kūrinys tampa nebesvarbus – juo gali būti bet koks atsitiktinis objektas, nes esmė yra lozungas. Be kuratoriaus parašyto teksto toks „menas“ paprasčiausiai neegzistuoja – jis neturi jokios vidinės jėgos, jokios vertės savaime.

Taip veikia garsiojo marksizmo teoretiko Antonio Gramsci sukonstruotas kultūrinės hegemonijos metodas, kai meno institucijos ne šiaip rodo kūrinius, bet moko publiką, ką ji privalo laikyti menu, grožiu, pažanga ir moraliniu pranašumu. Jei žiūrovui prieš akis pastatoma bjaurastis, o paskui jis dar apkaltinamas neišprusimu, nes tos bjaurasties nepagarbino, čia jau nebe estetinis ginčas. Tai hegemonijos veiksmas: institucija primeta savo skonį kaip aukštesnį sąmoningumą, o paprastą žmogaus grožio jausmą pažemina kaip atsilikimą.

Institucijos, kurios turėtų ugdyti žmogaus dvasią, jį dresuoja: vis dažniau elgiasi taip, lyg žiūrovas būtų ne laisvas vertintojas, turintis teisę į grožio jausmą, istorinę atmintį ir sveiką protą, o nesusipratėlis, kurį reikia perauklėti. Jei žmogus pasako, kad prieš jį ne kūrinys, o metalo laužo krūva, jam atsakoma, kad jis „nesupranta konteksto“. Jei jis pasibjauri atgrasumu, jam paaiškinama, kad jis turi išsivaduoti iš „atgyvenusių stereotipų“. Jei jis paklausia, kur čia meistriškumas, jam pasiūloma pasiskaityti „eksperto“ tekstą. Taip sukuriama uždara moralinio šantažo sistema: žiūrovas niekada negali būti nei savarankiškas, nei teisus, nes jo paprastas klausimas jau iš anksto paskelbiamas neišprusimo įrodymu. Teisus visada ekspertas ir galerijos biurokratas.

Ne kultūra, o dresūra

Tai nebe kultūra, o dresūra. Žmogus mokomas ne matyti, jausti ir vertinti, o nulenkti galvą prieš bet kokią institucijos paskelbtą nesąmonę. Siekis primesti „teisingą“ požiūrį į istoriją, lytį ar šeimą užteršia visą moralinę ir intelektinę atmosferą, kuria visuomenė kvėpuoja. Kai viskas – nuo teatro scenos iki vaikiškos knygos – tampa propagandos priemone, kultūra nustoja kurti. Ji ima tik reprodukuoti tuos pačius pilkus vaizdinius, kurių nei skaitytojas, nei žiūrovas nebeįsimena.

Yra dar viena fronto linija – aktyvizmas tiesiogiai prieš grožį. Kai britų klimato aktyvistų judėjimo „Just Stop Oil“ protestuotojai Londono Nacionalinėje galerijoje pylė sriubą ant Van Gogo paveikslo „Saulėgrąžos“, jie parodė ne rūpestį gamta, o tai, kad politinis lozungas paskelbiamas aukštesniu už meno kūrinį. Grožis tampa įkaitu, klasikinis paveikslas – tik fonu aktyvisto savireklamai. Tokiam mąstymui menas nerūpi, rūpi tik moralinio pranašumo poza. Negalėdamas pats sukurti didybės, marksistinis aktyvizmas didybę naikina.

Tikrasis menas visada remiasi hierarchija: aukštesnių idealų iškėlimu virš žemųjų instinktų, virš pilkos kasdienybės. O šiuolaikinė postmodernistinė kultūra bando šią hierarchiją sugriauti, skelbdama, kad viskas yra tik „konstruktas“, o grožis – tik priespaudos įrankis. Be grožio ir tiesos orientyrų kultūra pasmerkta tapti dykuma.

Vertybinis susidūrimas

Būtų sąžininga pripažinti: karalius nuogas. Tas abstrakcijas, kuriomis dangstomas turinio skurdas, ir tą atgrasumą, kuris parduodamas kaip „gilumas“, turime vertinti skeptiškai.

