Vytautas Budnikas. Imperijos pagirios: trisdešimt penkeri metai po Sovietų Sąjungos žlugimo

Britų žurnalisto Joe Luco Barneso kelionė po keturiolika buvusių Sovietų Sąjungos respublikų atskleidžia, kaip skirtingai susiklostė tautų, 1991 metais atgavusių ar paskelbusių nepriklausomybę, likimai. Vienur įsitvirtino demokratija ir ekonominė gerovė, kitur sovietinę valdžią pakeitė naujos diktatūros, korupcija ir skurdas.

Kai 2022 metų vasarį Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, Maskvoje gyvenęs britų žurnalistas Joe Lucas Barnesas tapo istorinių įvykių liudininku. Rusijos visuomenę apėmė nerimas ir nežinomybė, o šimtai tūkstančių žmonių, nenorėjusių susitaikyti su karo tikrove ar bijojusių jo padarinių, pradėjo masiškai palikti šalį. Daugelis jų prieglobsčio ieškojo buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose.

Barnesui tai tapo paskata leistis į neįprastą kelionę. Jis nusprendė aplankyti visas keturiolika nepriklausomų valstybių, kurios kadaise priklausė sovietinei imperijai, ir savo akimis įsitikinti, ką joms davė daugiau kaip trys nepriklausomybės dešimtmečiai.

Šios kelionės įspūdžiai sugulė į knygą „Sudie, Rusija“ (Goodbye, Russia), kurią apžvelgė amerikiečių istorikas ir rašytojas Douglasas Smithas.

Svarbiausias kelionės klausimas: ar Sovietų Sąjungos žlugimas iš tikrųjų atnešė jos pavergtoms tautoms laisvę, gerovę ir galimybę savarankiškai kurti savo ateitį?

Kaukazas: nepriklausomybė tarp emigracijos, skurdo ir prabangos

Kelionę Barnesas pradėjo Kaukazo valstybėse, kurias sieja paini istorija, gilios tautinės tradicijos ir iki šiol juntamas sovietinės praeities palikimas.

Pirmoji stotelė Kaukazas.

Jerevanas, Armėnijos sostinė, rašo jis knygoje „Sudie, Rusija“. Šis miestas išsiskiria savo benamiais šunimis ir „saldžiu propano kvapu“, kuris naudojamas kaip alternatyva benzinui.

Žurnalistą jaudina savitas miesto gyvenimas, bet labiausiai intriguoja didžiulė armėnų emigracija.

Pasaulyje gyvena maždaug 13 milijonų armėnų, nors pačioje Armėnijoje jų tėra apie tris milijonus. Daugiau nei 10 proc. Armėnijos bendrojo vidaus produkto gaunama iš užsienio emigrantų perlaidų – tai tendencija, būdinga kelioms posovietinėms valstybėms ir viena skaudžiausių daugelio posovietinių valstybių problema: politinė nepriklausomybė negarantavo tokių gyvenimo sąlygų, kurios leistų žmonėms kurti ateitį savo gimtinėje.

Gruzijoje keliautojo dėmesį patraukė stiprios patriarchalinės tradicijos, vyrų dominavimas visuomenėje ir savitas Kaukazo gyventojų temperamentas. Jį žavi tradicinių lyčių vaidmenų galia – Barneso nuomone, būdinga visame Kaukazo regione, kur vyrai yra linkę į „macho karštakošiškumą“.

Visai kitoks įspūdis Azerbaidžane. Sostinė Baku demonstruoja įspūdingą naftos išteklių sukauptą turtą: modernius dangoraižius, prabangius pastatus, didžiules investicijas ir tarptautinius sporto renginius. Bet vos nutolus nuo sostinės atsiveria žymiai niūresnis vaizdas.

Pakeliui į Gandžą (Azerbaidžano mietas), Barnesas mato, kaip neįprastai provincijos gyventojų sąlygos skiriasi nuo sostinėje demonstruojamos gerovės.

