Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Radikalusis feminizmas: nuo lygiateisiškumo prie vienodumo ir lyčių karo

XV dalis. Ankstesnės dalys čia.

Lygiateisiškumas sumaišytas su vienodumu

Feministinių judėjimų raidoje yra viena esminė aplinkybė, kuri dažnai praslysta pro akis. O juk problema ta, kad radikalusis feminizmas sumaišė lygiateisiškumą su vienodumu. Lygiateisiškumas reiškia, kad tiek vyras, tiek ir moteris turi žmogaus orumą, teisinę apsaugą, teisę į nuosavybę, išsilavinimą, tokį patį atlygį už tokį patį darbą, apsaugą nuo smurto bei išnaudojimo ir pan. Dėl šitų dalykų Vakarų visuomenėse jau seniai nėra jokių abejonių.

Bet atsiranda vis naujų iššūkių, kadangi radikalusis feminizmas propaguoja ne lyčių lygiateisiškumą, o lyčių suvienodinimą. O tai reiškia visai ką kita: neva vyras ir moteris yra asmenys, kurių kūnas, prigimtis, motinystė, tėvystė, šeimos pašaukimas, psichologija ir gyvenimo ritmas neturi ir negali būti skirtingi. Pirmasis principas gina teisingumą. Antrasis principas griauna tikrovę, nes verčia moterį matuoti save pagal vyrišką modelį.

Šeima paversta kovos lauku

Tokiu būdu feminizmas iš kovos už moterų teises virto keliu, kuriuo marksistinė „engėjų“ ir „engiamųjų“ konflikto logika įterpta į pačią šeimos sampratą. Klasikinis marksizmas aiškino istoriją kaip klasių kovą: proletariatas prieš buržuaziją – engiamasis prieš engėją. Radikalusis feminizmas šeimoje padarė tą patį, ką klasikinis marksizmas darė fabrike: vyrą pavertė „engėju“, moterį – „engiamąja“, santuoką – „prievartos mechanizmu“, motinystę – „socialiniu vaidmeniu“, o šeimos namus – „patriarchato aparatu“. Šita schema mokė į šeimą žiūrėti kaip į kovos lauką. Tuo tarpu tradicinė šeima gyvena pasitikėjimu, pareiga ir ištikimybe. Tačiau marksistinė revoliucija gyvena įtarimu, pavydu ir griovimu. Revoliucija, įžengusi į namus, žmogaus neišlaisvina – ji atima iš jo paskutinę saugią priebėgą.

Šios feminizmo krypties teorinės šaknys aiškiai matomos jau Friedricho Engelso veikale „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“ („The Origin of the Family, Private Property and the State“). Engelsas šeimą įtraukė į platesnę marksistinę nuosavybės, paveldėjimo ir priespaudos schemą. Jis nepaliko vietos dviprasmybėms: klasių priešprieša, jo žodžiais, sutampa su vyro ir moters priešprieša monogaminėje santuokoje. Šeima įvardijama kaip kovos laukas, o meilės, tėvystės ir motinystės kalba pakeičiama kovos ir galios žodynu. Engelsui santuoka jau nebėra dviejų žmonių sąjunga prieš Dievą ir bendruomenę. Ji yra priespaudos institutas, kurį reikia sugriauti kaip ir bet kurią kitą klasinę struktūrą.

Teorija pritaikyta praktiškai

Leninas šią teoriją Rusijoje pavertė praktika. Po 1917 m. perversmo bolševikai vykdė radikalią moters, santuokos ir šeimos perdirbimo programą. 1918 metų Sovietų Rusijos šeimos kodeksas panaikino bažnytinės santuokos teisinę galią. Socialinės apsaugos liaudies komisarė ir pagrindinė sovietinės moters „išlaisvinimo“ teoretikė Aleksandra Kolontaj 1920 metų tekste „Komunizmas ir šeima“ („Communism and the Family“) rašė, kad moteris turi pratintis ieškoti atramos ne pas konkretų vyrą, o kolektyve ir visuomenėje. Štai ir visa bolševikinio „išlaisvinimo“ esmė: moteris atsiejama nuo vyro, šeimos ir bažnytinės santuokos tam, kad būtų pririšta prie kolektyvo, partijos ir valstybės. Tai buvo moters perkėlimas į komunistinės valstybės kontroliuojamą socialinį mechanizmą. Bolševikai skelbė „naujosios moters“ ir laisvos meilės ideologiją, o tradicinę šeimą laikė buržuazijos liekana, kurią revoliucija privalo pakeisti kolektyvu ir valstybe. Charakteringa, kad 1936 metais Stalinas didžiąją šio eksperimento dalį atšaukė: šeima oficialiai vėl paskelbta valstybės atrama. Net stalininė tironija per maždaug penkiolika metų pamatė pasekmes ir suprato, kad šeimos griovimas kerta ne tik per nekenčiamą „buržuaziją“, bet ir per pačią valstybę, kokia santvarka toje valstybėje bebūtų.