Lietuva uoliai importuoja Vakarų dvasinę krizę, ją pateikdama kaip „europietišką pažangą“. Ryškus pavyzdys, kaip abstrakcija naudojama istorinei atminčiai trinti, yra Lukiškių aikštės istorija. Diskusija tarp klasikinio, herojiško „Laisvės kario“ (Vyčio) ir abstrakčios, bunkerio formas imituojančios „Laisvės kalvos“ nebuvo tik skonio reikalas. Tai buvo vertybinis susidūrimas.

Vytis reikalauja pagarbos tradicijai, valstybės tęstinumui ir herojiškai aukai. Kartu tai yra aiškus, vertikalus simbolis, kuris ugdo ir telkia. Tuo tarpu „Laisvės kalva“ pasirinkta kaip „šiuolaikiška“ alternatyva būtent todėl, kad ji nieko neteigia. Ji yra abstrakcija, kurioje galima „įskaityti“ bet ką, o iš tiesų – nieko. Tai vieta, kurioje, anot to projekto kūrėjų, vaikai žiemą galėtų važinėtis rogutėmis. Tai bandymas dekonstruoti valstybingumo simbolį, paverčiant jį horizontaliu, žemišku, buitišku objektu, kuris ne kyla į viršų, o susilieja su aikštės grindiniu. Čia matome tą pačią lozungo viršenybę: projekto kūrėjai nekalbėjo apie grožį ar estetinį poveikį, jie kalbėjo apie „šiuolaikinį diskursą“ ir „nedogmatišką atmintį“. Tai ir yra dresūra – mus bandoma pripratinti, kad didybė yra „atgyvena“, o tuščia pilka forma – „intelektualus pasiekimas“.

Psichologinis šantažas

Vakaruose šis procesas prasidėjo anksčiau, tačiau jo vaisiai dabar yra tapę kanonu. Paimkime klasikinį „atgrasumo estetikos“ pavyzdį – Damieno Hirsto formaline užkonservuotus ryklius ar supjaustytas karves. Ar tai reikalauja nuolankumo prieš kūrinį ir pagarbos autoriaus meistriškumui? Ne, tai reikalauja tik biologinės reakcijos į mirtį ir irimą. Kūrėjas čia nesiekia sukurti grožio – jis siekia užvaldyti šoku.

Panašiai veikia ir garsusis Maurizio Cattelano lipnia juosta prie sienos priklijuotas bananas. Tai nėra menas, tai yra „galios žaidimas“. Menininkas sako: „Aš galiu padaryti bet kokią nesąmonę, o jūs – institucijos ir kolekcininkai, mokėsite už tai krūvas pinigų, nes bijote pasirodyti neišsilavinę“. Tai grynas galios įtvirtinimas, kuriame autoritetą kuria ne kūrinio vertė, o institucinis susitarimas ir psichologinis šantažas.

Lietuvoje panašią funkciją atlieka „Krantinės arka“ Vilniuje, liaudyje taikliai pakrikštyta „Vamzdžiu“. Jos vertė nėra estetinė. Jos vienintelė funkcija yra būti erzinančiu svetimkūniu, kuris „provokuoja diskusiją“. Tačiau kai menas tampa tik provokacija, jis nustoja būti menu ir tampa viešųjų ryšių akcija. „Vamzdis“ stovi ne kaip grožio ženklas, o kaip biurokratinės ir pseudointelektualios viršenybės prieš „tamsią liaudį“ simbolis.

Kūrybinis neįgalumas

Kai nuo Žaliojo tilto Vilniuje buvo nuimtos sovietinių kareivių skulptūros, persmelktos bolševikinės ideologijos, visuomenė pagrįstai tikėjosi, kad šią svarbią viešąją erdvę užpildys naujas, laisvos Lietuvos dvasios įkvėptas turinys. Tikėtasi simbolių, kurie kalbėtų apie mūsų herojus ar bent jau estetinę dermę su istoriniu miestu. Vietoj to gavome surūdijusias metalo konstrukcijas – tuščius narvus. „Narvų“ projektas puikiai parodė, kad šiuolaikinis meninis elitas bijo ir formos ir turinio. Pastatyti skulptūrą, kuri būtų graži, prasminga ir suprantama tautai, reikalauja meistriškumo ir vertybinio aiškumo. Kai to nėra, griebiamasi šokiruojančių vaizdų. Tokia strategija sugraužia kultūrą: užuot tapęs pasididžiavimo vieta, tiltas tapo pašaipų objektu. Tie narvai ne atvėrė meninės minties gylį, o tik apnuogino kūrybinį neįgalumą.

