Vėliava yra ypatingas valstybės ženklas, tautos kultūrinio identiteto dalis. Apie trispalvę telkėmės visuomet, kai mūsų valstybei iškildavo pavojus, kai reikėjo aukotis kovose dėl nepriklausomybės.
Su trispalve kūrėme Sąjūdį, su ja stovėjome per Sausio įvykius. Vėliava mums reiškia laisvę. Ir ne tik. Pasaulinio garso kalbininkas A. J. Greimas sieja žodį „vėliava“ su „vėlių būriu, vėlių visuma“. Todėl ji iš praeities kovų teikia mums drąsos ir jėgų ateičiai.
Lietuvos trispalvė oficialiai pradėta naudoti 1918 m. balandžio 25 d., kai Lietuvos Taryba vienbalsiai patvirtino Jono Basanavičiaus, Antano Žmuidzinavičiaus ir Tado Daugirdo pateiktą vėliavos projektą. Sovietų okupacijos metu ji buvo uždrausta.
Apie mūsų vėliavą sukurta daug eilėraščių ir dainų. Prisiminkim Vytės Nemunėlio (Bernardas Brazdžionis) – „Mano Vytis ir trispalvė“.
… Geltona, žalia ir raudona
Vėjeliui pučiant mirguliuos.
Viena primins rugelio duoną,
Kita kaip sodai mūs žaliuos.
O ta trečioji tartum kraujas,
Vis neramins ilgai manęs,
Kol švies tėvynei rytas naujas,
Kol Vytis laisvę jai parneš.
Turime nuostatą apie mūsų trispalvę Konstitucijoje. Yra Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas. Turime net ir vėliavai skirtą atmintiną dieną – sausio 1 dieną. Gerbti vėliavą mus įpareigoja įstatymas. Ji turi būti tvarkinga, jai turi būti skiriama pati garbingiausia vieta ir turi atitikti kitus jos naudojimo pagrindus.
Dar geriau, kai trispalvė gerbiama ne dėl įstatymo raidės, o su pagarbos, pasididžiavimo ir meilės savo valstybės simboliui jausmu. Kaip ir kitiems pamatiniams valstybės dalykams – valstybinei kalbai, herbui, himnui.
Čia pavyzdį turėtų rodyti sostinė. Deja, to nėra.
Valstybinė vėliava grįžtančių namo vilniečių ir į miestą įvažiuojančių sostinės svečių nepasitinka. Keistai atrodo ir ant Vilniaus santuokų rūmų styrantis tuščias vėliavos laikiklis. Juk čia jaunavedžiai valstybės vardu skelbiami vyru ir žmona. Manau, kad plevėsuojanti trispalvė prie įėjimo į šiuos rūmus suteiktų daugiau prasmės, daugiau pasididžiavimo savo valstybe. Daugiau pagarbos šeimai, nes būtent ji yra mūsų visuomenės ir valstybės pagrindas.
Nepagarbos valstybės vėliavai ženklų sostinėje yra ir daugiau. Antai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Užsienio ryšių ir turizmo (!) skyriaus žurnale „Neakivaizdinis Vilnius“ (70 psl.) trispalvei vietos taip pat nerasta. O juk šis leidinio numeris, išleistas 2022 m. pabaigoje, buvo skirtas Vilniaus 700 metų jubiliejaus pasitikimui.
Beje, leidinyje nėra įrašo, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. „Nors jaunas, tikra Europos sostinė“, – rašoma leidinyje. Skamba ambicingai, bet leidinio viršelis kažkodėl yra raudonos ir baltos spalvos.
Buvo laikai, kai sostinės Nepriklausomybės aikštėje susirinkusiems minėti Sausio įvykius buvo dalinamos trispalvės vėliavėlės. Dabar jau to nėra. Buvau aktyvus Sąjūdžio dalyvis ir puikiai prisimenu, kad tuo metu mus supo trispalvės. Kur dingo laisvės, patriotizmo ir pagarbos valstybei simbolis?
Visuomenę ypač šokiravo 2023 metais konservatorių frakcijos atstovo pateiktas pasiūlymas Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo pakeitimo projektui. Jis pasiūlė iš viso atsisakyti gyventojams įsipareigojimo prie gyvenamųjų pastatų kelti vėliavas per valstybines šventes. Už pasiūlymą balsavo 15 net keturių frakcijų atstovų, susilaikė 29 Seimo nariai. Ar eidami į nepriklausomybę galėjome įsivaizduoti, kad jau po trijų dešimtmečių bemaž trečdalis tautos atstovų šitaip ignoruos tautinę vėliavą ir bandys atsisakyti valstybės tapatumo simbolikos?
