Apie keiksmažodžius, keiksmus, prakeikimus, keiksnojimus ir visokio plauko keikūnus, kaip apie atskirą kalbos žanrą, parašyta labai nedaug. O gaila, nes mūsų visuomenėje šis žanras gana gajus, ir ši tema labai aktuali. Kažkodėl pažangioji Tautos visuomenė nebekreipia į tai jokio dėmesio…
Bene daugiausiai apie keikimą, keikimąsi ir keikūnus galima rasti Biblijoje. Šitoje nuostabioje Knygoje apie juos ir jų šeimininkus rašoma daugiau negu keturiasdešimt šešiose vietose, nes šios piktžolės žmogų visiškai užvaldo, pajungdamos jo visų tamsiausias neigiamas emocijas, ir toks žmogus praranda bendrystę su Dievu – Dievo Žodis tokius pasireiškimus smerkia ir liepia šalintis nuo keikūnų.
Pagonių apaštalas Paulius Pirmame laiške korintiečiams 5,11 ragina nebendrauti su broliu (tikinčiuoju) keikūnu, net nevalgyti kartu su tokiu, ir ragina pašalinti jį iš savo tarpo, jeigu tokiam tikinčiajam malonu keiktis.
O Mato 15, 4 „Dievas įsakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną! Kas keiktų tėvą ar motiną, mirtimi temiršta!’“ Tai – įsidėmėtina! Todėl apaštalas Petras mus moko verčiau laiminti nei keikti kitus. 1Pt 3, 9 „neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą. Priešingai: laiminkite žinodami, kad esate tam pašaukti.“
Keisčiausia, kad žmonės įpratę save prakeikinėti kiekvienu, visai nereikšmingu, atveju: įsipjovė į pirštelį, ir ką sako? Prakeikimas! Netyčia numetė šaukštelį, – vėl tas pats žodis: prakeikimas! O ką kalbėti apie keikimąsi, apie nuolatinį keiksmažodžių srautą iš burnos? Jų gausa žmonių lūpose tokia didelė, kaip kalnai bulvių ant lekiančio konvejerio, ypač jaunimo tarpe.
Lingvistai, neurologai, neurolingvistai teigia, kad „keiksmažodis – yra tabu žodis, kuris priimtinomis aplinkybėmis gali būti pavartotas labai stipriai emocijai perteikti“ (Vikipedija. Laisvoji enciklopedija). O Birutė Jasiūnaitė rašo, kad „Keiksmai lietuvių tautosakoje yra trumpų pasakymų žanras – įžeidžiantys žodžiai ir posakiai. Keikimosi pagrindas – visuomenėje galiojančių draudimų (religinių, higieninių, seksualinių ir kitokių) nesilaikymas.“
Stengiasii „užkišti“ savo nedarnios ir skurdžios kalbos skyles
Greičiausiai kiekvienas pasakys, kad keiksmažodis išsprūsta iš lūpų tada, kai ištinka kažkas nemalonaus – žmogus tuo išsikraunąs, ir emocijos grįžtančios į ramią būseną. Tai tarsi gydomoji psichologinė priemonė, leidžianti tokiu būdu susitvarkyti su emocijų pertekliumi.
Keiksmažodžiai, keiksnojimai ir prakeikimai krenta it lavina, ir jų nepaslėpsi, nesuturėsi, nes žmogus visą gyvenimą juos deda į savo kalbos centrą. Dažnai keikūnai keikiasi be jokių emocijų pasireiškimo, tarytum stengdamiesi „užkišti“ savo nedarnios ir skurdžios kalbos skyles. Jie net nepastebi, kad keikiasi.
Jei klausi, kodėl dabar nusikeikė, išpučia akis ir pasipiktinę paprieštarauja, jog jie visai nesikeikę. Teko kalbėtis su knygų vertėju. Abu pastebėjome, kad keiksnojimai, bjaurūs rusiški matiniai keiksmažodžiai mūsų gražią kalbą sulaužo, ir ji pasidaro „armatūrinė“: skylėta, duobėta, negyva, skambanti kaip geležiniai cimbolai, o jos klausant – labai negraži, nes intonacijos ne kylančios, o krentančios žemyn, jau nekalbant apie leksiką, apie keiksmažodžių reikšmę.
Išeitis gelbėti savo gražiąją kalbą yra: šiuo klausimu reikia kovoti ne tik asmeniškai, bet ir valstybiniu mastu – Tautai reikia telktis. Biurai, įstaigos, mokyklos turėtų vieningai paskelbti karą šiai ydai. Jos galėtų pakabinti panašius skelbimus: „Pas mus nesikeikiama“, „Keikūnai nepageidaujami“, „Mūsų biure keikūnų nėra“ ir panašiai. Supratingas viršininkas į darbą niekada nepriims kalbos darkytojų, nes jis žino, kad ji – Tautos gyvastis.