Moteriškumas paskelbtas „engėjų“ primesta socialine konstrukcija

Vakarų antroji feminizmo banga nekalbėjo taip tiesmukai kaip Lenino bolševikai, bet kryptis buvo panaši: šeima įtartina, vyras įtartinas, motinystė pavergianti, namai žeminantys, santuoka reikalaujanti išardymo arba bent jau nuolatinės kontrolės. Garsioji prancūzų filosofė Simone de Beauvoir modernaus feminizmo biblija tapusiame veikale „Antroji lytis“ („The Second Sex“) paskelbė, kad moterimi nebūnama iš prigimties, o ja tik tampama – taigi moteriškumas esą yra ne prigimtis, o „engėjų“ primesta socialinė konstrukcija. Verta žinoti, ir tokia pati Beauvoir. Jos ilgametis meilužis ir sugyventinis buvo garsus prancūzų egzistencializmo filosofas Jeanas Paulis Sartre, su kuriuo ją siejo laisvas sekso ryšys be santuokos ir be ištikimybės. Būdama mokytoja, Beauvoir viliojo savo mokines ir siuntė jas Sartrui į lovą. 1943 metais už ryšį su nepilnamete mokine jai netgi uždrausta dėstyti. Tokia buvo moterų išlaisvinimo pranašė: viešai gynė moters orumą, o pati viliojo jaunas, socialiai pažeidžiamas mergaites ir guldė jas savo meilužiui į lovą.

Radikaliojo feminizmo teoretikė Shulamith Firestone 1970 m. knygoje „Lyties dialektika“ („The Dialectic of Sex“) šią mintį nuvedė iki galo ir pareiškė, kad pati moters biologija, nėštumas ir gimdymas, yra priespaudos šaltinis, kurį reikia įveikti technologijomis, t. y. dirbtiniu apvaisinimu ir nėštumu bei gimdymu laboratoriniuose įrenginiuose. Kartu ji reikalavo sugriauti biologinę šeimą ir vaikų auginimą perduoti kolektyvui, o galutinis tikslas, jos žodžiais, yra tai, kad skirtumas tarp vyro ir moters išvis nustotų turėti bet kokią reikšmę.

Karas su žmogaus prigimtimi

Iš filosofinės hipotezės netrukus buvo pereita prie atviro karo su pačia žmogaus prigimtimi. Taip kalbos apie lygiateisiškumą virto vienodumo reikalavimu. Moteriai buvo pasakyta: tavo vertė matuojama tuo, kiek sėkmingai perimi vyrišką gyvenimo modelį: kuo labiau tampi vyru, tuo esi vertingesnė. Tai buvo viena didžiausių progresyvizmo apgavysčių. Moteris buvo raginama ne įprasminti ir išskleisti save kaip moterį, o įrodyti, kad moteris gali gyventi kaip vyras, dirbti kaip vyras, konkuruoti kaip vyras, seksualiai ir socialiai elgtis kaip vyras, netgi rengtis ir atrodyti turi kaip vyras.

Tačiau žmogaus prigimtis nėra universiteto auditorijos lenta, nuo kurios galima be pasekmių drėgna kempine nutrinti tūkstantmečių patirtį. Vyras ir moteris nėra vienodi. Jie lygūs orumu ir teisėmis, bet skirtingi prigimtimi. Šeimos jėga visada kilo ne iš dviejų vienodų dalių sudėties, o iš papildomumo. Vyras ir moteris, tėvas ir motina į šeimą atneša ne tą patį, o skirtingus dalykus: vienas – apsaugą, atsakomybę ir tvirtumą, kita – globą, šilumą ir gyvybės puoselėjimą. Vienas kitą jie ne varžo, o papildo. Ko stinga vienam, tą duoda kitas, ir būtent iš šitų skirtingumų susideda darni visuma, kurios atskirai nepajėgia sukurti nė vienas. Bet jei papildomumas pavadinamas priespauda, šeima ne sustiprėja, o pradeda byrėti. Ten, kur turėjo būti pasitikėjimas, atsiranda įtarumas. Ten, kur turėjo būti bendras pašaukimas, atsiranda kova dėl galios. Ten, kur vyras ir moteris turėjo stovėti vienas šalia kito, jie pastatomi vienas prieš kitą. Ir tada prasideda ne laisvė, o vienišų, pavargusių, įtarumu apsinuodijusių žmonių tarpusavio kova.