Ironiška, bet tie narvai tapo agitacijos tribūnomis – jie agitavo už „šiuolaikišką, europietišką, neįpareigojantį“ požiūrį, kuris iš tiesų tėra baimė prisiimti atsakomybę už kultūrinį tęstinumą. Žinia paprasta: pripraskite, kad jūsų sostinės centre nebebus nieko gražaus ar didingo – tik tai, kas greituoju būdu sudėliota iš atliekų. Svarbiausia čia – institucijų vaidmuo. „Ekspertų“ komisijos šį projektą protegavo kaip didžiulį pasiekimą, ignoruodamos vilniečių estetinį jausmą. Tai – ta pati elitistinė laikysena: „Mes nusprendėme, kad tai yra iškilus menas. Jei jums nepatinka – jūs esate neišprusę kaimiečiai“.

Kai kultūros institucijos ima tarnauti tokiems projektams, jos netenka autoriteto. Nukėlus narvus, Žaliasis tiltas tapo tuščias. Ir ta tuštuma bent jau sąžiningesnė už anuos meno surogatus – ji rodo, kad mes vis dar laukiame tikrojo meno.

Šiuolaikinio meno galerijose dažnai pamatysime objektus, kurie be priklijuoto ilgo aprašymo yra tiesiog šiukšlės. Čia atsiranda „kuratoriaus“ figūra – ideologinis komisaras, kuris paaiškina, kodėl sena sulūžusi kėdė yra „kapitalizmo kritika“ arba „lyčių dekonstrukcija“. Tai yra primityvus turinio skurdo maskavimas. Jei kūrinys pats savaime nieko nesako žiūrovo sielai, jam reikia protezo – teksto. Tie patys naratyvai apie „priespaudą“, „klimato kaitą“ ar „tapatybės politiką“ kartojasi iš parodos į parodą. Menininkas nebetiria žmogaus būties gelmių – jis tik pildo ideologinę paraišką dotacijai gauti.

Intelektinė savigyna

Posūkis į atgrasumą ir abstrakciją yra dvasinio nuovargio požymis. Civilizacija, kuri nebemyli grožio, nebemyli ir gyvenimo. Grožis reikalauja tvarkos, hierarchijos ir objektyvių standartų. Atgrasumas leidžia chaosą pateikti kaip „laisvę“, o primityvumą – kaip „gilumą“.

Šiai sistemai būtina nepasiduoti. Skeptiškas žvilgsnis į modernaus meno „šedevrus“ nėra neišprusimas – tai intelektinė savigyna. Turime grąžinti į kultūrą tris klausimus: kur čia grožis, kur čia meistriškumas, kur čia tiesa? Jei atsakymas yra tik politinis lozungas arba „diskusijos provokavimas“, galime drąsiai konstatuoti – prieš mus ne menas, o agitatoriaus tribūna, skirta moralinei ir intelektinei atmosferai teršti.

Bet vizualusis menas – tik viena fronto linija. Tas pats vyksta ir kitose meno srityse. Teatras ilgą laiką buvo erdvė, kurioje per metaforą ir simbolį buvo kalbama apie tai, kas amžina. Tačiau šiandien matome pavojingą posūkį: teatras virsta socialinės inžinerijos laboratorija. Šiuolaikinė „progresyvi“ režisūra vis dažniau renkasi ne kurti, o šokiruoti ir dekonstruoti. Klasikai – nuo Šekspyro iki Moljero – tampa tik žaliava, kurią reikia „apdoroti“ ir perdirbti pagal šių dienų politines madas. Jei scenoje nematome lyties tapatybės paieškų ar ekologinio nerimo, meno kuratoriai tokį spektaklį linkę nurašyti kaip „neaktualų“.

Atgrasumas – gylio pakaitalas

Čia ir slypi didysis apgaulės mechanizmas: atgrasumas naudojamas kaip gylio pakaitalas. Aktorių nuogumas, fiziologiniai skysčiai ar isteriškas rėkimas į publiką nėra meninės raiškos priemonės – tai įrankiai, skirti sulaužyti žiūrovo estetinį atsparumą. Kai žmogus šokiruojamas, jo kritinis mąstymas nusilpsta, ir tada jam lengviau įteigti primityvų lozungą. Tai nebe ugdymas, o dvasinis smurtas, kurio tikslas – priversti žiūrovą jaustis kaltu dėl savo „senamadiškų“ vertybių. Teatras nustojo ieškoti katarsio – jis ieško konfrontacijos, kurioje režisierius visada lieka moraliai viršesnis.

