Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Genderizmas – kai žodis paneigia kūną (2010–2025)

X dalis. Ankstesnės dalys čia.

2020 metų gruodį JAV Vašingtono valstijos žmogaus teisių komisija paskelbė sprendimą „Olympus Spa“ byloje. „Olympus Spa“ yra korėjietiško tipo moterų pirtis netoli Sietlo. Pagal seną tradiciją lankytojos joje būna nuogos – tai yra visa pirties prasmė, nes joje vyksta viso kūno valymo, masažo, garų terapijos procedūros, kurios neįmanomos su drabužiais. Pirties taisyklės nuo įsteigimo aiškiai nurodė: tai yra vieta tik moterims.

2020 metų pavasarį į šią pirtį atėjo vyras, save vadinantis moterimi. Jis turėjo visus vyriškus lytinius organus, jam nebuvo atlikta jokia chirurginė operacija. Jis tiesiog pareiškė, kad yra moteris, ir reikalavo, kad jį įleistų. Pirties darbuotojos atsisakė. Vyras kreipėsi į valstijos žmogaus teisių komisiją, kaltindamas pirtį diskriminacija ir komisija stojo jo pusėn. Pirtis buvo nubausta ir įpareigota pakeisti savo taisykles taip, kad bet kuris vyras, save laikantis moterimi, galėtų laisvai įeiti į patalpas, kuriose nuogos moterys.

Jums pasakys, ką turite matyti, ir privalėsite matyti

Šita istorija yra „progresyviosios“ ideologijos veidas. Joje glūdi visa kultūrinio marksizmo evoliucija. Klasikinis marksizmas, kuris kalbėjo apie gamybos priemones ir klasių kovą, savo pradžioje nebuvo biologinės tikrovės neigimu. Marksas ir Engelsas dar gyveno pasaulyje, kuriame vyras buvo vyras, o moteris buvo moteris, ir niekas kitaip net nepagalvodavo. Tačiau per pusantro šimto metų ši doktrina palaipsniui kito. Iš ekonominės klasių kovos teorijos ji virto kultūrine įvairių visuomenės grupių kovos paradigma. Iš kultūrinės – postmodernistine. Iš postmodernistinės – į tokią, kuri pasiekė net nuogų moterų pirtį Vašingtono valstijoje ir pareiškė ten esančioms moterims: jūsų akys nieko nereiškia. Jūsų regėjimas nesvarbus. Jūs nebegalite vadovautis tuo, ką matote. Yra kas jums pasakys, ką jūs turite matyti, ir būtent tai jūs ir privalėsite matyti.

Štai tikroji žinia, kurią valstybė perdavė „Olympus Spa“ moterims. Ne tai, kad jų akys galbūt meluoja – tai visgi dar būtų buvusi diskusija. Žinia buvo radikalesnė: jūsų akys nereikalingos. Jūsų jutimai nebeaktualūs ir jūs nebegalite jais vadovautis. Nuo šiol tikrovės atpažinimą atlieka administracinis aparatas, o ne jūs.

Genderizmas – kultūrinio marksizmo sistemos kulminacija

Genderizmas yra visos kultūrinio marksizmo sistemos kulminacija – ta vieta, kur postmodernizmo teorija, atkakliai skelbusi, kad objektyvios tiesos nėra, pagaliau pasiekė pačią paskutinę objektyvios tiesos tvirtovę: žmogaus kūną. Visi ankstesni veiksmai buvo simboliniai. Pakeisti universiteto kursą. Perrašyti istorijos vadovėlį. Pridėti vaivorykštės vėliavą prie korporacijos logotipo. Šalinti klasikinius autorius iš mokymo programų. Visa tai vyko tekstų ir idėjų srityje. Genderizmas yra pirmasis kartas, kai postmodernistinė teorija įsiveržė į patį žmogaus kūną.