Turto koncentracija valdžios ir jai artimų sluoksnių rankose – tai vienas ryškiausių šios šalies bruožų. Azerbaidžaną nuo 1993 metų valdo Alijevų šeima. Ši politinė dinastija keliautojui yra pavyzdys, kaip buvusios sovietinės nomenklatūros atstovai sugeba prisitaikyti prie naujų istorinių aplinkybių, išsaugoti valdžią ir sukaupti didžiulius turtus.

Centrinė Azija: naujos valstybės, seni valdžios įpročiai

Dar niūresnį įspūdį Barnesui palieka Centrinės Azijos valstybės. Nors jos pasižymi įspūdinga gamta ir turtinga kultūra, jų politiniame gyvenime autorius įžvelgia autoritarizmą, socialinę nelygybę ir korupciją.

Kazachstano sostinė Astana jam pasirodo kaip dirbtinai sukurtas didingų architektūrinių ambicijų miestas, kuriame monumentalūs statiniai ir milžiniški paminklai kontrastuoja su kasdieniais gyventojų poreikiais.

Kazachstano ekonominis potencialas milžiniškas, tačiau jo teikiama nauda paskirstyta labai netolygiai.

Barneso vertinimu, ši politinė sistema išsaugojo daugelį sovietiniam valdymui būdingų bruožų. Jis vadina Astaną Kazachstano sostinę – „atgrasiu miestu be viešojo transporto – jame daugiau nieko, išskyrus beprotiškus paminklus, kurie šį miestą reprezentuoja“.

Tai šalis su vyraujančia milžiniška nelygybe, valdoma korumpuotos diktatūros, – rašo autorius.

Kirgizija jį sužavi didingais kalnais ir kraštovaizdžiu, bet kartu jis pamato ir didžiules šios šalies ekonomines problemas.

Anot jo, šalis beviltiškai skurdi: vidutinis atlyginimas – 500 dolerių per mėnesį.

Tadžikistane prezidentas Emomali Rahmonas sukūrė asmenybės kultą, kuris skatina dusinančią korupciją.

Vis dėlto labiausiai Barnesą pribloškia Turkmėnistanas.

Anot jo, tai centrinė Azijos policinė valstybė. Ją apibūdina kaip vieną uždariausių ir labiausiai kontroliuojamų visuomenių pasaulyje.

Informacijos sklaida čia griežtai ribojama, interneto prieiga kontroliuojama, o gyventojų galimybės laisvai reikšti nuomonę itin menkos.

Turkmėnistano vyriausybė uždara, anot pono Barneso, ji yra užblokavusi tris kartus daugiau svetainių nei Kinija.

Bene žinomiausias šios šalies objektas – Karakumo dykumoje esantis Darvazos dujų krateris, dėl nuolat degančių dujų pramintas Pragaro vartais. Šis neįprastas gamtinis ir technologinis reiškinys yra savotiškas šio krašto simbolis, kuris traukia turistus.

Kelionė po Centrinę Aziją Barnesui atskleidė, kad Sovietų Sąjungos žlugimas ne visur reiškė tikrą valdžios sistemos pasikeitimą.

Daugelyje vietų buvusią komunistinę nomenklatūrą pakeitė arba komunistinį valdymą pratęsė nauji autoritariniai režimai, o pati nepriklausomybė pirmiausia suteikė daug daugiau galios vietos valdantiesiems.

Baltarusija ir Baltijos šalys – dvi priešingos raidos kryptys

Ryškus posovietinės raidos kontrastas atsiskleidžia lyginant Baltarusiją su trimis Baltijos valstybėmis.

Baltarusijoje nuo 1994 metų valdžioje įsitvirtinęs Aleksandras Lukašenka sukūrė autoritarinę politinę sistemą, kurioje opozicijos veikla varžoma, o laisvų ir sąžiningų rinkimų principai neužtikrinami.