Suvienodinimas neatneša laimės

Statistika radikaliajam feminizmui labai nepalanki. Jeigu moterų suvienodinimo su vyrais pažadas būtų buvęs tiesus kelias į moterų laimę, turėtume matyti aiškią kreivę: daugiau vyriško elgesio – daugiau laimės. Tačiau taip nėra. Tai pažymi netgi „progresyviųjų“ akademinių sluoksnių atstovai. Pavyzdžiui, Betsey Stevenson, buvusi prezidento Obamos ekonomikos patarėja, ekonomikos ir viešosios politikos profesorė Mičigano universitete ir Justinas Wolfersas, „New York Times“ apžvalgininkas, ekonomikos ir viešosios politikos profesorius Mičigano universitete savo tyrime „Mažėjančios moterų laimės paradoksas“ („The Paradox of Declining Female Happiness“) parodė, kad nuo 1970-ųjų moterų laimė JAV smuko – tiek absoliučiai, tiek lyginant su vyrais. Anuomet moterys paprastai sakydavo esančios laimingesnės už vyrus, o vėliau šis skirtumas sunyko ir ėmė krypti į vyrų pusę. Autoriai svarstė esminę šio reiškinio priežastį: kai moteriai pasakoma, kad ji privalo turėti viską – karjerą, vaikus, šeimos šilumą, savirealizaciją, finansinę nepriklausomybę ir vidinę ramybę vienu metu, – kiekvienas realaus gyvenimo iššūkis ima atrodyti kaip asmeninis pralaimėjimas. Reikalaujama net to, kas vienu metu neįmanoma: turėti stiprų vyrą ir kartu pačiai vadovauti šeimoje. Tarp to, kas pažadėta, ir to, ką realiai gali duoti gyvenimas, atsivėrė bedugnė. Į ją ir krito moterų laimė.

Naujesni tyrimai šį vaizdą tik patvirtina. Ekonomikos profesoriai David Blanchflower ir Alex Bryson 2024 metų darbe apie moterų laimės paradoksą parodo, kad moterys pagal daugelį neigiamos savijautos rodiklių atrodo blogiau už vyrus: nerimo, depresijos, baimės, liūdesio, vienatvės, pykčio, prastos psichikos sveikatos ir neramaus miego matavimuose. Tai reiškia, kad feministinis išlaisvinimo projektas nedavė žadėto rezultato. „Pažanga“, kuri atima namų šilumą, šeimos bendrystę, prigimtinį pašaukimą ir naujos gyvybės atėjimo prasmę, nėra pažanga. Tai tik akinančiai spindinti tuštuma.

Psichikos sveikatos skaičiai kalba dar tiesiau. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai (Centers for Disease Control and Prevention – CDC) nurodo, kad 2023 metų duomenimis, receptinius vaistus nuo depresijos vartojo 15,3 procento moterų ir 7,4 procento vyrų. CDC depresijos paplitimo duomenyse 2021–2023 metų laikotarpiu moterų ir merginų rodiklis siekė 16,0 procento, vyrų ir berniukų – 10,1 procento, o tarp 12–19 metų paauglių merginų depresijos paplitimas buvo 26,5 procento, berniukų – 12,2 procento. 2023 metų CDC jaunimo rizikos elgsenos tyrimas rodo, kad 53 procentai merginų jautė nuolatinį liūdesį arba beviltiškumą, o apie savižudybę rimtai svarstė 27 procentai merginų.