Šis įsiveržimas turi du etapus. Pirmasis etapas dar bent jau pripažino kūno egzistavimą. Pagal pirmojo etapo logiką, žmogus, nepatenkintas savo lytimi, gali ją pakeisti per medicininę intervenciją – hormonus, chirurgiją, plastinę rekonstrukciją. Tai buvo absurdiška, bet bent jau nuoseklu: kūnas esą yra blogai sukurtas, ir todėl jį reikia perdaryti. Antrasis etapas atmeta net ir šitą prielaidą. Jis skelbia, kad kūnas iš viso nesvarbu. Vyras su visais vyriškais lytiniais organais yra moteris, jeigu taip save vadina. Jokios operacijos. Jokių hormonų. Jokios fizinės intervencijos. Pakanka deklaracijos.

Tai yra grynas voliuntarizmas – valios primatas prieš gamtą. Aktyvisto žodis pasiskelbia galingesniu už chromosomas, už hormonus, už lytinius organus, už visą biologinę tikrovę, įrašytą į kiekvieną žmogaus kūno ląstelę. Kas šitokiu būdu iškelia savo žodį virš pačios gamtos, tas laiko save Dievu – ne metaforine, o pažodine prasme. Nes tik Dievas, pagal seną krikščionišką supratimą, turi galią kurti tikrovę savo žodžiu. Genderizmas yra ta vieta, kur žmogus pasiskelbia turįs šitą galią.

Kiek toli nuėjo sistema

„Olympus Spa“ byla nėra išskirtinė. Ji yra dalis didžiulio sąrašo, kuris per pastarąjį dešimtmetį tapo ilgu ir slegiančiu.

2022 metų kovą plaukikas Lia Thomas, biologinis vyras, kuris po pusės metų hormonų terapijos pradėjo varžytis su moterimis universitetinėse plaukimo varžybose, laimėjo nacionalinio lygio čempionatą penkių šimtų jardų laisvojo stiliaus rungtyje. Jis aplenkė tikras moteris, kurios visą savo gyvenimą treniravosi. Jam atiduodant medalį, antrąją vietą užėmusi olimpinė plaukikė Riley Gaines viešai pasakė tai, ką visi matė, bet niekas nedrįso garsiai ištarti: tai nebuvo varžybos tarp moterų, tai buvo vyro pergalė prieš moteris, kuri buvo pavadinta moterų pergale sporte.

2023 metų sausį Škotijoje vyko Isla Bryson teismas. Bryson – vardą ir pavardę pasikeitęs biologinis vyras, anksčiau vadinęsis Adam Graham, buvo nuteistas už dviejų moterų išprievartavimą. Tarp pirmojo nusikaltimo ir nuosprendžio jis pasiskelbė esąs moteris ir reikalavo, kad būtų perkeltas į moterų kalėjimą. Škotijos kalėjimų tarnyba iš pradžių sutiko. Tik viešo pasipiktinimo banga privertė valdžią sprendimą atšaukti. Bet pats faktas, kad sprendimas iš pradžių buvo priimtas, parodo, kiek toli nuėjo sistema. Žmogus, prievartavęs moteris, gauna teisę gyventi tarp moterų kalinimo įstaigoje, jeigu jis sako esąs moteris.

Sąrašas tęsiasi. Moterų tualetai – atviri vyrams. Moterų rūbinės ir dušai sporto klubuose – atviri vyrams. Moterų prieglaudos nuo vyrų smurto – atviros vyrams. Mergaičių mokyklų bendrabučiai – atviri vyrams. Moterų sporto rungtys – nuo vidurinės mokyklos krepšinio iki olimpinio dziudo – atviros vyrams. Visur, kur šimtmečius egzistavo moterų erdvė kaip biologinė tikrovė, dabar veikia naujoji taisyklė: jei vyras sako, kad yra moteris, jam leidžiama ten būti. Ir kas tam priešinasi, tas paskelbiamas moterų engėju ir fašistu.