Pasaulyje yra daug valstybių, kuriose apstu sektinų pavyzdžių. Jose vėliavos jau tapusios neatskiriama kasdieninio gyvenimo dalimi. Pagal vėliavų matomumą kasdienybėje, JAV yra nenuginčijama lyderė. Žvaigždėtos vėliavos plazda prie privačių namų, automobilių aikštelėse, prekybos centruose, ant drabužių ir maisto bei kitų prekių pakuočių. Amerikiečiams vėliava – laisvė, patriotizmas, pagarba kariams. Daugelis gyventojų vėliavą laiko iškeltą ištisus metus.
Europoje didžiausią meilę savo vėliavai rodo Danija. Danams tai ne tik patriotizmo, bet ir šilumos, šventės simbolis. Vėliavėlėmis puošiami šventiniai tortai, eglutės, jos naudojamos savaitgalio pusryčių ir kitomis šeimos susibūrimo progomis. Labai populiarios siauros, ilgos vėliavų juostos (vimpelai), kurios privačiuose kiemuose plevėsuoja kasdien.
Panašiai kaip ir Danijoje, taip ir Norvegijoje bei Švedijoje vėliava taip pat yra jaukumo simbolis. Norvegai ir švedai masiškai kelia vėliavas prie savo namų ir vasarnamių. Kai šeimininkai yra namuose, paprastai pamatysite ir vėliavos juostą.
Gausybę vėliavų galima pamatyti ir Turkijoje. Vėliava kabo ant tiltų, daugiaaukščių pastatų, mažų parduotuvėlių ir gyvenamųjų namų. Ji keliama ne tik per oficialias šventes, bet ir per vestuves, išlydint jaunuolius į kariuomenę ir kitomis progomis.
Tailande valstybės vėliava kabo bemaž ant kas antro pastato ar gatvės stulpo. Kiekvieną dieną 8 val. ryte vėliava iškilmingai pakeliama viešose vietose, mokyklose, o 18 val. nuleidžiama.
Šveicarijoje vėliava yra tapusi stipriu kokybės ir prestižo ženklu. Šveicarai savo vėliava puošia sodybas, kalnų namelius, sūrio ir kitų produktų pakuotes, peilius, laikrodžius… Gyventojams tai sukelia pasididžiavimą savo vietine bendruomene, savo valstybe.
Latviai didžiuojasi turėdami vieną iš seniausių šiuo metu naudojamų vėliavų pasaulyje. Ji paminėta Livonijos kronikoje, kuri datuojama 1279 metais. Legenda byloja, kad kovoje sužeistas latgalių genties karo vadas buvo įvyniotas į baltą audeklą, kuris permirko jo krauju. Jo bendražygiai pakėlė šį audeklą kaip savo vėliavą, ir ji įkvėpė karius narsiai kautis iki pergalės.
Kuldygoje (Latvijos „Venecijoje“) teko lankytis miesto šventės metu. Labai nustebino begalinė jūra Latvijos vėliavų. Tikras pasigėrėjimas. Gaila, nieko panašaus neteko matyti Lietuvoje.
Tiesa, vis daugiau mūsų aplinkoje galime matyti valstybės istorinę (herbinę) vėliavą, nors gyvename Antrosios Lietuvos Respublikos laikais. Šio meto vėliava – trispalvė. Turėtume atminti, kad dabartis yra viskas, ką iš tiesų turime. Jeigu jos nevertiname, tai rizikuojame ateitimi.
Kaip būtų gražu ir prasminga susigrąžinti vis dar sielvartaujančią trispalvę į mūsų kasdienybę. Į darželius, mokyklas, įstaigas ir organizacijas, viešąsias erdves, į mūsų namus ir sodybas… Bet pirmiausia – į mūsų širdis.
Romaldas Abugelis yra Lietuvos žmogaus teisių asociacijos narys.
Publikuojama su autoriaus leidimu.
Sunku savą vėliavą vertinti bešališkai, bet jei pamėginti, tai vėliava ne kokia. Vėliava turi būti lengvai įsidėmima ir atpažįstama, o jeigu tokia nėra – tai „techninis” vėliavos trūkumas. Ne tik mes, bet kitų tautų atstovai turi lengvai įsidėmėti ir atpažinti. Deja, mūsų trispalvė skęsta kitų trispalvių jūroje, pačios spalvos irgi greičiau afrikinės, karibiškos…Latvių vėliava tikrai verta pagyrimo
Vos buvo atgauta valstybė, kaip prasidėjo komunistų kurstomas nusivylimas Lietuva . Mes, lietuviai, patriotai, ne tokios Lietuvos tikėjomės. Ir kas buvo labiau nusivylęs realia pokomunistine Lietuva,, tokia pat kaip kitos SSSR respublikos, tas buvo ir didesnis Lietuvos patriotas. Vėliavos nekėlimas tapo tokio patriotizmo ženklu. Landsbergis – nusivylimo kaltininku…Taip ir gyvename.