Lytys tarsi apsikeitė vietomis

O tuo pat metu feminizmo rodikliai ženkliai augo. JAV Darbo statistikos biuro duomenimis, 1950 m. darbo rinkoje dalyvavo vos 33,9 procento moterų, o 1990 m. – jau 57,5 procento. Darbingiausio amžiaus moterų (nuo 25 iki 54 metų) dalyvavimas darbo rinkoje šoktelėjo nuo 35 procentų po karo iki 77,4 procento 2023 m. Vyrų kreivė tuo pačiu metu krito: tos pačios amžiaus grupės vyrų dalyvavimas darbo rinkoje smuko nuo beveik 97 procentų šeštajame dešimtmetyje iki maždaug 89 procentų šiandien. Per vieną žmogaus gyvenimą lytys tarsi apsikeitė vietomis – moterys masiškai ėjo į darbo rinką, vyrai iš jos po truputį traukėsi.

Švietime moterys taip pat ne tik pasivijo vyrus, bet daug kur juos aplenkė. 2021–2022 metais moterims teko 59 procentai bakalauro laipsnių. Vadinasi, čia nėra vietos pasakojimui apie „nepakankamą pažangą“. Priešingai: pagrindiniai feministiniai instituciniai tikslai iš esmės buvo pasiekti. Moterys atėjo į universitetus, į darbo rinką, į profesijas, į viešąjį gyvenimą. Bet pažadėta laimė neatėjo. Laimės nepavyko išgauti nei diplomu, nei karjeros laiptais, nei viengungystės su kate romantika, nei pažinčių programėle, nei valandomis, praleistomis psichoterapeuto kabinete.

Neaiški gyvenimo prasmė

Feminizmas nurodė moteriai šimtus kelių, bet atėmė žemėlapį: daug pasirinkimų, bet jokio atsakymo, kuris iš tų kelių veda link moters gyvenimo prasmės. Radikalusis feminizmas pasakė, kad tradicinė šeima yra moters narvas, bet nutylėjo, kas pakeis namų prasmę. Pasakė, kad vyras yra ne moters atrama, o jos engėjas, bet nepaaiškino, kodėl valstybės biurokratas moteriai būtų geresnis pasirinkimas. Pasakė, kad motinystė reiškia moters išnaudojimą, bet neužsiminė, kad be vaikų, be šeimos ir be ilgalaikės pareigos žmogaus gyvenimas gali tapti tiesiog beprasmiu malonumų siekiu. Karjera buvo įsiūlyta, kaip kelias į išsilaisvinimą. Bet karjera nesušildys namų ir neatstos ištikimo žmogaus. Darbdaviui moteris yra darbo jėga, ne dukra, ne žmona ir ne motina, iš darbo rinkos namų šilumos parsinešti negalima.

Ilgalaikis santuokos nykimas

Duomenys apie šeimą ypač iškalbingi. 2022 metų Bendrojo socialinio tyrimo („General Social Survey“) analizė rodo, kad tarp 18–55 metų ištekėjusių moterų, turinčių vaikų, 40 procentų nurodė esančios „labai laimingos“, palyginti su 25 procentais ištekėjusių bevaikių moterų ir 22 procentais netekėjusių bevaikių moterų. „Pew“ tyrimų centras rodo ilgalaikį santuokos nykimą: 2021 metais ketvirtadalis keturiasdešimtmečių JAV niekada nebuvo vedę ar ištekėjusios, kai 1980 metais tokių buvo tik 6 procentai. Tai nereiškia, kad kiekviena santuoka yra laiminga, o kiekvienas vienišas žmogus nelaimingas. Bet tai reiškia, kad feministinis šeimos nuvertinimas vyko tuo pačiu metu, kai augo vienatvės ir psichologinės įtampos rodikliai. Šeimoje gyventi gali būti sunku, tačiau jos netektis dažnai būna dar sunkesnė.

Feminizmo ir seksualinių paslaugų rinkos sąjunga

Gana įdomus yra požiūris, išdėstytas britų žurnalistės Louise Perry knygoje „Byla prieš seksualinę revoliuciją“ („The Case Against the Sexual Revolution“). Ji pati dirbo pagalbos prievartos aukoms centre. Būtent tas darbas su išprievartautomis moterimis pakeitė jos požiūrį. Perry teigia, kad seksualinė revoliucija ne tiek išlaisvino moteris, kiek palengvino vyrams prieigą prie sekso be atsakomybės. Ji kritikuoja naująją seksualinę dogmą – įsitikinimą, kad sekse nebelieka jokių ribų, jokios gėdos ir jokio draudimo, kad „bet kas yra galima“. Tariama laisvė moteriai parduoda pavojingą melą: elkis kaip vyras, nesidrovėk, neprisirišk, nesitikėk ilgalaikės atsakomybės, o jei skauda – vadinasi, dar nepakankamai išsilaisvinai. Tai feminizmo ir seksualinių paslaugų rinkos sąjunga. Ji ne apsaugo moterį, o atiduoda ją į šiurkščią, vartotojišką, vyrams patogią rinką, kurioje moters kūnas tampa preke, o širdies skausmą po sandorio paliekama tvarkytis pačiai.