Nuo akademinių kabinetų iki teisinio statuso

Šis absurdas neatėjo iš niekur. Jis atliko savo intelektinę kelionę nuo akademinių kabinetų iki teisinio statuso. Pradžios tašku galima laikyti Kalifornijos universiteto profesorės Judith Butler 1990 metų knygą „Gender Trouble“ (Vargas dėl lyties). Joje buvo suformuluota tezė, kad lytis yra ne biologinis faktas, o „performatyvas“ – dirbtinai kuriamas asmens socialinis vaidmuo, kuris kinta, priklausomai nuo aplinkybių. Kitaip tariant, žmogus nėra vyras ar moteris todėl, kad toks gimė biologiškai, bet vyru ar moterimi tampa todėl, kad visuomenė vieną ar kitą asmenį išmoko atitinkamai elgtis, kalbėti, rengtis ir save suvokti.

Per maždaug dvidešimt metų ši filosofinė tezė pasiekė medicinos vadovėlius. 2007 metais Bostono vaikų ligoninėje buvo įsteigtas pirmasis Jungtinėse Valstijose vaikų lyties identiteto centras. Iki 2020 metų tokių centrų Amerikoje jau veikė šimtai. Per juos perėjo dešimtys tūkstančių vaikų. Jiems buvo skiriami hormonų blokatoriai, paskui kryžminiai hormonai, paskui daromos chirurginės operacijos – ir visa tai dažnai per kelis trumpus pokalbius, be jokios rimtos psichiatrinės ekspertizės. Pagal geriausias postmodernizmo tradicijas tai buvo vadinama ne lyties keitimu, o „lyties patvirtinimu“, laikantis teorijos, kad tikroji žmogaus lytis yra ne biologinė, o ta, kuria jis pats sau priskiria. O tuomet jau medikų darbas – tą sau prisiskirtą lytį „patvirtinti“.

Niekas tokios praktikos neparėmė ilgalaikiais tyrimais. Niekas nepateikė įrodymų, kad ji iš tikrųjų pagerina vaikų psichinę sveikatą. Atvirkščiai – pirmieji duomenys rodė, kad „lyties patvirtinimo“ gydymą gavusių paauglių savižudybių rodikliai ne tik nesumažėjo, bet net padidėjo. Tačiau kiekvienas, kas apie tai paklausdavo, buvo apkaltinamas „transfobija“, „homofobija“, „fašizmu“ ir nutildomas. Tai buvo grynoji postmodernistinė loginė schema, perkelta į medicinos kabinetą: nesvarbu, ką sako duomenys, svarbu, kuriai pusei pasakojimas tarnauja.

Šeimos spaudžiamos sutikti su „lyties patvirtinimu“

Britanijoje šis procesas susidūrė su rimtu pasipriešinimu anksčiausiai. „Tavistock“ klinika Londone buvo centrinė Britanijos vaikų lyties keitimo įstaiga, dirbusi nuo 1989 metų. Per tris dešimtmečius per ją perėjo tūkstančiai vaikų. 2018 metais kelios klinikos darbuotojos – tarp jų vyriausioji psichologė ir keli psichiatrai – pradėjo viešai kalbėti apie tai, kas vyksta viduje. Vaikai gauna negrįžtamą poveikį sukeliančius vaistus po kelių valandų pokalbių. Pagrindinės psichinės ligos – autizmo spektro sutrikimai, depresija, ankstesnės traumos ignoruojamos. Šeimos spaudžiamos sutikti su „lyties patvirtinimu“. Tos darbuotojos, kurios bandė tai stabdyti, buvo apkaltintos transfobija ir pašalintos.

2020 metais buvo pradėtas Britanijos sveikatos sistemos vidinis tyrimas, kuris truko ketverius metus. 2024 metų balandį buvo paskelbtos išvados: „lyties patvirtinimo“ medicina vaikams neturi rimto mokslinio pagrindo. Hormonų blokatoriai, kurie buvo pristatomi kaip nekenksmingas lytinio brendimo „pauzės mygtukas“, iš tikrųjų yra negrįžtamas intervencijos žingsnis – beveik visi vaikai, kurie pradeda naudoti blokatorius, vėliau pereina prie kryžminių hormonų ir chirurgijos. Didžioji dalis vaikų, kurie kreipėsi į kliniką su „lyties identiteto problemomis“, iš tikrųjų sirgo kitomis psichinėmis ligomis, kurioms reikėjo visiškai kitokio gydymo. „Tavistock“ klinika buvo uždaryta. Tai buvo pirmas didelis institucinis pripažinimas, kad visa ši praktika – tiesiog medicininis skandalas.