A. Lukašenka pravardžiuojamas paskutiniu Europos diktatoriumi.

Barnesui Baltarusija yra dar vienas įrodymas, kad formalus atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos savaime nepanaikino šios šalies politinių tradicijų.

Tuo tarpu Lietuva, Latvija ir Estija, jo nuomone, išsiskiria iš bendro posovietinių valstybių paveikslo.

Iš tiesų, vienintelės tikros šviesios vietos čia yra Baltijos šalys, – rašo jis.

Ponui Barnesui Lietuvos žmonės atrodo mažiau draugiški, tačiau jų vyriausybės jam yra gero valdymo pavyzdys – laisvi ir sąžiningi rinkimai bei mažiau korupcijos nei kai kuriose Vakarų Europos šalyse.

Trijose Baltijos valstybėse, jo teigimu, įsitvirtino demokratinės institucijos, vyksta konkurencingi rinkimai, veikia teisinės valstybės principai, o korupcijos lygis čia gerokai mažesnis nei daugelyje kitų buvusių sovietinių respublikų.

Kai kuriais viešojo valdymo rodikliais Baltijos valstybės gali konkuruoti netgi su senosiomis Vakarų Europos demokratijomis.

Taigi iš visų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų būtent Lietuva, Latvija ir Estija Barnesui atrodo ryškiausi nepriklausomybės pažado įgyvendinimo pavyzdžiai.

Šių valstybių patirtis rodo, kad Sovietų Sąjungos žlugimas atvėrė realią galimybę atsisakyti autoritarinės praeities, tačiau tam reikėjo ne vien politinio suvereniteto, bet ir nuoseklaus demokratinių institucijų kūrimo.

Ukraina: laisvės kaina ir karo išbandymas

Kelionę Barnesas užbaigia Ukrainoje – valstybėje, kurios nepriklausomybė tapo ne tik politiniu pasirinkimu, bet ir ginkluota kova už išlikimą.

Jis rašo apie Ukrainą kaip apie karo nualintą žemę, bet taip pat kaip vietą, kur žmonės randa būdą gyventi toliau, nepaisant nuolatinio raketų ir dronų apšaudymo.

Skaitant pono Barneso pasakojimą apie gyvenimą Kijeve, sunku pasakyti, kiek ilgai ši drąsi ukrainiečių dvasia išsilaikys.

Barnesas pastebi stiprų Ukrainos visuomenės ryžtą ginti savo valstybę. Laisvė čia suvokiama ne kaip savaime suprantama politinė teisė, bet kaip vertybė, dėl kurios žmonės pasirengę aukotis.

Vis dėlto jo pasakojime slypi nusivylimas. Jis mato milžinišką plakatą prie Olimpinio stadiono: „Išlikite ramūs ir mylėkite Ukrainą – mes nugalėsime“. Ukrainos draugai jam sako: „Laisvė yra mūsų religija.“

Bet tuo pat metu jis girdi istorijas apie vyrus, kurie daro viską, kad išvengtų tarnybos kariuomenėje. Pastebi, kad greta patriotizmo ir pasiaukojimo, egzistuoja nuovargis, baimė ir korupcija. Jis girdi pasakojimus apie vyrus, kurie kyšiais mėgina išvengti mobilizacijos, o vėliau pabėga iš šalies.

Kelionė per tautų virtuves, svetingumą ir alkoholio tradicijas

Barneso knyga nėra vien politinė ar ekonominė buvusių sovietinių respublikų analizė. Didelę jos dalį sudaro nuotykiai, susitikimai su vietos gyventojais, kelionės prastais keliais, ilgos vakarienės ir gausios vaišės.

Autorius ragavo armėniškos dolmos, gruziniško chačapurio, įvairių Centrinės Azijos patiekalų ir kirgiziško bešbarmako – tradicinio patiekalo iš virtos arklienos, makaronų ir svogūnų.