Britų rašytojos, save vadinančios „reakcine feministe“ Mary Harrington knyga „Feminizmas prieš pažangą“ („Feminism Against Progress“) prideda kitą sluoksnį – technologinį. Ji teigia, kad modernus tikėjimas pažanga ima tarnauti ne visoms moterims, o tik siauram elitui. Biotechnologijos, dirbtinis apvaisinimas, reprodukcinių galimybių pirkimas ir kūno ribų neigimas leidžia kalbėti apie „laisvę“, bet kartu vis lengviau paverčia moters kūną, vaisingumą ir artumą komercine preke. Tai labai svarbu, nes feminizmas pradėjo nuo teiginio, jog moters negalima laikyti daiktu, preke. Tačiau kraštutinėje technologinėje fazėje feminizmas pats prisideda prie moters kūno suprekinimo. Kai nėštumas, kiaušialąstės, gimda tampa parduodamomis prekėmis ir paslaugomis, „išlaisvinimas“ virsta dar viena preke.

Feminizmas ištrina moterį ir kenkia vyrams

Filosofijos daktarė Carrie Gress knygoje „Moters pabaiga“ („The End of Woman“) šią mintį suformuluoja dar tiesiau: feminizmas moterų neįgalina, jis jas ištrina. Jos teigimu, penkiasdešimt radikalaus feminizmo metų įtvirtino vyrišką gyvenimo sferą kaip normą visiems ir nuvertino moteriškas dorybes, stiprybes bei pašaukimą. Tai yra labai svarbus dalykas. Feminizmas skelbė kovojąs su „vyriško pasaulio“ dominavimu, „patriarchatu“, bet iš tikrųjų pasakė moteriai, kad vertinga yra tai, kas tradiciškai laikyta tuo „vyrišku pasauliu“: karjera, konkurencija, statusas, viešoji galia, ekonominis svoris. O tai, kas tradiciškai laikyta moteriška – motinystė, namai, šeimos vidinė tvarka, kantrybė, švelnumas, gyvybės puoselėjimas – buvo pažeminta kaip menkesnė, beveik gėdinga sfera. Tai ne moters išaukštinimas. Tai moters matavimas vyro matu.

Filosofijos profesorės, Amerikos verslo instituto („American Enterprise Institute“ – AEI) tyrėjos Christinos Hoff Sommers knyga „Karas prieš berniukus“ („The War Against Boys“) parodo dar kitą feministinio eksperimento pusę. Radikalusis feminizmas pakenkė ne tik moterims. Jis pakenkė ir vyrams. Sommers ginčija naratyvą, kad mokyklose vyko, esą, vien tik „mergaičių krizė“, ir teigia, kad daugelis mokyklų berniukus baudė arba menkino už patį jų berniukiškumą: judrumą, riziką, varžymąsi, tiesmukumą, fizinę energiją, poreikį turėti tvirtą vyrišką pavyzdį. Kai mokykla berniuką traktuoja kaip būsimą „engėją“ ir jau iš anksto jį slopina, tai vėliau visuomenė be reikalo pati stebisi, kodėl trūksta atsakingų, brandžių vyrų.

Radikalusis feminizmas yra tas tiltas, kuriuo marksistinė klasių kovos schema perėjo į lyčių santykius. Jis moters savivertės bei orumo klausimą pavertė karu prieš lyčių papildomumą. Jis pažadėjo moteriai laisvę nuo vyro, bet atidavė ją darbdaviui, valstybės biurokratui ir psichoterapeutui. Jis užaugino iš berniuko vyrą, kuriam gėda būti vyrišku. Jis pažadėjo šeimai lygybę, bet atnešė į ją vidaus karą. Radikalusis feminizmas moteriai tiesiog liepė tapti vyro kopija, o kai tai neatnešė laimės, apkaltino dar likusius tradicijos griuvėsius. Žmonių bendrija laikosi ne ant individų vienodumo, o ant jų papildomumo. Vyras ir moteris nėra priešai. Jie yra sąjungininkai. Kai marksistinė ideologija juos supriešina, ji kerta per pačias visuomenės šaknis.