Matau, yra įvairiausių pamąstymų apie tai, nuo kada ir kodėl žmonės keikiasi. Vieni teigia, kad žmonės keikiasi nuo pagonybės laikų (o kada jie prasidėjo?), kiti sako, kad nuo tada, kai žmogus išmoko įsiropšti į medį ir t. t. Skaitome Bibliją ir aiškiai matome, kada į žmogų įėjo nuodėmė, skatinanti daryti pikta. Ogi tada, kai Adomas su Ieva išdavė Dievą Edeno sode valgydami uždrausto vaisiaus.
Pažymėtina, kad Dievas niekada nesikeikia, nes Jis – meilė, Jis – šviesa. Keikiasi velnias, nes jis – melo tėvas, nes jis – tamsa. Šviesa neturi nieko bendro su tamsa. Dėl šios priežasties Dievas nebegalėjo bendrauti su Adomu, nes šis savanoriškai pasirinko velnią savo šeimininku, o ne Tėvą, kuris jį sukūrė savo rankomis.
Kai Dievas išvarė Adomą iš Rojaus dirbti žemę, iš kurios jis buvo paimtas, nemanau, kad jie džiaugsmingai paliko tą nuostabią vietą, šokdami „Bitute pilkoji, iš kur medų nešioji?“, nes ausyse tebeskambėjo Dievo prakeikimas.
Moteriai Dievas tarė: „Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus, ir su skausmu tu gimdysi vaikus. Tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus“. O Adomui Jis tarė: „Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau sakęs: ’Nevalgyk nuo jo’, – prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą gyvenimą. Erškėčius ir usnis ji augins tau, o tu valgysi lauko augalus. Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios buvai paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi.“ (Pradžios 3, 16 – 19) O Dievo planas buvo, kad Adomas gyventų amžinai ir būtų žemės karalius.
Nuo tos akimirkos, kai žmogų užvaldė velnio DNR, žmogaus siela atsiskyrė nuo Dievo, ir stojo pagonybės laikai. Adomo palikuonys neabejotinai pradėjo keiktis, nes jų sielose, kaip ir dabar, nebeliko Dievo šviesos – tik velniška sumaištis, melas, neapykanta, žudymai ir visiška tamsa. Juk pirmas Adomo vaikas Kainas užpuolė savo brolį Abelį ir jį užmušė. Kokios buvo jo emocijos, kai jį užvaldė šėtoniškas žvėriškumas? Įsivaizduoju, kaip jis mosikavo kumščiais, kaip jis griaudėjo piktais žodžiais ir keiksmais iš pavydo broliui, kai Dievas nepriėmė jo žemės vaisių aukos, o Abelio riebiausių pirmagimių auką – priėmė.
Keikiamasi visose tautose ir tautelėse, išskyrus Grenlandijos eskimus – išuitus, kurie savo kalboje neturi nė vieno keiksmažodžio. Sveikintina! Jiems yra baisiausia ir skaudžiausia, jei kas nors pasako: „Tu nemoki dirbti.“
Keikiasi ir keikdavosi žymūs žmonės tokie, kaip Markas Tulijus Ciceronas, Volfgangas Amadėjus Mocartas, Petras 1, Napoleonas Bonapartas ir kiti. Keikiasi seni, keikiasi jauni ir net vaikai, keikiasi išsilavinę ir keikiasi neišsilavinę žmonės.
O mūsų televizijos „bujoja“ keiksmažodžiais, ypač įvairiausi pokalbių šou, kai viešai rodomi primityviausi juokeliai ir žemiausi primatų jausmai – nori išjuokti, iš kitų pasityčioti, bet patys ima ir apsinuogina; net aktoriumi būdamas, save gerbiantis žmogus, neleis iš savęs daryti nešvankaus pajaco.
Tvirtina išmokę rusiškai keiktis iš kalinių
Užuot ugdę tautą ir ją kėlę aukštyn literatūrine, elitine švaria kalba, žiūrovus priverčia išjungti televizorių. Ir gerai, nes taip jie apsisaugo nuo nešvankybių.
Keista, kad apie keiksmažodžius rašę autoriai tvirtina, jog mūsiškiai išmokę rusiškai keiktis iš kalinių (nors yra ir tokių atvejų), tarytum tūkstančiai lietuvių yra sėdėję kalėjime, grįžę ir kitus pamokę keiktis rusiškai. Nepamirškime, kad po rusų caro padu Lietuva išbuvo 120 metų, o po bolševikų padu – daugiau nei 47 metus! Tą jungą ir šiandien savo sąmonėse tebevelkame, o jeigu sąmonėse, tai ir lūpose.