Panašūs procesai vyksta ir literatūroje. Klasikinė literatūra rėmėsi bendruomeniškumu, istorine atmintimi ir vertybiniu stuburu. Šiandienos „elitinė“ proza vis labiau grimzta į bekraštį savojo „aš“ ieškojimą, traumų ir fiziologinių ypatybių aprašinėjimą. Tai yra dvasinio skurdo ženklas. Kai rašytojas nebeturi ryšio su tuo, kas yra aukščiau jo (tauta, tradicija, Dievu), jis lieka uždarytas savo paties ego kalėjime. Literatūroje grožį pakeitė „nuogumas“ (dažnai tiesiogine prasme), o išmintį – intelektualinis pozavimas.

Pažiūrėkime, kokios knygos šiandien gauna premijas ir institucinį „ekspertų“ palaikymą. Dažniausiai tai kūriniai, kurie „drąsiai“ dekonstruoja šeimą, tyčiojasi iš istorinės atminties arba bando įrodyti, kad tautinė ir kultūrinė tapatybė yra tik pasenęs „konstruktas“. Rašytojas tampa nebe tiesos ieškotoju, o ideologinių madų tiekėju, kuris uoliai pildo „teisingų temų“ sąrašą.

Sistemą palaiko ir saugo „ekspertų“ luomas

Šią sistemą palaiko ir saugo „ekspertų“ luomas. Kritikai, fondų skirstytojai ir kultūros apžvalgininkai sukūrė hermetišką burbulą, kuriame vertinama ne kūrinio meninė kokybė ar išliekamoji vertė, o atitiktis kairiajam progresyvizmui, perpakuotam į „modernias vertybes“. Jei kūrėjas išdrįsta grįžti prie grožio, tvarkos ar istorinio tęstinumo temų, jis iškart apšaukiamas „atsilikusiu“, „reakcingu“ ar net „pavojingu“. Taip sukuriama slegianti atmosfera, kurioje kultūra nebe kvėpuoja, o tik dūsta nuo savo pačios pretenzingumo.

Ši strategija sugraužia kultūrą iš vidaus, nes žmonės atpažįsta klastotę. Jie jaučia, kad vietoj duonos jiems bruka akmenį, o vietoj meno – politinę instrukciją. Marksistinė kultūrinė hegemonija, bandanti įdiegti savo tvarką per atgrasumą ir dekonstrukciją, galiausiai atveda prie suskilusio lovio, nes menas, tapęs šokiravimo įrankiu, praranda savo paslaptį. O be paslapties, be troškimo siekti to, kas amžina ir gražu, jis tėra bevertis triukšmas. Todėl verta nebijoti ir pareikalauti iš meno to, kam jis ir buvo sukurtas: vertikalės, kuri kels mus aukštyn, o ne stums į purvą.

Kaip atskirti meną nuo bjaurasties

• Meistriškumo testas: Ar šį kūrinį galėtų per porą dienų sukurti bet kas, turintis metalo pjūklą ir suvirinimo aparatą, ar vis dėlto jis reikalauja metų nuoseklaus darbo ir technikos valdymo?
• Vertikalės principas: Ar kūrinys kelia tavo žvilgsnį į viršų (link amžinybės, tėvynės, pasiaukojimo, harmonijos), ar spaudžia tave į purvą, traumą ir fiziologinį atgrasumą?
• Savarankiškumo kriterijus: Ar kūrinys yra vertingas pats savaime, tiesiog žiūrint į jį, ar jam reikia penkių puslapių „eksperto“ teksto, kad suprastum, jog tai „kapitalizmo kritika“ ir „socialinio teisingumo šauksmas“? Jei be paaiškinimo matai tik šiukšles – tai ir yra šiukšlės.
• Tęstinumo lygmuo: Ar kūrinys gerbia tuos, kurie buvo prieš mus, ar jis bando juos „dekonstruoti“ ir paniekinti? Civilizacija yra statymas ant pamatų, o ne nuolatinis jų griovimas.