Kalbu su žmogumi, kuris turi daug patirties perkant parduodant nekilnojamą turtą ir vis nesusilaiko parodyti, kad supranta reikalą, net gal kai kur geriau, kadangi žino visokių „fintų“.
Klausau ir suprantu, kad žmogus aiškiai neskiria avanso nuo rankpinigių, o šių – nuo netesybų.
Ir nežino kada kas gali būti naudojama ir kokios to pasekmės.
Nes nuolat kalba pvz. apie rankpinigius pagal preliminarią sutartį. Kuriuos paskui privalu dvigubai grąžinti, „jeigu neparduosi“.
Ne, nei nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartis, nei preliminari sutartis dėl tokio daikto pirkimo pardavimo sutarties sudarymo negali būti užtikrinama rankpinigiais. Nes aiškiai draudžia įstatymas.
Ir ne be reikalo – rankpinigiai pagal savo paskirtį naudojami kaip įrodymas, kad sutartis sudaryta, o preliminari sutartis yra tik sutartis dėl sutarties sudarymo ateityje. Notariškai tvirtinama sutartis bet kuriuo atveju neegzistuoja kol notaras nepatvirtins, todėl jokie rankpinigiai čia nieko iš anksto nepadės.
Todėl jeigu raštu sudarytoje preliminarioje sutartyje bus numatyti rankpinigiai, teismas tokį susitarimą (šią jo dalį) laikys niekiniu, o tai, ką šalys vadino rankpinigiais, kai mokėjusi pinigus šalis tikėjosi sutarčiai dėl kitos šalies kaltės neįvykus, atgauti rankpinigius dvigubai, teismo greičiausiai bus pavadinta avansu ir apie jokį dvigubą grąžinimą neverta net kalbėti.
Galima, aišku, bandyti įrodyti, kad tas rašytinis susitarimas dėl rankpinigių yra klaidingai pavadintas susitarimas dėl netesybų, bet, kaip sakoma, sėkmytės įrodinėti.
Teisėje sąvokos yra labai svarbu.
Kaip pavadinsi, taip ir turėsi.
Mane šia prasme labai maloniai stebindavo Jurgis – turėjo ypatingą poreikį sąvokų tikslumui.
Pirma išsiaiškinkime sąvokas, sakydavo.
Visai kaip vienas mano gerai pažįstamas labai geras teisėjas.