Nepamirškime, kad rusų caro kareivių „kasdieninė duona“ buvo matai. Per tokį ilgą laikotarpį juos „įsodino“ į mūsų pažemintų, išvargintų, fiziškai nuskurdintų žmonių kalbą. Na, o mūsų vyrai turėjo tarnauti sovietų armijoje dvejus arba trejus metus. Kaip manote, ar ten jie meldėsi, skaitė Bibliją, o gal deklamavo lyriškus eilėraščius? Būtent, ten ir išmoko anų laikų jaunoji karta keiktis rusiškai, ir šį „mokslą“ parvežė į Lietuvą, kuris sėkmingai klesti universitetuose, įvairiose įstaigose ir net Seime.
Tad kokie yra keikimosi motyvai? Visų svarbiausias yra parašytas Dievo Žodyje, kad per Adomo nuodėmę „visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės.“ (Rom 3, 23) Bet įtikėję Jėzų Kristų, savo Gelbėtoją, mes nebeprisitaikome prie šio pasaulio, mes keičiamės, atnaujindami savo protą Dievo Žodžiu (Rom 12, 2) Vargu, ar rasime nuoširdų tikintįjį, kurio sieloje neapykanta, o lūpose keiksmai; jis saugo ir kontroliuoja savo jausmus bei emocijas, nes dirba su savo vidiniu žmogumi – savo siela ir gerbia savo Viešpatį. Juk visi gyvename gendančiame pasaulyje; nelaimės, skausmas, įžeidimai lygiai taip pat užklumpa ir tikinčiuosius, bet turėdami Viešpatį širdyje, – atsilaiko ir išlieka ramūs.
O pasaulietiniame gyvenime, kai žmonės yra linkę nešvankiai kalbėti ir žodžiais nemoka reikšti savo jausmų, parodo savo emocinio intelekto trūkumą. Žemaičiai turi net tokį anekdotą: eina įsimylėjėlių porelė, saulėlydis toks gražus, kad už širdies griebia. Vaikinukas sužavėtas, jis nori kažką gražaus pasakyti ir tuo padaryti savo panelei įspūdį, tad galvoje ieško įspūdingiausių žodžių ir, saulėlydžio žavesio apimtas, galiausiai atsidūsta ir sako: „Ak šikti, kap gražę…“
Kitas motyvas yra susijęs su agresija, kai norima įgąsdinti ar kai ginamasi žodžiais. Aišku, tada balso tonas pakilęs iki debesų, net putos drimba iš dantų.
Aplinkos įtaka, kaip teigia Vivienne Morgan (internetas), irgi daro didelį poveikį. „Jeigu visą dieną praleisime žuvies parduotuvėje, smirdėsime žuvimi, nors nė vienos nepalietėme. Jeigu visą dieną būsime kvepalų parduotuvėje, – kvepėsime, nors kvepalais nesikvepinome. Leisime dieną su liežuvautojais, – bematant ir patys pradėsime liežuvauti. Nuolat būsime šalia bambeklių, niurgzlių ir viskuo nepatenkintųjų, – mums pradės rodytis, kad kur tik pasisuksi – vien bėdos, ir net nepastebėsime, kaip dėl bet kokio mažmožio pradėsime dejuoti.
Bet jeigu leisime laiką su dėkingais, rūpestingais, mums atidžiais, mandagiais, linksmais, nepavydžiais ir išsilavinusiais žmonėmis, – jie keis mūsų mąstymą, ir pamažėl judėsime link savo gyvenimo sėkmės viršūnių.