Politinė valia, primesta per administracinį spaudimą

Bet už Britanijos sienų tas procesas tęsėsi. Iliustratyvi buvo Jungtinių Valstijų situacija, kur federalinė Bideno administracija nuo 2021 iki 2025 metų aktyviai rėmė genderizmą kaip oficialią valstybės politiką. JAV sveikatos sekretoriaus asistentas Rachelis Levinas – biologinis vyras, save laikantis moterimi, tapo šios politikos veidu. Jis viešai pareiškė, kad „lyties patvirtinimo“ gydymas vaikams yra „gyvybės gelbėjimo medicina“, ir kad bet kokie šios medicinos ribojimai yra žmogaus teisių pažeidimas. Atitinkami federaliniai departamentai grasino finansavimo nutraukimu valstijoms, kurios bandys riboti šitą gydymą. Tai buvo Bideno administracijos politinė valia, primesta visai šaliai per administracinį spaudimą.

Pilietinių teisių organizacijos – genderizmo gynėjos

Bet įdomiausia šio proceso dalis yra ta, kaip pilietinių teisių organizacijos, kurios per visą XX amžių buvo žmogaus laisvių gynėjos, virto šios naujos tvarkos įgyvendintojomis. Tai yra esminė šios istorijos dalis, nes be jų veiklos genderizmas niekada nebūtų pasiekęs to masto, kurį pasiekė.

Puikus pavyzdys yra American Civil Liberties Union (Amerikos pilietinių laisvių sąjunga), dažniausiai vadinama trumpiniu ACLU. Ji buvo įkurta 1920 metais Rogerio Baldwino, vieno garsiausių XX amžiaus amerikiečių laisvių gynėjų. Jos pradinė programa rėmėsi paprastu principu: žodžio laisvė yra besąlyginė. Valstybė neturi teisės nutildyti net tų balsų, kurie sako tai, kas mums net ir labai nepatinka. Per dešimtmečius ACLU šio principo laikėsi nuosekliai ir dažnai nepopuliariai. Ji apgynė komunistus makartizmo laikotarpiu. Ji apgynė religines mažumas. Ji apgynė studentus, protestavusius prieš Vietnamo karą. 1977 metais ji apgynė Amerikos nacių partijos teisę žygiuoti per Skokie miestelį Ilinojuje, kuriame gyveno tūkstančiai žmonių, patyrusių Holokaustą. Tas sprendimas tuo metu sukėlė skandalą – per kelis mėnesius tūkstančiai narių paliko organizaciją. Bet ACLU vadovybė laikėsi principo: jeigu valstybė gali nutildyti nacius, ji gali nutildyti ir mus.

Šis principas buvo organizacijos stuburas šešiasdešimt metų. Bet vėliau į ACLU vadovybę atėjo nauja karta, baigusi universitetus, kuriuose karaliavo postmodernistinė kultūrinio marksizmo teorija. Ši nauja karta nebebuvo nuoseklūs žodžio laisvės gynėjai. Jiems žodžio laisvė buvo įrankis, o ne principas. Įrankis, kurį verta naudoti, kai jis tarnauja „teisingajai“ savųjų pusei, ir kurį verta atmesti, kai jis tarnauja priešininkams.

2018 metais vidinė ACLU instrukcija, vėliau pasiekusi spaudą, suformulavo naują doktriną. Joje buvo parašyta: kai byloje susiduria žodžio laisvės principas ir „lygybės“ vertybės, ACLU privalo svarstyti, „kokią žalą gintinas elgesys gali padaryti tradiciškai pažeidžiamoms grupėms“. Tai buvo Marcuse „represinė tolerancija“, įdiegta į organizacijos statutą. Nuo to momento ACLU nustojo būti pilietinių laisvių organizacija ir tapo kultūrinio marksizmo įrankiu.