Ne mažiau dėmesio sulaukia alkoholiniai gėrimai. Gruzijoje jis ragavo čačos, Ukrainoje – vyšnių trauktinės, Baltarusijoje – tradicinės krambambulios.

Vietos vaišingumas, ilgi pokalbiai prie stalo ir įvairūs gėrimai tapo svarbia jo kelionės dalimi.

Gėrimai nuplauna įvairius nacionalinius delikatesus, kuriuos jis ragauja pakeliui: dolma (mėsa, suvyniota į vynuogių lapus) Armėnijoje; khachapuri (karšta, sūri duona) Gruzijoje; kurut (tam tikros rūšies duonos salotos) Tadžikistane; o Kirgizijoje – beshbarmak, kurį ponas Barnes apibūdina kaip „virtą arklieną su makaronais ir svogūnais“.

Jis pažymi, kad bešbarmakas yra „skanesnis, nei skamba“. Daugelyje atokių vietų maistas yra pagrindinis traukos objektas.

Knygos recenzentas Douglasas Smithas netgi pastebi, kad kai kurie kelionių epizodai primena nesibaigiančią išgertuvių virtinę, kurioje autorius ne kartą turi kovoti ne tik su sudėtingomis kelionių sąlygomis, bet ir su pagiriomis.

Ši ironija suteikia knygai gyvumo, tačiau kartu išryškina jos pavadinime slypinčią prasmę: posovietinės valstybės vis dar išgyvena savotiškas imperijos žlugimo pagirias.

Sovietinė imperija žlugo, bet jos palikimas niekur nedingo

Apibendrindamas Barneso kelionę, Douglasas Smithas pabrėžia gana niūrų autoriaus įspūdį apie daugelį aplankytų šalių.

Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po Sovietų Sąjungos žlugimo, didelėje buvusios imperijos teritorijos dalyje vis dar vyrauja autoritariniai valdymo metodai, didelė socialinė nelygybė, korupcija ir politinės laisvės suvaržymai.

Nors šalys įgijo nepriklausomybę, jų gyventojai ne visur atgavo galimybę patys spręsti savo likimą.

Kai kur sovietinės valdžios struktūros buvo pakeistos demokratinėmis institucijomis, kitur jos išliko tik su pasikeitusiais pavadinimais ir ideologiniais simboliais. Buvę partiniai funkcionieriai ar jų politiniai įpėdiniai tapo naujų valstybių valdovais, o valstybiniai ištekliai – jų galios ir asmeninio praturtėjimo šaltiniu.

Jam susidarė bendras įspūdis apie socialinį ir ekonominį nuosmukį, ypač Kaukaze ir Centrinėje Azijoje, kur autoritariniai lyderiai, korupcija ir protekcionizmas didina savo gniaužtus.

„Vilties kupinas laikas buvo pakeistas baimės laiku. Epocha apsisuko ir vėl grįžo atgal, – rašo jis. – Jei ši kelionė ko nors mane išmokė, tai, kad visada gali būti dar blogiau.“

Barnesas sako, jog knyga „Sudie, Rusija“ paskatins žmones patiems aplankyti šias šalis. Tačiau jo knyga greičiausiai neįkvėps nieko, išskyrus pačius drąsiausius keliautojus,  vien tam, kad įtrauktų šias šalis į privalomų aplankyti vietų sąrašą.

Šis straipsnis – tai atpasakojimas Svetlanos Aleksejevos publikacijos, kurioje pristatoma dienraštyje „The Wall Street Journal“ paskelbta Douglaso Smitho recenzija „Imperijos pagirios“ apie britų žurnalisto Joe Luco Barneso knygą „Sudie, Rusija“ (Goodbye, Russia).

Ponas Smithas yra knygos „Miestas be žydų: gyvenimas ir mirtis nacių Vienoje“, „Vilties pilnas laikas buvo pakeistas baimės laiku. Era apsisuko ir grįžo atgal laiku“ autorius.