Taip veikia mumyse aplinka, palikdama ne vieną pėdsaką; prie ko ilgiau stovime, tuo patys tampame. Aplinka nebūna neutrali, – ji formuoja mūsų įpročius ir mūsų ateitį: arba mes kylame, arba leidžiamės žemyn. Yra nepaprastai svarbu, ką mes įsileidžiame į savo gyvenimą. Gal ne pro šalį būtų užduoti sau klausimą, kokia mūsų aplinka: ji kvepia ar smirdi, – nes sugeriame viską, kas mus supa.“
Kad šeimos aplinka kvepėtų, protingi išeiviai lietuviai Amerikoje saugodavo savo vaikus nuo angliškų keiksmažodžių, todėl nešvankų pasakymą „Son of a bitch! (Kalės vaikas arba šunsnukis)“ vaikams versdavo „samtis bičių“…
Žmogus nori pasirodyti „kietu“
Apibendrinant, lengva pastebėti vieną taisyklę: jei namuose tėvai keikiasi, jei draugai keikiasi, nuo mažumės vaikas supranta, kad tai stiprybė, nes tėvai ir vyresni draugai yra jo herojai, kuriais norima sekti, – todėl ir jis pradeda keiktis. Supratingi tėvai niekada patys nesikeiks ir neleis savo vaikams draugauti su keikūnais. Kartais būna ir taip, kad tėvas keikiasi, bet sūnui neleidžia…
Na, o dažniausiai pasireiškiantis motyvas keiktis – skurdi kalba. Žmogus nori pasirodyti „kietu“, bet galvoj žinių mažai, gerų įgūdžių taip pat ne kažin kiek, tad reikia „sustiprinti“ savo asmenį keiksmažodžiais ir taip panašėti į kitus keikūnus.
Ta pačia proga verta pažymėti, kad pertarai (nereikalingi, kalbant nuolat kartojamas tas pats žodis) arba pauzių užpildai, tokie, kaip plačiai vartojamas …, „ar ne?“, o dažniausiai tariamas „ane?“, svetimybės pertarai okey, okey, vau, blyn, tipo rodo, kad žmogaus retoriniai įgūdžiai visiškai neišlavinti.
Bet kodėl keikiasi išsilavinę žmonės? Ne per dažniausiai, bet keikiasi. Matyt, dėl to, kad niekada nėra pagalvoję, kaip apgailėtinai jie atrodo iš šalies. Galimas daiktas ir todėl, kad niekada nėra susimąstę apie savo kalbos turinį, ir kuo graži mūsų kalba. Arba niekas niekada nėra jų paprašęs nebevartoti keiksmažodžių. Bet save gerbiantis išsilavinęs žmogus neturėtų sau leisti kitiems dalinti tokių „pagardų“, nes, kiek žinoma, jam labai svarbi asmeninė kultūra, kuri kitus pritraukia arba atstumia.
Džiugu pastebėti, kad lietuviai nėra linkę daug keiktis, matyt, dėl savo ramaus būdo: pasižiūri į nedorėlį, patrauko pečiais ir nueina, tyliai sau tarstelėję: „Tegul…Ką jau padarysi…“
O rusiškais matais keikiamasi todėl, kai kurie rašo, kad jų keiksmažodžiai esą lyg kalbos druska, emociškai stipresni ir spalvingesni, todėl ir psichologinė iškrova esanti ryškesnė bei labiau atpalaiduojanti. Ar tikrai? O kaip pasireiškia tas atsipalaidavimas? Atodūsiu, šypsena, gal gera nuotaika? Ne, nemanau.
Rusiški keiksmažodžiai nėra nei pagardai, nei jokia druska, kaip ir vis dažniau ateinantys angliški keiksmažodžiai. Jie yra keli kajenos pipirų šaukštai, kurių vienu ypu „paragavę“ žmonės lekia šalin nuo keikūno, kaip nuo pašvinkusios žuvies, kad neprisiliestų ar bent nepasmirstų.
Teko girdėti, kad lagaminų nešikai Egipto oro uostuose atostogautojus sutinka rusiškų matinių keiksmažodžių kruša – jie plinta kaip maras. Keisčiausia, kad keikiamasi, net nežinant keiksmažodžių reikšmės, ir tai būdinga mūsų jaunuomenei, kurie net nemoka rusų kalbos! Viskas slypi žodžių vibracijose, tėvų palikime, įpročiuose ir asmens žemos kultūros kloduose.
Kai kurie mano, kad „kieti“ keiksmažodžiai žmogui suteikia pridėtinės vertės, kad tai rodo jo charakterio stiprumą. Nejaugi? Vargu, ar galima keiksmu, prakeiksmu ar keiksmažodžiu ką nors nudžiuginti, prajuokinti ir kito dieną padaryti gražesnę. Jeigu kompanijoje visi keikiasi – visiems bus viskas gerai, bet, jei keikūnas atsidurs žmonių grupėje, kurioje niekas nesikeikia, nusikeikus, jam pačiam norėsis skradžiai žemę prasmegti, nes jį sutiks visų tylūs žvilgsniai, kurie rėkte rėks: iš kur tu toks atsiradai?