„Represinė tolerancija“

Genderizmo srityje šis posūkis pasireiškė ypač ryškiai. ACLU pradėjo duoti į teismus valstijas, kurios mėgino apsaugoti vaikus nuo hormonų blokatorių. Jos vyriausias „transgenderių teisių“ advokatas Chase Strangio – biologinė moteris, kuri save laiko vyru – 2020 metais viešai pareiškė, kad žurnalistės Abigail Shrier knyga „Irreversible Damage“ (Neatitaisoma žala), dokumentuojanti šios medicinos žalą paauglėms mergaitėms, „turi būti kuo greičiau pašalinta iš platinimo“. Tai pasakė pilietinių laisvių organizacijos atstovas. Žmogus, kurio organizacija kažkada apgynė komunistus nuo senatoriaus Makarčio ir nacius Skokie eisenoje, dabar reikalavo, kad žurnalistės knyga apie medicininę žalą vaikams būtų uždrausta.

Ta pati istorija pasikartojo ir su Amnesty International. Ši organizacija buvo įkurta 1961 metais ir per dešimtmečius išgelbėjo tūkstančius gyvybių – spaudė Sovietų Sąjungą dėl disidentų, Pietų Amerikos diktatūras dėl dingusių žmonių, Kiniją dėl politinių kalinių. Amnesty turėjo aiškų principą: ji neutrali politiniuose ginčuose, ji gina tik žmogaus teises. 2022 metais Amnesty paskelbė pareiškimą, kuriame pasmerkė škotų rašytoją J. K. Rowling už jos pasisakymus apie biologinę lytį, vadindama ją „grėsme transmoterų teisėms“. Organizacija, kuri buvo sukurta ginti politinius kalinius nuo komunistinių diktatūrų, dabar puola moterį už tai, kad ji teigia, jog biologinė lytis egzistuoja.

Dar vienas pavyzdys yra Southern Poverty Law Center – SPLC (Pietų skurdo teisės centras), įkurtas 1971 metais. Per dešimtmečius SPLC laimėjo svarbias bylas prieš Ku Kluks Klaną ir kitas rasistines grupes JAV pietuose. Ji sukūrė ir tuo metu naudingą įrankį – „neapykantos grupių sąrašą“. Tačiau per pastaruosius du dešimtmečius SPLC iš esmės perdarė savo sąrašą. Į „neapykantos grupių“ kategoriją ji pradėjo įtraukti netgi krikščionių organizacijas, kurios laikosi tradicinio santuokos apibrėžimo.

Reikalavimas nutildyti ir bausti kitokios nuomonės piliečius

Šie pavyzdžiai nėra atskiri atvejai. Tai dėsnio iliustracija. Žmogaus teisių organizacijos, gimusios kaip valstybės galios apribojimo įrankiai, per kelis dešimtmečius virto valstybės galios stiprinimo įrankiais. Jos pradėjo reikalauti, kad valstybė nutildytų savo priešininkus, kad valstybė baustų kitokios nuomonės piliečius, kad valstybė įgyvendintų tapatybės politikos programą.

Kas šią transformaciją nulėmė? Trys pagrindinės priežastys.

Pirma – kartų kaita. Žmonės, kurie įkūrė šias organizacijas, buvo patys praėję per cenzūrą ir baimę: sėdėjo kalėjime už savo įsitikinimus, matė Antrojo pasaulinio karo siaubą, augo segregacijos apimtuose JAV Pietuose. Šie žmonės žinojo iš asmeninės patirties, kas yra neribota valstybės galia. O po jų atėjo karta, kuri šios patirties neturėjo. Jie buvo užaugę universitetuose, kur niekas niekada nebuvo grasinęs jų laisvei. Jiems žodžio laisvė buvo abstrakcija, kurią galima paaukoti vardan „aukštesnių tikslų“.