Būtina pažymėti, kad tie rusiški keiksmažodžiai, gausiausiai atkeliavę pas mus su carinės Rusijos okupacija, o kiek vėliau su bolševikinės Rusijos okupacija (kaip aukščiau minėjau) yra visai ne tokie, kaip lietuviški palinkėjimai: „Tegul svirplys įlenda į tavo kelnes!“, „Kad tave paraliai!”. Lietuviai net bijo pasakyti „Kad tave paralyžius!“, nes viskas, ko linki kitam, gali sugrįžti ant paties galvos! Pragaištingiausia, kad ir sugrįžta.
O kai plaktuku lietuvis netyčia tarkšteli per nykštį, surinka : “Kad tave, žalia rūta!” Išgirdus tokius sušukimus, pradedama šypsotis, net juoktis, nes įsivaizduojama, kaip žmogus jaučiasi, kai svirplys pradeda šokinėti kelnėse, ir iš kur atsirado ta žalia rūta šalia plaktuko?!
Gediminas Radvilas yra išleidęs knygelę 2004 m. „Lįsk vabalo blauzdon!“, skirtą mokiniams, su daugybe linksmų tradicinių lietuviškų keiksnojimų, nepiktų linkėjimų, šmaikščių atsikirtimų ir blogo elgesio pajuokimų. Keiksnojimus lydi puikios Živilės Šimėnienės iliustracijos. Tai nuostabi pagalba lietuvių kalbos mokytojams, kurie gali pamokas paįvairinti sodresniais posakiais, pamokyti, kaip raiškiai, nepiktai atsikirsti. Pavyzdžiui: „Papūsk dyglei į rankovę!“, „ Jei keiksi, – liežuvis sutins.”, “Keiksmas griūva ant keikėjo.“, „Dėl pikto liežuvio ne vienam dantys išgriuvo.“
Pažymėtina, kad lietuviai neturi jokių keiksmažodžių (tuo labai stebėjosi 16 a. prūsų kilmės mokslininkas Kopernikas), susijusių su lytiniais organais ar sueitimi. Jeigu keikiamasi rupūžėmis, gyvatėmis, velniais, raganomis, žalčiais, tokie padarai mus supa ir jie yra gamtos dalis. Be abejo, gražių jausmų jie mums nesukelia, kaip ir kai kurie labai atgrasūs žmonės, todėl supykę lietuviai juos taip pavadina, sutapatinę su tų padarų išorinėmis ar vidaus savybėmis.
Gaila, bet keiksmažodžių, kaip ir įsisenėjusių ligų, sunku atsikratyti, nes jie jau tapę tvirtu įpročiu, tuo labiau, kad tai savanoriška liga. Bet yra puikių žmonių, kurie ima ir susipranta, nes dėl jų vartojimo yra patekę į keletą nemalonių, savigarbą menkinančių situacijų. Tad ką reikia daryti, kad nustotume keiktis? Visų pirma, reikia suvokti, kad tai blogis, todėl reikia norėti jais atsikratyti ir galbūt prašyti kitų, kad kiekvieną kartą primintų ir pataisytų.
Ateis supratimas, kad gyvenimas gražus
Save apsupkime maloniais, nesikeikiančiais žmonėmis. Mokykimės kalbėti lėtai ir kalbėdami sąmoningai rinkime žodžius, – pamažėl turėtume atprasti.
Įdomiausia, kad buvę keikūnai, mokydamiesi kalbėti be keiksmažodžių, pradeda pastebėti kitus keikiantis, ir tai jiems sukelia pasibjaurėjimą. Imama galvoti: „Kaip galėjau ir aš taip kalbėti?“ Tai požymis, kad pradedama sveikti…
Aišku, nuo stipresnių emocijų niekur nepabėgsime, jos mums reikalingos, bet kodėl nepavadinus kokiu karpiu, skroblu ar jurginu to, kuris mums kažką padarė bloga? Kai poros barasi, tegul vienas kitą koneveikia žuvų ar piktžolių vardais: tu esi plekšnaitė ir dar dilgėlė! O tu esi burokas ir baltasis kopūstas! Vaikučiai pastalėje raitysis iš juoko, o tėvelis ir mamytė irgi pradės kvatoti. Namuose įsiviešpataus juokas, taika ir ramybė. Ateis supratimas, kad gyvenimas gražus, kai sutartinai gyvenama: plekšnė atsidurs keptuvėje, o baltasis kopūstas sriuboje.
VU Filologijos fakulteto docentas Antanas Smetona teigia, kad „visų baisiausi ir vulgariausi žodžiai yra susiję su vyrišku lytiniu organu, moterišku lytiniu organu ir su sueitimi. Dar reikėtų pridėti fiziologines išskyras (šūdas, myžalas ir kt.) Tie visi žodžiai ir yra keikimosi bazė, todėl tuos žodžius reikėtų surašyti į atskirą knygelę ir viešai jų nevartoti.“
Ir kaip nesutiksi su šiuo garsiu kalbininku, nes pasiūlymas vertas didelio Švietimo ir sporto ministerijos dėmesio. Kodėl? Nes keiksmažodžiai klesti ir mokyklose. Kažkada už jų vartojimą buvo griežtai baudžiama, bet šiais neoliberalizmo laikais nebeliko jokių stabdžių: kenčia tie mokiniai, kurie nesikeikia, kenčia mokytojai, o jauni keikūnai, įnešę sumaištį į klasę, viešai pažeminę bendraklasį ar mokytoją, prakeikia savo sveikatą, savo būsimą šeimą ir viso gyvenimo grožį.
Galite susipažinti su jaunuolio smurtingu elgesiu vienoje Lietuvos mokyklų.
Neoliberalai, neokomunistai seimūnai, tokia pati Švietimo ministerija ir vyriausybė tikriausiai nesureagavo, bet nustatė įprastą vaikelio diagnozę: kas čia tokio, matyt, berniukas ne ta koja iš lovos išlipo ir šiandien jam bloga diena. Reikia atsižvelgti, juk paauglystė, siaučia psichinės audros ir maišosi su hormonais. Tokį „tyrimą” galbūt atliko ir jų pasiųstas psichologų tuntas. Mokytojai turį jį suprasti, ar patys niekada nebuvo jauni?
LIETUVOS MOKYTOJAI – tikrai „prestižiniai”, net kiemsargė (su visa pagarba jai), be jokio aukštojo mokslo diplomo, nėra taip puolama nebaudžiamo žiauraus mokinio.
Nejaugi keikūnai gali imti valdžią biuruose, institucijose, mokyklose ir nebūti tramdomi? Banaliausia tai, kad mokytojai neturi jokių įrankių juos sustabdyti. Tad ką daryti šiuo atveju?
Ar nebūtų protinga, kad kalbininkai išleistų tokią kalbininko siūlomą knygelę, o kalbų mokytojai supažindintų mokinius su šios knygelės rusiškais keiksmažodžiais, išaiškintų jų reikšmes ir informuotų, kad mokymo įstaigose bus griežtai draudžiama juos vartoti. Drausminančias priemones turėtų nustatyti ministerija, kad visoje Lietuvoje jos būtų vienodos. Ir tos priemonės negali būti švelnios, kad nevirstų pajuoka mokiniams ir vargu mokytojams.
Jie nėra kaliniai
Pokalbis su viena nuostabia mokytoja paliko daug minčių. Ją visą laiką trikdydavęs vyresnių klasių gimnazistų nuolat kartojamas pasakymas „po liubomu“ (kaip nori, kaip tau būtų patogiau, man tas pats) įvairiose situacijose, nors ugdytiniai nemokėjo rusų kalbos. Vieną dieną ji ryžosi ramiai, bet įtaigiai mokiniams paaiškinti, iš kur šis žargonas yra atėjęs. Iš kalėjimų. Prieš sueitį kalinys klausia, kaip kitas norįs, paprastai atsakoma – po liubomu. Stojo spengianti tyla. Patylėjusi mokytoja priminė, kad jie nėra kaliniai, gimnazija nėra kalėjimas, todėl ji viliasi, kad tokio posakio nei mokytojai, nei bendraklasiai, nei gimnazijos sienos niekada nebegirdės. Taip ir buvo.
Po kelerių metų buvę mokiniai dėkodavo, kad ji yra ne tik mokytoja, savo dalyko puiki žinovė, bet ir ugdytoja. Mokytoju nepasidaroma – mokytoju gimstama.
Galvoje ir širdyje vis matykime išsilavinusius ir mandagius Lietuvos vaikus bei paauglius, kurie toliau kurs ir išlaikys tvirtą valstybę ant savo pečių. Žemo intelekto žmonės, kokie dažniausiai yra keikūnai, valstybės nekurs nei išmintimi, nei protiniais sugebėjimais, nei žiniomis, nes jie save paskyrė gyventi kitaip.
O ši dalis nepaprastai svarbi. Mokslininkai teigia, kad mūsų smegenyse yra atskiras emocinis ar neurologinis centras, nes po insulto ar po smegenų traumos, anot amerikiečių neurolingvistės Dianos Van Lancker, sugebėjimas keiktis išlieka net ir tuomet, kai sugebėjimas kalbėti dingsta. Nenuostabu, nes prieš traumą ar ligą žmogus diena iš dienos „rūpestingai“ pildė tą centrą keiksmažodžiais. Žmogaus, kuris niekada nesikeikdavo, neurologinis centras yra tuščias, todėl jis bus „neįgalus“ į darbą išleisti savo „darbininkus“, nes tokių nebuvo „priėmęs į darbą.“
Tikintieji, net po grėsmingo insulto, be klaidų pagarbiai sukalba maldą Viešpačiui ir vėl pasineria į tylą. Tačiau, kokį įspūdį gydytojui paliks ligonis, kai jam išpyškins eilę rusiškų matinių keiksmažodžių, o norėjo tik padėkoti už išgydymą…Įsijungė ne tas centras?