Antra – finansavimo struktūros pasikeitimas. ACLU XX amžiaus viduryje gyveno iš narių mokesčių. XXI amžiuje jos finansavimas pradėjo eiti iš didelių fondų – Ford Foundation, Open Society Foundations, Tides Foundation. Šie fondai turi savo „progresyvias“ politines darbotvarkes, ir jie nemoka pinigų organizacijoms, kurios šių darbotvarkių neįgyvendina. Kas valdo organizacijos finansavimą, tas įtakoja ir organizacijos veiklą.

Trečia – pati postmodernistinė ideologinė schema. Jeigu objektyvios tiesos nėra, tai nėra ir besąlygiško tikrovės principo. Visi principai esą tėra galios pozicijų išraiška. Žodžio laisvė esą yra tik vyriškas, „baltųjų viršenybės“ principas, kuris tarnavo tam tikrai galios struktūrai. Vadinasi, jį galima atmesti, kai jis tarnauja priešui. Tai yra ta pati Marcuse „represinė tolerancija“, apie kurią jau rašyta ankstesniuose šio ciklo straipsniuose.

Spaudimas per finansinius svertus

Pilietinių teisių organizacijų virsmas į postmodernizmo aktyvistus yra esminė genderizmo plėtros sąlyga. Be jų jis būtų likęs marginaliu akademiniu teorinės minties eksperimentu. Su jomis jis tapo teisinės sistemos dalimi, kuri pati savo galia įgyvendina tai, kas dar prieš dvidešimt metų atrodė kaip ezoterinė idėja.

Šalia minėtų ir kitų nevyriausybinių organizacijų veikia ir tarptautinės struktūros. 2011 metais Stambule buvo pasirašyta konvencija pavadinimu „Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“. Jos pavadinimas yra apgaulingas. Tikrasis turinys yra plačiai apibrėžtos „gender“ sąvokos įdiegimas į nacionalines teisines sistemas. Kai šalis ratifikuoja konvenciją, ji įsipareigoja perdaryti savo įstatymus pagal „gender“ apibrėžimą, kuris remia ne biologinę lytį, o „socialiai sukonstruotus vaidmenis“. Konvencija buvo sėkmingai primesta daugumai Europos Sąjungos šalių per spaudimą iš Briuselio ir per finansinius svertus.

Genderizmas yra ta vieta, kur kultūrinis marksizmas atskleidė savo esmę. Kai postmodernistinė teorija dar dirbo su tekstais ir simboliais, ji galėjo apsimetinėti, kad jos tikslas yra išlaisvinimas. Kai ji ėmė dirbti su vaikų kūnais ir nuogų moterų privatumu, jos tikslas tapo aiškus: ne išlaisvinimas, o tikrovės paneigimas.

Tikrovės paneigimas

Vyras nuogų moterų pirtyje. Vyras moterų kalėjime. Vyras moterų sporto rungtyse. Vaikas, gavęs lytinio brendimo blokatorius prieš trylikos metų gimtadienį. Sužalotas paauglės mergaitės kūnas, amputuotomis krūtimis, kuris niekada nebetaps tokiu, kokiu turėjo būti pagal prigimtį. Tai yra galutinis postmodernizmo ideologijos veidas – žmogaus kūnas, sužalotas vardan teorijos, kuri paskelbė, kad gamtos dėsnių nėra.

Marksizmas niekada nebuvo apie laisvę. Niekada nebuvo apie teisingumą. Niekada nebuvo apie engiamųjų išlaisvinimą. Jis buvo apie galią – galią primesti tikrovei tai, ko ji nepriima, galią versti žmones tikėti tuo, ką jų akys neigia, galią reikalauti, kad du plius du būtų penki ne metaforos, o teisine, įstatymų prasme. Genderizmas yra grynoji šios galios išraiška. Ir būtent dėl to jis yra ta riba, kurią peržengus visos kitos kultūrinio marksizmo apraiškos tampa antrinės. Esminė žinia yra apie tai, kad dievais save laikantys aktyvistai mano įgiję galią perkurti realų fizinį pasaulį pagal savo žodį.