Gal elkimės atsargiai su tokio centro turiniu, nes medicinoje yra žinomos ligos, anot Dianos Van Lancker, susijusios su keiksmažodžiais, kaip: kaprologija, kaprolalija, kaprografija, kaprofemija ir kiti susirgimai, kuomet sergantis žmogus, nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, nevalingai keikiasi, kalba nepadoriomis temomis ar „puošia“ sienas nepadoriais užrašais. Iš pradžių į tokių žmonių elgseną tik po truputį buvo sėjamos nešvankybės, ir labai gaila, kad tos sėjos niekas laiku nesustabdė. Vėliau į žmogaus „aruodus“ jos pradėjo byrėti su pagreičiu.
Bet nuostabą kelia tai, kad „Mokslo tyrimai per pastaruosius dvidešimt metų įrodė, jog kiekviena mūsų kūno ląstelė klausosi, ką mūsų protas mąsto, ir kad yra neatskiriamas ryšys tarp proto ir kūno. Mūsų žodžiai ir emocijos paveikia kiekvieną biologinę ląstelę. Epigenetikos mokslas teigia, kad aplinka ir emocijos tikrų tikriausiai veikia mūsų genus, t. y., emocijos sugeba keisti genus.
Su kokiomis emocijomis mes gyvename? Ne paslaptis, kad kasdien mus ištinka pykčio priepuoliai, nepaleidžia kaltė, baimė, pavydas, o turėtume gyventi su meile, atleidimu, dėkingumu ir džiaugsmu. Visos neigiamos emocijos, galiausiai virtusios piktais žodžiais, kuria įvairių rūšių ligas. Nervų sistema emocijas perneša į kiekvieną ląstelę, kurios nulemia mūsų sveikatą.“, sako gydytojas Karan Kakkad.
Ir kas nežino, kad keiksmažodžiai, prakeikimai dažniausiai ištariami su tokia stipria ir nemalonia intonacija, kuri ilgą laiką palieka neigiamas emocijas tvyroti darbe ir šeimoje. Keiksmažodžiai ne tik susargdina mūsų kūną, bet užteršia ir dvasią. Mūsų kalbos žodžiai, net intonacija užprogramuoja mūsų gyvenimą, – ką ir kaip kalbame, tą ir turime.
Nėščiosios turėtų tai suprasti ir saugoti savo mintis bei lūpas, kad jos įsčiose augantis kūdikis per anksti nebaigtų keiksmažodžių mokyklos ir, nesulaukęs nė metukų, mamos nepavadintų „kulva“ Juk kalba neatsiranda tik kūdikiui gimus. Taip, kaip įsčiose augdamas formuojasi jo kūnelis, taip nerviniai impulsai ir bangos moduliuoja kalbą kūdikio sąmonėje, jam tebesant motinos įsčiose – vaisius įsčiose įdėmiai klausosi, viską girdi ir, ten būdamas, jau mokosi.
Neabejoju, kad sąžiningesnis keikūnas sutiks, jog keiksmažodžiai jo asmens tikrai nepuošia, kad šie bjaurūs žodžiai neturėtų būti jo kultūros dalis. Apie tai rašoma ir Biblijoje. Mt 15, 18 “O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų.“ Pastaruoju metu vis dažniau galima užtikti straipsnių, kur mokslas įrodo, kad mąstome širdimi!
Palikuonims perduodama susinaikinimo programa
Sunku suprasti, bet kartais spaudoje randame pamąstymų, ar keiktis gerai, ar blogai, tarsi keikimasis jau yra tapęs norma? Galimas daiktas, savo darbą atliko liberalus mąstymas: ką noriu tą darau, kaip noriu, taip kalbu, ir nėra nė vieno, kuris man drįstų nurodinėti, kaip man kalbėti…
Tokiam mąstymui paneigti turiu ypatingą žinią: „Mokslininkai vienareikšmiškai atsako – keiktis yra blogai! Nes keiksmažodžiai žmogaus genuose „sproginėja“, kitaip sakant, jie juos sprogdina, dėl ko vyksta mutacijos, privedančios prie išsigimimo. Jei žmogus nuolat keikiasi, jo chromosomos plyšta, lankstosi, o genai keičiasi vietomis, todėl DNR pradeda kurti programas, priešingas natūralioms, ir žmogaus palikuonims perduodama susinaikinimo programa. Mokslininkai bandymais užfiksavo, kad keiksmažodžiai sukelia mutageninį efektą tolygų tokiam, kokį sukelia tūkstančio rentgenų radioaktyvus spinduliavimas! Mutageninis efektas nepriklauso nuo žodžio jėgos: žodžiai gali būti tariami garsiai, pašnibždomis ar net mintyse. Tuo remdamiesi mokslininkai daro išvadą, kad tam tikri žodžiai daro informacinį poveikį mūsų DNR.
Naujas „bangų genetikos“ mokslas, kurio autorius yra Petras Petrovičius Goriajevas, liudija apie tai, kad genas – ne tik ląstelė. Prieita prie stulbinančios išvados: DNR priima žmogaus kalbą. Atrodo, kad jos „ausys“ tik tam ir pritaikytos, kad gaudytų garso svyravimus.
A. S. Puškinas savo žmonai rašė: „Neteršk savo sielos skaitydama prancūzų romanus.“ Šypsotės? O be reikalo. Mat paveldimumo molekulės pagauna ir akustinę, ir šviesos informaciją: tylus skaitymas pasiekia ląstelių branduolius elektromagnetiniais kanalais. Vienas tekstas gydo paveldimumą, o kitas traumuoja.
Maldos žodžiai pažadina rezervinius genetinio aparato sugebėjimus, todėl nėra ko stebėtis, kad laiminimo malda gali išgydyti kūną. O prakeikimas, keiksmai, keiksmažodžiai griauna bangų programas; tai reiškia, kad griauna normalų organizmo vystymąsi.
Palieka bangų genetinėje programoje
P. P. Goriajevas mano, kad žodžių ar minčių formų pagalba žmogus kuria savo genetinį aparatą, todėl vaikas, iš tėvų gavęs tam tikrą neigiamą programą, pradeda blogai mokytis, keiktis, susidraugauja su tokiais pat keikūnais, ir taip jis pradeda griauti tiek socialinę, tiek ir psichologinę savo aplinką, perduodamas tuos „turtus“ kitai kartai, kuri tą patį paveldą perduos paskui ją einančiai kartai.
Taigi genetiniam aparatui visai ne vis tiek, apie ką mes mąstome, kaip mąstome, kaip kalbame, kokias knygas skaitome ar kokius filmus žiūrime: mūsų DNR neatsirenka, ar mes bendraujame su gyvu žmogumi, ar su televizijos serialo herojumi. Viskas palieka įspaudą bangų genome, t. y., bangų genetinėje programoje, kuri vienaip ar kitaip keičia paveldimumą ir kiekvienos ląstelės programą. Tad žodis gali sukelti vėžį, o maldos žodis gali išgydyti žmogų.“, rašoma žurnale „Selskaja novj“ Nr. 4 p. 49, 1998 m. straipsnyje „Nežudykit keiksmais chromosomų.“
Be abejo, šių dienų mokslas yra atskleidęs dar daugiau paslapčių, kaip mūsų siela reaguoja, kai keikiamasi, bet mąstančiam užteks ir tiek, ką parašiau.
Jau vien mintis, kad kiekvienas parazitas, bacila, virusas turi savo DNR, kad bitės ir skruzdės daug išmintingiau už žmones kuria bendruomeninį gyvenimą, mus verčia iš koto ir primena, kad esame Dievo labai skrupulingai sukurti, kad mumyse ilsisi Jo kūrybinė mintis, kad Dievo širdis trokšta mus matyti tokius, kokius sukūrė – švarius siela ir Dievui nešančius garbę, todėl negalime sau leisti tapti keiksmažodžių srutų statine, kitaip mūsų gyvenimas bus duobėtas, ir atgrasus kitiems…
„Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų, bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir kas suteikia malonę klausytojams.“ (Ef. 4, 29)
Alina Laučienė – ilgametė anglų kalbos mokytoja, aktyvi visuomenininkė, publicistė, Tautos forumo narė, nuosekliai ginanti lietuvių kalbos konstitucinį statusą, tautinę tapatybę, lietuvių kultūrą ir Lietuvos valstybingumą, viešojoje erdvėje kelianti valstybinės kalbos vartojimo, tautinės savimonės bei kitataučių integracijos klausimus ir plačiai išgarsėjusi po teismo proceso dėl savo publicistinių pasisakymų, kuriame buvo išteisinta.
